Karolis Požela – kovotojas už tautos laisvę

1896 m. balandžio 2 d. Pakruojo raj. Bardiškių kaime pasiturinčių valstiečių šeimoje gimė lietuvių proletarinis revoliucionierius, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veikėjas ir organizatorius, žymiausias iš legendinių Keturių komunarų, Karolis Požela. 

Dar paauglystėje susidraugavęs su poetu-revoliucionieriumi Juliumi Janoniu, K. Požela, veikiamas 1905 m. revoliucijos patyrimo ir atsakydamas į savo meto Lietuvos bei pasaulio realijas, susižavėjo revoliucinėmis idėjomis, pradėjo studijuoti marksizmą ir, būdamas medicinos studentu Tartu universitete (Estija), aktyviai įsitraukė į vietinės lietuvių bolševikų organizacijos gretas.

Kartu su kitais lietuvių revoliucionieriais – Vincu Mickevičiumi-Kapsuku, Zigmu Aleksa-Angariečiu ir kt. dalyvavo Spalio revoliucijoje bei ją sekusiame LKP steigime. 1918-1919 m. buvo vienas svarbiausių Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos veikėjų, rengė sukilimą prieš okupacinę vokiečių kariuomenę Šiauliuose, o revoliucijai pralaimėjus dėl aktyvios užsienio imperialistų (Lenkijos ir Antantės) intervencijos, suvaidino svarbų vaidmenį  LKP pereinant į pogrindinio darbo stovį.

reklama

Nuo 1922 m. iki gyvos galvos eidamas LKP Centro komiteto sekretoriaus pareigas, K. Požela sėkmingai organizavo pogrindinę LKP veiklą Lietuvoje, ne tik rengdamas veiklius bei kovingus partijos kadrus, bet ir megzdamas glaudžius ryšius tarp Kompartijos ir profsąjungų, ekonominius darbo žmonių interesus reiškusių judėjimų.

K. Požela ne kartą vyko į Tarybų Rusiją, kur susitikdavo su V. Kapsuku, Z. Angariečiu bei kt. Lietuvos revoliucinio judėjimo veteranais, pasisemdavo naujų žinių bei jėgų pogrindinei veiklai tęsti; partiniai draugai jį pažinojo ne vien tik kaip pavyzdingą partietį bei vadovą, bet ir kaip šiltą, nuoširdų ir rūpestingą žmogų, mokantį padėti nelaimėje ir įkvėpti tolimesniems darbams bei kovoms.

1926 m. gruodžio 17-osios fašistinio perversmo pasekoje kartu su kitais LKP veikėjais pateko į smetoninių budelių rankas. Keturi komunarai: K. Požela, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys ir Rapolas Čarnas buvo melagingai apkaltinti ginkluoto sukilimo organizavimu; o sufalsifikavus bylą, karo lauko teismo nuteisti myriop ir sušaudyti naktį iš gruodžio 26-os į 27-ą.

Keturių Komunarų sušaudymas (iš kairės į dešinę): R. Čarnas, K. Giedrys, J. Greifenbergeris, K. Požela

K. Požela, būdamas kilniu bei tyru lietuvių tautos sūnumi, jis visą savo gyvenimą atidavė darbui ir kovai dėl Lietuvos, jos darbo liaudies laisvės ir nepriklausomybės, kovodamas tiek prieš užsienio (Lenkijos ir Vakarų) imperialistų įtaką, tiek ir prieš vietinę lietuviškosios buržuazijos diktatūrą. Kaip tikras, idėjinis komunistas, jis nepabūgo nei persekiojimų, nei kankinimų, nei budelių kulkų, žinodamas, kad kovoja už teisingą reikalą, už savos liaudies socialinį ir nacionalinį išsivadavimą.

reklama

Jis buvo tikras kovotojas už tautos laisvę.

Eidamas į mirtį, K. Požela paliko visiems savo bendražygiams nepamirštamą priesaką: dirbti ir kovoti iki laimėjimo. Ir iš tiesų K. Poželos bendražygiai, tokie kovotojai kaip Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Juozas Stimburys ir kt., o taip pat ir nauja, Keturių komunarų aukos įkvėpta naujų revoliucionierių karta, kovojo ir pasiekė socialistinės Lietuvos sukūrimą.

Tačiau valdžią Tarybų Sąjungoje uzurpavę biurokratiniai parazitai, susimokę su Vakarų imperialistais, patys iš vidaus sugriovė pasaulinio socializmo sistemą, atiduodami milijonus žmonių naujai kapitalistinei vergijai, kurioje Lietuva ir randasi šiandien, didelei daliai nominalių komunistų išdavus ne tik K. Poželos palikimą, bet ir socialinio teisingumo idėjas, kurioms buvo prisiekinėjama ant pjedestalų, apskritai.

Nuo K. Poželos gimimo praėjo 120 metų – iš tiesų didelis laiko tarpas. Tačiau turint omeny, kokioje Lietuvoje gyvename šiandien, kokia neteisinga yra toji mūsų visuomenė – ne dėl vienų ar kitų asmenų ar atskirų reiškinių, o dėl pačios sistemos, kapitalistinės sistemos, dėl kurios nuvertimo ir kovojo K. Požela, kaltės, negalime praleisti elementarios tiesos, jog K. Poželos darbai ir mintys šiandien įgija dar didesnį aktualumą, negu anksčiau.

Ryšium su tuo reikia pažymėti, kad jo, kaip ir kt. Lietuvos revoliucionierių, atminimas yra tyčia užtušuojamas bei stumiamas užmarštin: valdančioji išnaudotojų klasė nenori, kad lietuvių liaudis atsimintų savo revoliucinės kovos tradicijos, savo šlovingą praeitį, kurioje lyg deimantas šviečia nuostabioji K. Poželos žvaigždė.

„Niekuomet neužmirškime, kad esame komunistai. Tame žodyje sukaupta viskas, kas yra gražiausio žmonijoje, o pirmų pirmiausia – kova… Tad negailėkime jėgų mūsų kovai. Ji teisinga, ji šventa, ji pergalinga!“ (J. Stimburys. „Kito gyvenimo neturiu“, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, 126-127 psl.), – savo bendražygius mokė K. Požela.

Tik patys sekdami šiuo pamokymu, ne tik jį suvokdami, bet ir degdami juo savo protuose ir širdyse, galėsime garbingai nešti raudonąją socialinio ir nacionalinio išsivadavimo vėliavą – K. Poželos vėliavą – į naujus žygius ir naujas pergales, į kilnių jo idealų įgyvendinimą.