Bohemijos giraitė. Pasaulio galingųjų laisvalaikis

Bohemijos giraitė – vaizdingas kampelis Kalifornijoje, kurio plotas siekia 11 kvadratinių kilometrų, elitinio Bohemijos klubo susitikimo vieta. Tarp jo narių yra visi Amerikos prezidentai, pradedant 1923 metais, bankininkai, mediamagnatai, meno žmonės, politiniai lyderiai, mokslininkai. Apibendrinant galima pasakyti, kad Bohemijos giraitė – tai kažkas panašaus į uždarą vasaros stovyklą, skirtą elitui.

Patekti į klubą neįmanoma be įtakingo globėjo, kuris pateiks jūsų kandidatūrą specialiame susirinkime ir įtikins visus, kad esate nekenksmingas, t.y. neturite piktų kėslų. Žurnalistams įėjimas į giraitę griežtai uždraustas.

Bohemijos giraitė – tai gamtinis draustinis iš sekvojų, kurių amžius siekia daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Kaip ir priklauso „vasaros stovyklai“, giraitėje pastatyti namukai nuolatiniams svečiams, jie suskirstyti į sektorius su simboliškais pavadinimais, priklausomai nuo svečių veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui, sektorius, kuriame gyvena bankininkai ir karo pramonininkai, vadinamas Cave Men (urviniai žmonės), bankininkų sektorius – Lost Angels, investoriai ir mokslininkai vadinami Hillbillies (kaimiečiais). Gana keisti pavadinimai.

Amerikos prezidentai, armijos atstovai gyvena ypatingame sektoriumi, pavadintame Owls Nest (Pelėdų Lizdai). Skirtingai nuo kitų, šį pavadinimą galima paaiškinti. Pelėda – ypatingas Bohemijos giraitės simbolis. Pačiame draustinio centre stovi 12 metrų aukščio pelėdos skulptūra, stūksanti ant ežero kranto. Ji taip pat vaizduojama klubo emblemoje drauge su devizu „Vorai, kurie rezga voratinklį, čionai nevažiuoja“. Tai reiškia, kad bet kokios verslo ar politinės derybos teritorijoje yra griežtai draudžiamos.

Emblema ir devizas

reklama

Šimtą metų klubo veikla niekaip nebuvo nušviečiama. Buvo žinoma apie prašmatnias intelektualines pramogas, tokias kaip teatras ir koncertai, kuriems giraitėje buvo pastatytas ištisas 1500 vietų amfiteatras. Kadangi klubas išimtinai vyriškas, tai ir moterų vaidmenys tekdavo vyrams – jubiliejiniame klubo albume, kuris atsitiktinai pateko žurnalistams į rankas, galima pamatyti pakankamai žymius vyrus su moteriškomis suknelėmis.

Teatras

Tačiau nors informacija apie klubą ir neskleidžiama, jis kėlė įvairių klausimų, ginčų, spėlionių. Dėka šiokių tokių informacijos nutekėjimų pavyko daugmaž įsivaizduoti, kas gi iš tikrųjų yra toji Bohemijos giraitė ir kokiu tikslu ten kiekvienais metais renkasi visuomenės grietinėlė. Pažvelkime į faktus.

PRAMOGOS UŽ UŽDARŲ DURŲ

1989 metais žurnale Spy Magazine pasirodė straipsnis apie tai, kad į Bohemijos giraitę autobusu atvežė vyrus-prostitutus. Įsiplieskė skandalas. Tyrinėtojai ėmė kapstyti šį reikalą ir aptiko įrašą kažkokio Polo Bonačio dienoraštyje, kuris buvo svečias giraitėje, pakviestas Lorenso Kingo, vieno iš respublikonų lyderio. Svečias neapsidžiaugė atsidūręs tokioje slaptoje vietoje tarp garbios kompanijos, jis rašė, kad ten jį vertė užsiimti homoseksualizmu. O po to – žiūrėti filmus apie tai, kaip žmones iš pradžių žudė, o paskui prievartavo. Polas Bonačis neatleido pažeminimo. Daug negalvojęs, jis padavė į teismą ir laimėjo bylą prieš Kingą.

Normalius žmonės šokiruojančios pramogos – ne naujiena Bohemijos klubo nariams. Tais pačiais 1989 metais Washington Times viršelį papuošė antraštė „Apie eskorto berniukus“, kurie buvo iškviesti į pačius Baltuosius rūmus.

Netgi pats Ričardas Niksonas prisipažino: „Bohemijos giraitė, kur kartas nuo karto lankiausi, tai pati homoseksualiausia velniava, kokią tik jūs galite įsivaizduoti!“

Šokiravo žurnalistų atradimas, padarytas tais pačiais metais, kai paaiškėjo, jog blogeris Džeimsas Hakertas, turėjęs teisę įeiti į Baltuosius rūmus per visą Irako kampaniją, iš tikrųjų yra Džefas Genenas – vyras-prostitutas iš porno tinklapio. Per du metus Genonas oficialiai aplankė Baltuosius rūmus kelis šimtus kartų. 25 kartus šie vizitai vyko ne per specialius renginius žurnalistams.

Po šito naujiena apie tai, kad homoseksualistų žvaigždė Čadas Sevadžas darbuosis Bohemijos giraitėje anoniminiu kamerdineriu, paskelbta New York Post 2004 metais, jau beveik nieko nenustebino – pramogoms reikalingos Žvaigždės“, o ne šiais prostitutai.

Dalyviai. Ir kur gi jie dalyvauja?

