Žmogaus teisių iliuzija Lietuvoje

Europos žmogaus teisių asociacija 2016-uosius paskelbė kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, nes skurdas ir socialinė atskirtis įgijo Europos Sąjungos mastą. Tuo tarpu Lietuvos valdžia iki Seimo rinkimų dėl to nerodė jokio rimtesnio susirūpinimo. Pagraudenimai iš tribūnų, kad trečdalis visuomenės gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, reikalo esmės nekeitė. Nors politikų pamėgtas linksniuoti bendrasis vidaus produktas Lietuvoje augo sparčiausiai Europos Sąjungoje, daugumos žmonių gyvenimo sąlygos negerėjo, o viltis, kad savo valstybėje kada nors galėsime gyventi oriai, tolydžiai mažėjo. Todėl kai kas iš nevilties ir skurdo paniro į narkotikus arba girtavimą su nusikaltimų proveržiais, kai kas susirinko daiktus ir visiems laikams paliko gimtąją šalį. Tarptautinė bendruomenė nuolat primindavo, kad pagal alkoholio suvartojimą pirmaujame Europoje, o savižudybėmis – pasaulyje. Alkoholizmo ir smurtavimu artimoje aplinkoje bei savižudybių prevencija apsiribojo deklaracijomis ir geriausiu atveju – reklaminėmis akcijomis.

Visi suprantame, jog Lietuvą žmonės masiškai palieka dėl nesaugumo. O saugumas tiesiogiai susijęs su žmogaus gyvybės ir orumo apsauga (pvz., sveikatos, teisinė ir socialinė apsauga). Tokio saugumo pilietis tegali tikėtis tik iš valstybės, nes, anot teisės profesoriaus Vytauto Šlapkausko, saugumas ir pasitikėjimas yra nuolatinė valstybės ir individo kūryba.

Deja, kaip ir sovietmečiu ilgai nedrįsome sau pripažinti, kad saugumo negalime sukurti gyvendami iliuzijų ir kreivų veidrodžių pasaulyje.

Viena iš iliuzijų – piliečių konstitucinė teisė pareikšti nuomonę svarbiu valstybės klausimu. Valdžia beregint apkaltina piliečius brandumo stoka ir užblokuoja rimtesnius mėginimus, vos tik jie pamėgina realizuoti šią konstitucinę teisę. Tai patvirtina daug metų nepajudinama referendumų iniciatyvos kartelė – 300 tūkst. rinkėjų parašų. Tai bene aukščiausiai iškelta kartelė Europoje. Ji buvo tokia, kai Lietuvoje gyveno 3,5 mln. gyventojų ir tokia liko iki šiol, nors dėl emigracijos mastų ir mažėjančio gimstamumo gyventojų skaičius sumažėjo iki 2, 8 mln.

Kita žmogaus teisių iliuzija – tai vadinamoji demokratinė šalies rinkimų sistema. Nors politinių partijų veikloje dalyvauja tik 5-8 proc. Lietuvos gyventojų, nepartiniai piliečiai be partijų palaikymo iš esmės neturi šansų patekti į Seimą ar Europos Parlamentą. Rinkimuose save išsikėlusiam nepartiniam kandidatui būtina surinkti 1 tūkst. jį palaikančių rinkėjų parašų, jis privalo įnešti į VRK kasą piniginį užstatą, savo lėšomis finansuoti rinkimų reklamą, jam nesuteikiamas eterio laikas nacionalinio transliuotojo laidose. Tuo tarpu parlamentinėms politinėms partijoms valstybė skiria finansavimą, jų reklamai nacionalinis transliuotojas skiria nemokamą eterio laiką. Be to partijos kandidatas gali būti renkamas tiek pagal sąrašą, tiek vienmandatėje apygardoje. Tokių privilegijų nepartinis neturi, – jis gali būti renkamas tik vienmandatėje. Tai akivaizdi nepartinių piliečių diskriminacija.

