Lenkija ir Vilniaus kraštas: buvo tavo – taps mūsų?

Lenkijos nepriklausomybės diena, archyvinė nuotrauka

Lenkijos nacionalistai šalies Nepriklausomybės dienos proga Varšuvoje surengė eilinę daugiatūkstantinę akciją, kuriuoje buvo pastebėti plakatai su žodžiais "Prisiminame apie Lvovą ir Vilnių" bei "Mirtis Tėvynės priešams". Ar Lietuva turėtų dėl to nuogąstauti?

Vilniaus kraštas jau senai neduoda ramybės lenkų ultra dešiniesiems, kurie laiko jį savo žeme. Tačiau klausimas ne tiek istoriniame tokių pretenzijų pagrįstume  (nacionalistams jis nėra labai svarbus), kiek tame, ar gali dėl to rimtai paaštrėti santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Apribojantys faktoriai

Kol kas tam tikrų prielaidų, kad tokie Lenkijos pareiškimai gali sukelti atvirą "prisiekusių draugų" konfliktą, nėra.

reklama

Nepaisant to, kad istoriškai Lietuvos ir Lenkijos santykiai ne visada vystėsi teigiamai, po TSRS žlugimo pagrindiniai prieštaravimai tarp šalių, atrodo, liko užnugaryje (nors tuo metu lenkai turėjo pagundą ginčytis dėl Vilniaus). Žinoma, kai kurie nesutarimai išlieka, bet apskritai nuolat kalbama apie strateginę partnerystę.

Antra, Lenkijos nacionalistinės nuotaikos stiprėja — pirmiausia, atsižvelgiant į istorinius, kalbinius ir ekonominius (nepasitenkinimas ekonominiais darbuotojais) prieštaravimus su Ukraina. Tačiau negalima pasakyti, kad jie pradeda dominuoti.

Galiausiai, sunku įsivaizduoti, kad du ES ir NATO nariai staiga pradės teritorinius nesutarimus, galinčius destabilizuoti šias organizacijas (ypač Europos Sąjungą, kuri šiuo metu patiria sunkius laikus ir yra ties didelių pokyčių). Vargu ar "vyresni broliai" tai leis.

Taigi, kol Lenkijos nacionalistinis šūkis "Vilno mūsų" neatrodo pajėgia sustumti kaktomis Vilnių ir Varšuvą. Bet galbūt pagrindinis žodis šiuo atveju yra "kol kas"…

O rytoj?

Kartu su ribojančiais veiksniais yra momentų, sukeliančių, mažiausiai, nerimą.

Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinė Lenkijos valdžia  ne tik nekreipia dėmesio į nacionalistų žygius, o kai kur net skatina juos, atvirai flirtuodama su radikalais (ir šiuo atveju jau nėra taip svarbu dėl kokių būtent priežasčių).

reklama

Antra, Europos Sąjungai vis sunkiau susidoroti su Lenkijos ambicijomis ir išsišokimais. Klausimas nuėjo taip toli, kad Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje numatyta pradėti įgyvendinti mechanizmą, skirtą taikyti sankcijas Lenkijai, kuri gali prarasti teisę balsuoti ES Taryboje, jei ji pripažins "aiškios grėsmės" Europos vertybėms būvimą.

O dabar minutėlę susimąstykime apie tai, kas gali atsitikti, jei ES nustos egzistuoti dabartinėje formoje, ir Europos šalyse, kur visur stiprėja kraštutiniai dešinieji ir atverta sienų perkirpimo "Pandoros skrynia", bus palikti likimo valiai.

Vakar Lenkija svarstė galimybę pateikti savo pasuose Lietuvos Aušros vartų atvaizdą. Šiandien sutinka su masiniais nacionalistiniais pasirodymais, kuriems būdingingos teritorinės pretenzijos kaimynams (nors pastarieji — taip pat ir Lietuva — kartais patys elgiasi nepakankamai konstruktyviai santykiuose su Varšuva). O kas bus rytoj?

Kažkas gali pasakyti, kad tokiais samprotavimais  Kremliaus propagandos agentai sąmoningai kursto tautinę nesantaiką, bando sukiršinti tarpusavyje broliškas Lietuvos ir Lenkijos tautos, ir kad nesulauks. Duok Dieve! Štai tik kai 2012 metais Donecke vyko Europos futbolo čempionate rungtynės, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad po kelerių miesto oro uostas taps ukrainietišku Stalingradu.

Autoriaus mintys — tai tik susirūpinimas tuo, kas vyksta Lenkijoje, kadangi Ukrainoje nacionalistai iš pradžių taip pat buvo mažuma, kurią valdžia laikė savo žaislu, o vėliau patys tapo valdžia ir nuvyko į Donbasą žudyti "neteisingus ukrainiečius". Ir kas įdomu — daugelis ES ir NATO palaiko jų kovą, vadindami ją "Rusijos agresijos atoveiksmiu".

Nesinori, kad kažkas panašaus pasikartotų Vilniaus krašte nuolaidžiaujant arba tyliai sutinkant "strateginiams partneriams". Kaip mėgsta sakyti vienas visiems žinomas personažas: "Vaikai, gyvenkime draugiškai!"