Izraelis Šamiras: Apie Krymo totorių išvarymą

Likimo valia šiais metais sutapo dvi datos. Pergalė Krymo totorės „Eurovizijoje“ su daina apie Krymo totorius sužadino prisiminimus apie 1944 metų totorių išvarymą. Ir vienu metu – Nakbos diena, masinio palestiniečių išvarymo 1948 metais. Du išvarymai, dvi tragedijos – dvi nedidelės tautos buvo deportuotos, jų žemės ištuštėjo ir atiteko kolonistams.

Teiginius „reikėjo“, „tam buvo priežastys“, o tuo labiau „jie visi teroristai ir palaiko priešą“ aš atmetu, kaip neprideramus. Kolektyvinę bausmę draudžia tarptautinė teisė ir smerkia moralės normos. Tai genocido uvertiūra, jo lengvesnė forma. O gal ir sunkesnė? Juk atplėšti tautą nuo žemės reiškia pražudyti jos dvasią.

reklama

Daugelyje Izraelio vietovių ir Kryme aš atrasdavau pėdsakus paliktų kaimų, atskirus namus ar ištisas gatves, apžėlusias tankia žole – pėdsaką gyvenimo, pėdsaką tautos ir jo kultūros. Tai liūdnas, sielą draskantis reginys. Man buvo gaila ir vienų, ir kitų – palestinos valstiečiai, susieti su savo žeme, apaštalų palikuonys, su jų alyvomis ir vynuogėmis, virto benamiais pabėgėliais, o jų laukai tapo našlaičiais – laikui bėgant žydai atvežė kiniečius, kad laukus dirbti ir derlių Rusijai pardavinėti.

Krymo totorių – sunkiausia istorija. Tai palikuonys gotų, bizantiečių, graikų ir genujos kolonistų, dauguma išliko krikščionimis iki 18 amžiaus pabaigos. Tada Jakaterina II iš Krymo išvežė visus krikščionis. Tie, kas norėjo likti, buvo priversti priimti islamą. O po to,  1944 metais, buvo iš krymo išvarytos visos nacionalinės mažumos – totoriai, graikai, italai ir net bulgarai. Visi, išskyrus žydus ir karaimus.

Kalba, kad Laurentijus Berija buvo šalininku įkūrimo žydų respublikos Kryme, kaip atsvarą žydų valstybei Palestinoje, kuri buvo kuriama globojant Britanijai. O tam reikėjo išvalyti teritoriją. Todėl ir buvo visi išvaryti. O ant jų žemių atsirado gyvenvietės „Tankovoje“, „Generalskoje“, „Planernoje“.

Bet Krimas skiriasi nuo Palestinos būtent tuo, kad ten, Rusijai valdant įvyko tremtinių sugrąžinimas. Paskutiniaisiais tarybiniais metais, ištremti Krymo totoriai sugrįžo į Krymą. Ir šitas sugrąžinimas įvyko santykinai sklandžiai – tai yra daug sklandžiau, negu galėjo būti.

reklama

Atrodytų, Krymo totorių istorija – pati prorusiška šimtmečio istorija. Juk palestiniečiai nesugrįžo, nesugrįžo iš graikai į Mažąją Aziją, ir turkai į Rodą. O rusai – pajėgė!

Bet kažkodėl to neprisimena. Jeigu tu uždainuosi dainą apie išvarytus palestiniečius, besiilginčius savo namų – tu ekstremistas. O jei suteiksi dainai apie Krymo totorius antirusišką atspalvį – tau atidaro duris.

Aš susidūriau su šiuo reiškiniu senai praėjusiais 1900 metais – aš atvažiavau į Krymą ir pamačiau Krymo totorių sugrįžimą. Aš neapsakomai džiaugiausi, ir parašiau apie tai Izraelio laikraštyje „Gaarec“, ir rusiškame laikraštyje „Literaturnaja gazeta“. Aš palyginau taikingą finalą Krymo gyventojų valdant Tarybinei Rusijai su beribiu liūdesiu palestiniečių, ir paraginau sugrąžinti palestiniečius namo. Tuojau pat mane išgrūdo iš laikraščio „Gaarec“, ir Izraelio žurnalistų bendruomenė manęs neapgynė. Taip nuo to laiko aš Izraelyje ir likau kelkraštyje.

Bet publikacija „Literaturnaja“, tuo metu – svarbiame centriniame laikraštyje, buvo sutikta Kryme kaip „signalas iš viršaus“, ir totoriams davė „žalią šviesą“ ir pirmas žemes. Taip kad – buvo verta!

Aš ir dabar dažnai susitinku su Krymo totoriais. Dauguma patenkinti Krymo sugrįžimu į Rusiją, niekas neslepia pykčio rusams, sugrąžinusiems juos į Krymą. Džamilevo jie labai nemyli – už jo mafijoziškumą, ryšį su narkotikų platintojais ir užsienio kontržvalgybomis, už jo smurtinius veiksmus ir nedemokratiškumą.

Nelipkime ant grėblio, ir nežaiskime su Rusijos priešais ir Krymo totorių priešais. Jų liūdna istorija laimingai pasibaigė. Šiandieninė Rusija – teisių perėmėja tos, tarybinės, kuri juos sugrąžino, ne tik tos, kuri juos išvarė.