Iliuzinė demokratija vyrauja ir savivaldos rinkimuose. Pvz., kaimo bendruomenė negali iškelti kandidato rinkimuose į savivaldybės tarybą, negali išsirinkti seniūno, nes pastarieji yra skiriami. Seniūnijos neturi savo biudžeto, lėšos skirstomos centralizuotai. Todėl iki šiol realios savivaldos iš esmės ir neturime.

reklama

Piliečiai neturi ir demokratiškos susirinkimų laisvės. Spontaniški susirinkimai Lietuvoje iki šiol draudžiami. Kita vertus ši laisvė ne visiems taikoma vienodai. 2013 m., kai Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko kratą BNS redaktorės namuose ir apklausai iškvietė šešis BNS darbuotojus, kelios dešimtys žurnalistų susirinko į spontanišką mitingą priešais šios tarnybos pastatą. Apie mitingą Vilniaus m. savivaldybei iš anksto nebuvo nepranešta, leidimas mitinguoti nesuderintas, nors to reikalauja Susirinkimų įstatymas. Tačiau gal dėl to, kad priešais pastatą mitingavo žurnalistai, įstatymo pažeidėjai nenukentėjo.

Analogiškai 2015 m. Vilniuje vyko nesankcionuota eisena, skirta nužudytam Rusijos opozicijos lyderiui Borisui Nemcovui atminti. Jos organizatoriai taip pat negalėjo prieš 5 darbo dienas apie eiseną pranešti savivaldybei. Dėl šio įstatymo pažeidimo taip pat niekas nenukentėjo.

Tačiau 2014 m. po tragiškų įvykių Dembavoje, kai automobilio bagažinėje buvo sudeginta septyniolikmetė, keli žmonės su degančiomis žvakutėmis ir su valstybine vėliava susirinko prie Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Už tai, kad apie būsimą piketą jie neįformavo miesto valdžios, viena iš piketo dalyvių – Rita Jusienė – teismo buvo nubausta 500 litų bauda. Pirmosios instancijos teismo nutartį paliko galioti ir aukštesnės instancijos teismas.

Štai turime vieną įstatymą, tačiau du skirtingus jo taikymo būdus.

Tokių dvigubų teisės standartų realiame gyvenime labai daug. Dažnai politikai, užuot rūpinęsi realiais žmogaus teisių pažeidimais, aistringai imasi moksliškai nepagrįstų socialinių eksperimentų. Kelerius metus stebėjome jų pastangas kuo greičiau ratifikuoti Stambulo konvenciją. Tikrasis pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo. Pats pavadinimas nusako tikslą. Konvencijos teminė ašis aktuali ir verta priemonių. Tačiau nevienareikšmiškai vertintinos 4, 6 bei kelių kitų straipsnių nuostatos, kuriomis siekiama įteisinti plačią lyčių įvairovę, įvesti į mūsų teisinę sistemą visiškai naują – socialinės lyties – sąvoką. Ratifikavus konvenciją tektų iš esmės keisti daugelį nacionalinių teisės aktų, tarp jų – ir Baudžiamąjį kodeksą, nes konvencijos 55 str. reikalauja taikyti baudžiamąjį persekiojimą už asmens diskriminavimą dėl lytinės tapatybės netgi tuo atveju, kai diskriminavimu pasiskundęs asmuo siekia susitaikyti. Pagal konvenciją naujas „VERTYBINES“ lyčių įvairovės nuostatas privaloma įtvirtinti švietimo sistemoje – vadovėliuose ir pan.

Kartais šiomis teisėmis tiesiog manipuliuojama. 2015 m. Vilniaus gatvės pasipuošė reklaminiais stendais, kuriuose vaizduojami prieš moteris smurtaujantys vyrai su arklio, kiaulės, asilo galvomis. Vieniems tai kėlė šypseną, o kitiems nusivylimą: pirmiausia dėl to, kad šiai socialinei reklamai buvo švaistomos tūkstantinės lėšos. O antra, kad reklama skatina patyčias ir supriešina visuomenę. Šį faktą, kad minėta vyrų reklama turėjo neigiamą poveikį visuomenei, patvirtino ir Seimo Žmogaus teisių komitetas.

