Mokytoja ryžosi prabilti: „Jei jūs tik žinotumėte…“

Dirbu mokytoja jau trečią dešimtmetį, stengiuosi skaityti viską, kas tik susiję su mokykla. Neaplenkiau savo dėmesiu ir pikto mergaitės laiško, teigiančio, kad mokyklą baigia puskvaišių karta. Turėčiau dabar stoti ginti munduro garbės… Tačiau supratau, kad šį kartą vaiko lūpomis kalba tiesa – turiu pripažinti, jog švietimo kokybė krito taip žemai, kad žemiau kristi vargu ar įmanoma.

Gal ir derėtų barstytis galvą pelenais ir viešai atgailauti, tačiau savo kaltės aš neįžvelgiu. Visada buvau griežta, principinga ir ne pačių mėgstamiausių mokytojų gretose. Man visada buvo svarbiausia įkrėsti mokiniams į galvas nors tą žinių minimumą, kuris vertas minimalaus įvertinimo. Dvejetus vesdavau be jokio gailesčio… Ir kaip jūs manote, ką gavau už savo principingumą?

Niekam nereikalinga mano sukaupta mokymo patirtis ir dalykinės žinios. Jau kelerius metus man atvirai teigiama – nepatinka tai, kas vyksta? Durys plačiai atidarytos, galite keliauti į visas keturias puses, atsiras kitų, norinčių aukotis. Nesvarbi jūsų geidžiama mokymo kokybė, svarbiausia – neįžeisti, nesužaloti paaugliškos sielos griežtesniu žodžiu ar blogesniu pažymiu.

reklama

O jau ta paaugliška siela – tokio neapsakomo trapumo, net baisu! Ją žeidžia pastabos (ypač pastabos dėl nenormatyvinės leksikos vartojimo), pastabos dėl deramos aprangos (vieną panelę įžeidė prašymas šiek tiek prisidengti iš po siaurų džinsų kyšančią apatinių kelnaičių gumelę), pastabos dėl elgesio pamokose. Žeidžia bet koks pažymys, mažesnis už dešimtuką.

Tuo tarpu mokytojų nežeidžia niekas. Esu siuntinėta visur ir gana dažnai. Per pastaruosius metus sulaukiau daugybės grasinimų. Buvo grasinama išdaužyti langus, sužaloti mano penkiametę anūkėlę, išdurti akis mano katei ir ją padegti. Apie grasinimus asmeniškai man aš jau nekalbu – pasiūlymai gauti į galvą tokie pat įprasti, kaip rytinės kavos puodelis. Tokie įprasti, kad net lioviausi gerti raminamuosius vaistus. Juk ir šuo kariamas pripranta.

Pripratau klausytis nenutrūkstančio keiksmažodžių ir nepadorybių srauto. Pripratau kaskart, kai klasė palieka kabinetą apeiti visas pasuoles ir aprinkti mokinių paliktas šiukšles. Pripratau prie tokių mokinių, kurie nuo pat septintos klasės ateina ir pareiškia atėję tik „prasėdėti“, nes vis tiek išvesiu teigiamą pažymį. O jie žino – jei noriu iššaugoti savo darbą, jei nenoriu sulaukti nemalonumų, aš jį išvesiu, sukandusi dantis.

reklama

„Jūs neturite teisės!“ – tai kone dažniausia frazė, kurią tenka girdėti iš neapsiplunksnavusių akseleratų lūpų. Išgirdusi ją nepuolu ginčytis, išties, teisių aš jau nebeturiu. Jos išnyko kaip ir mokytojo profesijos prestižas.

Paklausite, kodėl apie tai nežino mokyklos vadovybė? Nebūkite naivūs, apie tokius dalykus žino visų mokyklų vadovybės, tačiau vienintelis jų rūpestis, ką padaryti, kaip verstis per galvą, kad tik mokinukai neperbėgtų kur nors pas konkurentus. Apie mokinių elgesį šiukštu negalima kalbėti blogai! Ypač kur nors viešumoje.

Mes, mokytojai, neturime jokios balso teisės ir darbas, kurį kažkada nuoširdžiai mėgau ir buvau pasiruošusi dėl jo galvą paguldyti, dabar mane kelia tik nesuvaldomą kartėlį. Svajoju kaip nors ištempti iki pensijos, kad pagaliau baigtųsi tas pažeminimų ir baimės laikotarpis.

Manau, pagrindinė priežastis ta, kad mes jau ne mokytojai, o mokiniai daugiau nėra mokiniais. Dabar mes esame „paslaugos pardavėjai“, o jie „paslaugos pirkėjai“. Tai, kas kažkada buvo įvardijama kaip kone šventas santykis tarp suaugusiųjų ir vaikų, tarp ugdytinių ir ugdančiųjų (visais laikais mokytojas buvo pagarbos vertas vardas) virto turgaus lygio santykiais „perku parduodu“ .

Mokiniai ir jų tėvai dabar yra klientai, o mes – ta pusė, kuri privalo demonstruoti paslaugos patrauklumą. Kaip seniai žinoma, pirkėjas visada teisus. Pirkėjas nenori imti nepatraukliai supakuotos, negražios, nekvapios, neestetiškos prekės. Tad kiekviena mokykla stengiasi įsivynioti į tiek blizgančių popieriukų, kiek tik pajėgia. Visos blogybės ir konfliktai yra slepiami po devyniais užraktais. Visi, kad ir menki laimėjimai, išpučiami dešimtgubai ir viešai išreklamuojami. Jei tik jūs žinotumėte, kiek purvo intrigų ir neteisybės tarpsta po tais žėrinčiais, naujai išremontuotų mokyklų fasadais…

Tačiau nesužinosite, nes jums svarbu pirkti, o mokykloms parsiduoti. Taip taip, būtent parsiduoti. Ir kol šis išsigimęs santykis nepasikeis, nesitikėkite jokių teigiamų poslinkių. Jų tiesiog nebus.