Kodėl aš kovoju su maximomis

Kovoju, kovoju, negalvokit.  Pabaigoj parašysiu, ką konkrečiai padariau.

Tik pradžiai norėčiau paaiškinti, kodėl džiaugiuosi, jog žmonės pradėjo piktintis maximomis (nuo šiol visus didelius tinklinius prekybos centrus galima vadinti maximomis).

Maximas dar pamenu, nors jau daug metų ten perku tik tuos produktus, kurių negaliu gauti turguje ar pas pažįstamus. Žinau, kad ten nieko gero niekada nusipirkęs dar nebuvau (neskaitant “Vytauto” mineralinį, kuris man labai patinka) ir, tikiuosi, nebenusipirksiu.

Kalbame apie normalius maisto produktus: mėsą, kiaušinius, žuvį, daržoves, pieno produktus. Traškučiai, visokie mėsos pusgaminiai, virtos dešros, aliejai, colos  –  nedomina. Juk sakiau  –  kalbame apie maisto produktus. O mano išvardytas brudas  –  tik maisto imitacija. Jei galvoje smegenys nors už graikišką riešutą didesnės, jei jos veikia, kartais šyla  –  tu tokių “produktų” nepirksi.

Važiavimas Lenkijon neišgelbės taip pat: ten tie pigieji produktai kokybe nenusileidžia mūsų maximiniams, kas yra labai prastai. Na, bet žmonės nors pinigų sutaupo, o tai jau šis tas.

reklama

Suprantu, kad kiekvieną dieną anksti keliantis, lekiant darban, trinantis kokiame nors tvankiame biure, po darbo praleidus dar valandėlę automobilių kamščiuose, maximos visai neblogas pasirinkimas. Viskas krūvoj, kainos, iš esmės, pamanomos, ir šiaip, juk ten “viskas už tave pagalvota” ar kažkaip panašiai. Tik tada kyla klausimas  –  kokio velnio taip gyventi? Na, lėkti  –  bėgti uždusus, po to vakare, ilsinant kojas, krimsti maximinį šlamštą ir galvoti apie rytdienos maratonus? Nežinau. To dar nesuvokiau.

Tad, kalbame ne tik apie normalų maistą, bet ir apie žmones, kurie sugeba GYVENTI, o ne tik EGZISTUOTI. Taigi, maximinis maistelis yra mūsų  –  jūsų (nežinau, kaip sakyti, nes vieni pyksta, kad sakai “jūsų”, o kiti, kai rašai “mūsų”) ateities ligų šaltinis. Tuo galite būti tikri. Ne, žinoma, jei jūs prekybcentriuose bandysite ieškoti maisto, kažką panašaus į jį rasite, o gal rasite ir tikrojo, tik, bijau, kad toks kainuos jau laaabai brangiai!

Bet kokiu atveju, normalus ir sveikatai nekenkiantis maistas gyvena kažkur už maksimų sienų. Taip pat jo nerasite ir pigiose užeigose, kebabinėse, čeburekinėse, kitokiuose ėdalą teikiančiuose kioskeliuose. Tas pats ir su picerijomis. Ir pati brangiausia pica iš esmės vertinga tik tiek, kiek ant jos uždėta tikro, neaugalinės kilmės sūrio. Čebureke kažkas normalaus gali būti tik farše, jei jam naudota kokybiška mėsytė. Kebabe  –  tik mėsos drožlėse. Bet, kaip žinoma, visokį gėrį kažkodėl reikia ypač atskiesti, aplipinti pigiomis bandelėmis, pripilti cukraus, krakmolo, pigių augalinių aliejų, skonio gerintojų, stabilizatorių, dažiklių ir raidelių E. Tada atrodo visko labai daug, suvalgyti sunku, o prikimštas skrandis imituoja sotumą. Na, bet negrūzinsiu savo išmąstymais. Keliaujame toliau.

reklama

Maximų sienos  jau  už mūsų, keliaujame turgun. Va, čia jau galima bandyti ieškoti maisto, ar nors kažko į jį panašaus. Kaip maistą rinktis turguje  –  čia jau kiekvieno reikalas, kaip kas sugeba. Pasiklausi jau pirkusių kaimynų, paragauji produkcijos, kartą  –  kitą nusiperki ir pamatai  –  pajauti, tinka tau, ar ne. Bent aš lankausi trejuose turguose ir kiekviename jų turiu tam tikros produkcijos favoritus. Viename perku jautieną, sūrius, varškę. Kitame daržovės visada pigesnės, nors kokybė ta pati, kaip pirmąjame turguje. Trečiame, ir tik trečiame turguje išsirenku žuvį bei naminius kiaušinius. Taip, tai yra darbas: susipirkti normalų maistą. Bet pastangų neįdėjęs nieko gero ir neturėsi. Niekada. Tai, kaip medžioklė: kartais sėkmingesnė, kartais prastesnė, bet visada reikalaujanti pastangų. Bet ramina tai, kad “medžioti” bent man reikia tik kartą per savaitę, o šis procesas yra ir pakankamai malonus.

Dar yra variantas  –  užsisakinėti tikrai patikrintą maistą iš pačių gamintojų. Tai dar aukštesnio lygio pilotažas, tačiau ir rezultatas gausis daug geresnis. Maistas bus maksimaliai priartėjęs prie idealo, kas gerai atsilieps sveikatai.

Aukščiausias lygis, tačiau mažai kam realiai prieinamas  –  maistą augintis pačiam. Kalbu ir apie mėsą, ir apie daržoves, vaisius. Prie to, kaip taisyklė, šliejasi grybavimas, uogavimas, riešutavimas, žvejyba, medžioklė. Net namuose gamintas alkoholis bus N kartų kokybiškesnis už pirktinį. Čia   –  aukščiausias lygis, aukščiau jau beveik nėra kur.

Tad, aš ir džiaugiuosi, kai žmonės boikotuoja maximas, kai pradeda ieškoti alternatyvų. Šitaip jie gerina savo gyvenimo kokybę, septinmyliais žingsniais atstato savo maximinio maisto sugadintas sveikatas. Ir nereikia dejuoti, kad kartais naminis maistas gali būti brangesnis už maximinį: kokybė visada turi savo kainą. Užtat, normaliai besimaitindami, sutaupysite ant vaistų ir daktarų. Nes, paprasčiausia, jūsų orhganizmas nebematys jokios prasmės sirgti.

O aš su maksimomis kovoju štai taip: savo svetainėje sukūriau skyreli, kur visi gero maisto pardavėjai gali nemokamai pasiskelbti. Kol kas produktų pasiūla dar maža, tačiau tikiuosi, kad ūkininkai ir kitokie gero maisto gamintojai  –  augintojai, nebus slunkiai ir priims šią nemokamą paslaugą, nemokamą reklamą.