Turkijos ir ES prieštaravime Lietuva užima “penktos kolonos” poziciją?

Balsavusi didele balsų persvara už Ukrainą “Eurovizijos” konkurse Lietuvos žiuri padarė „meškos paslaugą“ Europos Sąjungai labai sunkiame klausime – dėl Krymo totorių. Davus maksimalių 12 taškų dainininkei, Ukrainos atstovei Džamalai, Lietuva priešpastatė save daugumai Krymo totorių, kurie gyvena Kryme ir pradeda kurti savo ateitį, esant Rusijos sudėtyje. Lietuva užėmė poziciją, kurioje yra nedidelė grupė atsiskyrėlių, kuriai vadovauja Ukrainos prezidento „įgaliotinis Krymo totorių tautos interesams“ – Mustafa Džemiliovas.

Tai ne paslaptis, kad “įgaliotinis”, kartu su buvusiu Medžliso vadovu Refatu Čubarovu, yra pagrindiniai Turkijos interesų Europos Sąjungoje agentai. Ir šie interesai yra visiškai priešingi Europos lūkesčiams.

Tačiau, viską iš eilės.

Akivaizdu, kad daina “1944” – tai Turkijos “švelnios galios” elementas Europoje, ir tik Turkijos. Savo pavadinimu ši daina primena apie 1944 m. įvykius Kryme, kai iš ten buvo deportuoti totoriai. Jie sukėlė grėsmę valstybės saugumui (Antrojo Pasaulinio karo metu jie kariavo fašistinės Vokietijos kariuomenės gretose ir elgėsi kaip negailestingi sadistai).

reklama

Nekalbama ir apie Ukrainos “švelniąją galią” dėl to, kad per 20 Ukrainos nepriklausomybės metų ten nieko nebuvo padaryta, kad totorių diaspora Kryme gyventų geriau.

Taigi, matome, kad šiandien Turkija agresyviai šantažuoja Europos Sąjungą, ciniškai išnaudodama Ukrainą tam, kad paskleistų savo įtaką europiečių mąstysenai. Deja, Lietuva pasiryžusi tam maloniai tarnauti.

Prieš “muzikinę” paramą Krymo totorių separatistams ir tuo pačiu Turkijai 2016 m. balandžio mėnesį Lietuvoje įvyko labai reikšmingas renginys – “Pasaulinis Krymo totorių tautos kongresas”, kuris buvo suorganizuotas Vilniuje. Kongrese dalyvavo tie patys Čubarovas ir Džemiliovas – kuriuos visapusiškai globoja Lietuvos valdžia.

Pavyzdžiui, svečiams kalbėjo Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pabrėždama “kongresmenų” malonumui, kad “okupuotoje Krymo teritorijoje pastebimi didžiuliai žmogaus teisių pažeidimai”. Be to, Mustafą Džemiliovą priėmė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kartu pareiškusi apgailestavimą – “Krymas virsta Rusijos karine baze”. Kongresas baigėsi svarbiu simboliniu akcentu – Džemiliovas buvo iškilmingai apdovanotas Vilniaus Mykolo Romerio universiteto garbės daktaro vardu.

Ar Europos Sąjungai yra pražūtingas Lietuvos suartėjimas su prieštaringais Krymo totorių tautos veikėjais? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia priminti netolimą praeitį.

Taigi, Džemiliovas ir Čubarovas šefuoja sukurtą Ukrainoje smogikų batalioną “Krymas”. Bataliono personalinėje sudėtyje yra radikaliai nusiteikę totoriai ir “Hizb UT-Tahrir” aktyvistai, kurių veikla uždrausta, pavyzdžiui, Vokietijoje (prieš keletą metų Europos Žmogaus Teisių Teismas Vokietijos prašymu nusprendė, kad “Hizb UT-Tahrir” tikslai prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos vertybėms).

Toliau – Džemiliovas ir Čubarovas yra prisidėję prie smogikų stovyklų organizavimo Ukrainos Vinicos srityje, taip pat prie teroristinės organizacijos “Islamo valstybė” legalizavimo Ukrainoje. Pernai Vinicoje buvo sulaikytas užsienietis, kuris dalyvavo kare Sirijoje kaip organizacijos IGIL narys. Ukrainoje jis verbavo ir siuntė teroristus į Siriją.

reklama

Galiausiai, Džemiliovas ir Čubarovas organizavo Ukrainoje aukštos įtampos elektros linijos sprogdinimą, taip nutraukiant elektros tiekimą į Rusijos Kryma. Tokios blokados – iš antihumaniško fašizmo lobio. Jos dar karta demaskuoja Krymo totorių separatistus.

Dabar apie Turkiją. Prezidentas Tayyipas Erdoganas, sumaniai naudodamas migracijos procesus Europos Sąjungoje, sprendžia savo finansines problemas, Europos sąskaita. Erdoganas supranta, kad ES vadovai visiškai susipainioję pabėgėlių problemoje, ir padėti ištaisyti situaciją gali tik jis vienas. Europiečiai laukia iš savo politinių lyderių, kad jie pasakytų: “Europai islamizacija negręsia”. Bet tai priklauso tik nuo Turkijos, kuri galėtų uždaryti (arba atvirkščiai, susilpninti) sienas, kad nevyktų masiniai pabėgėlių įsiveržimai. Tą supranta ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuriai 2017 m. – rinkimų metai.

Dabar Europos Sąjunga žada Turkijai “saldainiuką” – 3 milijardus eurų, bet akivaizdu, kad Erdoganui nereikia tų milijardų, bet reikia kažko daugiau. Ir visų pirma – besąlygiško Turkijos įstojimo į Europos Sąjungą. Todėl Erdoganas neskuba pašalinti Europos migracijos krizės priežastis.

Be to, pasinaudojant pabėgėliais Turkijos žvalgybos tarnybos užtvindo Europą savo agentais, kurie gali būti aktyvuoti prieš Europos šalis. Pavyzdžiui, susprogdinti energetikos infrastruktūros objektus, kaip tai buvo Ukrainoje, kai to pareikalavo Džemiliovas ir Čubarovas. Apie Erdogano ryšius su teroristais iš “Islamo valstybės” nekalba tik tinginiai. Tampa akivaizdu, kad Turkijai yra labai svarbūs santykiai su ta Krymo totorių žmonių dalimi, kurią patys totoriai išspaudė iš Krymo. Erdoganas mato, kaip Europos šalys, ir tuo pačiu Lietuva, nuolaidžiauja Krymo totoriams, kuriuos “įžeidė Putinas”. Jis naudojasi situacija, skaldo ES. Neveltui Erdoganas asmeniškai paskambino dainininkei Džamalai, pasveikino ją, laimėjusią “Eurovizijos” konkursą. Džamala ir Džemiliovas labai glaudžiai ir gerai kontaktuoja. Ratas užsidarė.

Kol kas Briuselis priešinasi ir net leidžia sau vienaip ar kitaip diskutuoti su Ankara. Bet visa tai primena smauglio žaidimą su triušiu. Esant tokiai situacijai, kai Europos tvirtovė bekompromisės kovos su arogantišku pirmininku-šantažistu turi būti tvirta kaip gelžbetonis, Lietuva tiesiog pakerta šį monolitą. Pasirodo, kad Lietuva elgiasi kaip “penktoji kolona” Europos Sąjungoje, priimdama savo teritorijoje tiesioginius Turkijos įtakos agentus – Džemiliovą ir Čubarovą.

Ar šito mums reikia?