PAGRINDINIAI UŽSIĖMIMAI

Žurnalistai įtarė, kad homoseksualizmas – anaiptol ne vienintelis Bohemijos giraitės elito užsiėmimas. 2000 metais Aleksas Džonsas drauge su savo kolega Maiku Hansonu praniko į giraitę kartu su įžymiomis personomis. Jie pastatė ten porą slaptų kamerų – tiesiai priešais Pelėdą, kitame tvenkinio krante. Žurnalistai tapo tokių dalykų liudininkais, ko jau tikrai negalėjo tikėtis. Kameros užfiksavo masinį aukojimo ir gigantiškos pelėdos skulptūros garbinimo ritualą.

„Iš garsiakalbių sklido maldavimas pasigailėti. Tačiau kūno, suvynioto į tamsias paklodes, pasigailėti atsisakė ir jį nutempė prie „altoriaus“ – pelėdos statulos. Tiesiai virš altoriaus stūkso didžiulis degantis šviestuvas, kurį jie vadina „amžinąja liepsna“. Vyriausias žynys paima fakelą ir uždega jį nuo šviestuvo.

reklama

Ir ką visa tai reiškia?

Kūnas vėl maldauja pagalbos. Vyriausias žynys su dideliu vargu (jis toks senas, kad vos pavelka kojas) nusileidžia prie altoriaus ir uždega laidotuvių laužą“ – taip Aleksas Džonsas aprašo tai, ką pamatė.

Actekai, majai ir kitos Šiaurės Amerikos tautos laikė pelėdą griovimo ir mirties simboliu. Ritualas, kurį įrašė žurnalistai, vadinamas „Gailestingumo kremacija“. Jo metu sulaužyta kaliausė, simbolizuojanti gailestingumą ir užuojautą, plukdoma ežeru, o paskui metama į laidotuvių laužą. Veiksmus lydi pagalbos prašymo garsai, sklindantys iš garsiakalbių. Šis senovinis ritualas – gamtos jėgų garbinimas, kurio metu dalyvių sąžinė ir užuojautos jausmas sunaikinami, ir klubo nariai pradeda ignoruoti skausmą, kuri sukelia artimiesiems siekdami savo tikslų.

Po ritualo visi susirinkimo nariai pradeda rėkti ir staugti… Iškyla natūralus klausimas: kas skatina įtakingiausius ir turtingiausius žmones užsiimti barbariškais laukiniais ritualais šalyje, kuri laikoma kone labiausiai civilizuota, demokratiška ir laisva nuo prietarų?

Įdomu, kad nuolatiniams klubo lankytojams priklauso netgi tokie konservatyvūs lyderiai kaip Džordžas Bušas.

Nežiūrint į devizą, kad visi „pasaulietiški“ reikalai turi pasilikti už giraitės ribų, yra tiksliai žinoma, kad Manheteno projektas dėl atominės bombos sukūrimo ketvirtame dešimtmetyje buvo aptartas būtent čia, Bohemijos giraitėje.

Koncertas fortepijonui su orkestru

Aktyvistai reguliariai rengia protestus palei giraitę. Televizijos kanalas RT nufilmavo vieną iš jų ir pabendravo su akcijos dalyviais. Jie mano, kad ten vykstantys įvykiai turi būti paviešinti. Pavyzdžiui, daktaras Piteris Filipsas praleido giraitėje tris dienas ir mano, kad ten priimami pasaulinio lygio sprendimai.

Patys klubo nariai rūpestingai vengia pokalbių apie savo draugiją. Naujienos, patekusios į spaudą, išimamos pačiu grubiausiu būdu – šalinamos iš tinklapių ar išplėšiamos kartu su laikraščių puslapiais.

1996 metais laikraštyje New York Times prasismelkė žinia apie tai, kad Deividas Gerginas, Klintono patarėjas, išstojo iš Bohemijos klubo, paaiškindamas poelgį tuo, kad jis „nesiruošia lakstyto nuogas po mišką“. Dėl ko susilaukė griežtos respublikonų kritikos.

2004 pavasarį į tiesų žurnalisto klausimą apie tai, kas vyksta giraitėje, jis atsakė, kad nesupranta apie ką eina kalba ir yra laimingas būti klubo nariu.

Kam toks slaptumas? Čia gali būti du variantai. Toks yra visų slaptų draugijų ypatumas: paslaptingumas ir slaptumas – neatskiriama jų „religijos“ dalis. Antras variantas: Bohemijos giraitėje veikia organizacija, priimanti sprendimus, susijusius su pasaulio ateitimi. Perėję „gailestingumo kremacijos“ ritualą šio pasaulio galingieji nesustos prieš jokias kliūtis, įgyvendindami savo tikslus. Pažvelgus į klubo narių sąrašus, nesunku įsitikinti, kad tos pačios pavardės mirga analogiškose slaptose draugijose, t.y. tikslinga slapta veikla vykdoma jau seniai, ir visuose planetos kampeliuose.

Viskas žalia, malonu akiai

„Pasaulis padalintas į tris klases: labai mažą grupę žmonių, kurie užsiima reikalais; didelę grupę, kuri stebi, kaip tvarkomi reikalai; didžioji dauguma žmonių, kurie niekada nesusigaudo, kas vyksta“. – sakydavo vienas iš klubo narių Nikolasas Batleris, Kolumbijos universiteto prezidentas 1901-1945 metais. Saugodamas paslaptį apie tai, kas vyksta giraitėje, seras Nikolas visgi prasiplepėjo.

Jeigu taip bus ir toliau, tada rytojus išliks toks pats nenuspėjamas ir pilnas baisių paslapčių, kaip ir šėtoniška Bohemijos giraitė.