Šarūnas Navickis apie vegetariškus vaikų darželius: protas čia neįsileidžiamas, logika – išjuokiama

Lietuvoje vis daugiau atsiranda darželių, kurie siūlo vegetarišką valgiaraštį. Kaip tai vertinate?

Mano vertinimas kažin ar svarbus, tačiau nuomonę išsakysiu ir pasistengsiu ją argumentuoti. Reikalas tas, kad aš gana rezervuotai žiūriu į visokius, vadinkime, ideologiškai motyvuotus sprendimus, taigi, ir mityba, kuri paremta ne fiziologinėmis organizmo reikmėmis, o kokia nors idėja, man yra kaip minimum įtartina. Juk dėl ko žmogus valgo? Pirmiausia – kad apsirūpintų energija, t.y. kad išgyventų. Dar geriau, kad tai galėtų padaryti su mažiausiomis sąnaudomis bei rizika sau, o maistas būtų kuo aukštesnės kokybės. Apsirūpinimo energija požiūriu – tai reikštų, kad kuo kaloringesnis, tuo geriau. Natūraliomis sąlygomis tai, visų pirma, būtų riebalai, o ne angliavandeniai (riebalų 1 g yra 9 kcal, angliavandenių tik 4 kcal, taigi, jų energetinis vertingumas daugiau nei dvigubai menkesnis). Kita, ne mažiau svarbi maisto paskirtis yra aprūpinti organizmą amino rūgštimis – baltymais, kurie ir yra tos statybinės medžiagos, iš kurių „pastatomi“ visi kūno audiniai. Apibendrinant – nėra baltymų, nebus ir kūno.

reklama

Paminėsiu, kad kalbant apie maisto sudėtį, naudojami terminai „nepakeičiamos (būtinos) amino rūgštys“ ir „nepakeičiamos riebiosios rūgštys“, be kurių normalus organizmo funkcionavimas pradeda strigti – tuo tarpu jokiu „nepakeičiamų angliavandenių“ nėra. Taigi, visiškai akivaizdu, kad riebalai ir baltymai yra absoliutus mitybinis prioritetas, tad belieka pasirinkti produktus, iš kurių galėtume juos gauti paprasčiausiu būdu ir aukščiausios kokybės. Kaip matote – tai mėsa. Tuo tarpu augalinės kilmės maiste visais atvejais dominuoja angliavandeniai – krakmolas ir cukrus – o riebalai jau po to. Baltymai čia išvis trečiaeiliai, jau nekalbant apie tai, kad joks augalinis maisto šaltinis neturi savyje visų reikalingų (nepakeičiamų) amino rūgščių – kaip taisyklė trūksta tai vienos, tai kitos, todėl norint surinkti iš augalinių šaltinių jas visas, tenka šokti polką su ragučiais ir maišyti žirnius su pupomis, ryžius su grikiais arba  rinktis kokia nors „sojos mėsą“. Man tokiais atvejais kyla paprastas klausimas – o kodėl nepavalgius tikros mėsos?

Tačiau tais atvejais, kai remiamasi ne fiziologija (gyvybiniais poreikiais), o idėjomis – vaizdas kaip mat iškreipiamas ir tada jau prasideda pezėjimai apie „aukštesnes energijas“ ir cituojama, ką pasakė koks nors „Šri Bhagavanas“ ar „Guru Balaganas“. Protas čia neįsileidžiamas ir logika grįsti argumentai paprastai būna išjuokiami. Tipiška sektantų taktika.

reklama

Ar reikia vaikams mėsos?

Vaikai visų pirma yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti – taigi, jų mitybiniai poreikiai irgi yra kaip visų žmonių, tik, kadangi jie auga – jiems visko reikia daugiau ir labiau, nei suaugusiems. Vadinasi, tiek energijos (riebalų), tiek ir statybinių medžiagų (baltymų) – juk jie auga,  jiems reikia geresnių ir daugiau, negu senstančiam ir vis mažiau judančiam suaugusiajam.

Dažnai klausiama, kiek kartų per dieną turėtų vaikai valgyti?

Laikausi nuomones, kad tiek, kiek nori – tačiau civilizacijos diktuojamomis aplinkybėmis tai vargu ar praktiškai įmanoma, todėl sakyčiau, kad trys kartai būtini, o jei tarp jų atsirastų dar pora užkandžių – irgi nepakenktų.

Vaikai valgo lyg tarp kitko, mat jie turi ką veikti, o jų gyvenimai dar nėra tapę ta pilka ir nuobodžia rutina, kuria pasižymi dažno suaugusiojo gyvenimas, juo labiau valgymas vaikui nėra vienintelis likęs malonumas ir kaip tik todėl vaikų gimtadieniuose jiems patiems smagiausia dalis yra įvairūs žaidimai, o ne sėdėjimas prie stalo, kemšant skrandį, kaip kad suaugusiems. Todėl manau, kad geriausia, ką mes galime padaryti – tai nesugriauti šios natūralios prigimtinės tvarkos kurią vaikai dar nešioja savyje, o suaugę jau būna išbarstę.

Šiek tiek apie maisto kokybę. Bėda yra ta, kad tiek tėvai, tiek ir jų vaikai kemša į save visokiausią komercinį šlamštą, kažkodėl vadinamą maistu. Juk ko galima tikėtis iš produkto, kuris net vadinasi „tepus sviesto mišinys“ o ne sviestas? O pats įdomumas atsiskleidžia, kai pasigilini iš ko jis padarytas! Pasirodo, kad vietoje gyvulinio (pieniško) riebalo į jį privaryta hidrogenizuoto (prisotinto vandenilio atomais) augalinio reibalo (aliejaus) ir dėl to jis neva tampa geresnis! Kokia totali kvailystė. Lygiai tas pats daroma ir su „mėsos gaminiais“ – štai guli ant prekystalio kažkas panašaus į „šlapiankę“, teoriškai lyg ir dešra, tačiau jos sudėtyje mėsa yra tik pavadinime, o iš tiesų – geriausiu atveju soja, o blogiausiu – celiuliozė (kartonas ir ligninas). Ir šita pragaro mašina sukasi vis greičiau.