Pastaruoju metu užvirė tikra vertybinė kova dėl LR Konstitucijos 38 str. papildymo, kuris skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad santuoka turi išskirtinę reikšmę Tautos ir valstybės išlikimui. Tad, logiškai mąstant, norint puoselėti ir stiprinti valstybę, būtina stiprinti jos pagrindą – SANTUOKĄ ir ŠEIMĄ. Beje, santuokos instituto apsauga yra įtvirtinta kitų ES valstybių, pvz., Vengrijos, Lenkijos, Vokietijos įstatymuose. Po ilgų debatų šios apsaugos būtinybę konstatavo šių valstybių Konstituciniai teismai (Tarybos). Todėl neatsitiktinai 106 praėjusios kadencijos LR Seimo nariai pateikė Konstitucijos 38 str. pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siekiama stiprinti santuoką ir šeimą.

Tačiau buvęs Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kurio narių pažiūros, matyt, nesutapo su Seimo narių daugumos pažiūromis, tris metus blokavo pateikto projekto svarstymą, kol galop Seimo kadencija baigėsi.

Praėjusios kadencijos Seime vyko ir iki šiol tebevyksta aršios diskusijos dėl PARTNERYSTĖS instituto. Šalies Konstitucija nenumato kitokios šeimos valstybinės teisinės registracijos formos – tik santuoką. Tačiau Teisingumo ministerija Civiliniame kodekse mėgino įtvirtinti partnerystę tarp vyro ir moters, ją prilygindamas valstybės registruojamai santuokai. Naivu manyti, kad ministerijos pareigūnai neskaitė Konstitucijos. Neteisinga manyti, kad tokius teisinius sprendimus Lietuvą priimti verčia ir Briuselis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog šeimos teisė yra nacionalinių valstybių prerogatyva. Todėl partnerystės iniciatoriai negalėjo kreiptis į EŽTT, kol Lietuva tuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo. Tačiau jie galėjo tikėtis EŽTT paramos, jeigu Seimas būtų patvirtinęs diskriminacinį sprendimą, t. y. leidęs registruotą partnerystę tik tarp vyro ir moters. Tuo atveju skundas prieš Lietuvą dėl diskriminacijos jau kitą dieną būtų atsidūręs Europos žmogaus Teisių Teisme. Partnerystės iniciatoriai, matyt, tikėjosi, kad nekeičiant Konstitucijos Europos Žmogaus Teisių teismas privers Lietuvą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę bei suteikti tos pačios lyties asmenims įsivaikinimo teisę.

Šie pavyzdžiai iliustruoja aršią vertybinę kovą, kurioje vieniems žmogaus teisės reiškia konstitucines vertybes ir jų apsaugą, o kitiems – siaurus grupinius arba lobistinius interesus.

Šiame kontekste verta paminėti ir vaiko teises. Jos taip pat paraizgytos lobistiniais interesais. Pernai du Seimo nariai pateikė pasiūlymą dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo, kuriame eilinį kartą užsimota keisti smurto prieš vaiką sampratą. Projekto autoriai smurtu prieš vaiką siūlo laikyti vaiko nepriežiūrą – nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui.

reklama

Atkreipiame dėmesį, kad tokia įstatymo formuluotė visiškai neatitinka realių žmonių gyvenimo sąlygų Lietuvoje: pagal statistiką 19 tūkst. vaikų auga socialinės rizikos šeimose. 26 proc. namų ūkių, kuriuose auga vaikai, nėra pakankamai šildomi. 12 proc. šeimų neišgali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių. Apie 19 proc. šeimų negali sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, net 55 proc. šeimų negali apmokėti nenumatytų išlaidų.

Sveikas protas sako, kad sąlygos šeimoje vaikui augti ir visapusiškai vystytis nepažeidžiant vaiko orumo nėra tinkamos, jeigu stokojama lėšų maistui, jeigu namai prastai šildomi ir pan. Priėmus tokį įstatymą, nepritekliuje gyvenančių šeimų tėvai neišvengiamai būtų laikomi nesugebančiais užtikrinti tinkamos vaiko priežiūros ir tuo būdu pažeidžiantys vaiko teises. Valstybė turėtų taikyti sankcijas dešimtims tūkstančių nepritekliuje gyvenančių tėvų, arba ignoruoti masinius vaiko teisių pažeidinėjimų atvejus. Tokia STATISTIKA būtų linksniuojama tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitose, ir Lietuva būtų laikoma šalimi, kurioje masiškai smurtaujama prieš vaikus.

Statistikos duomenimis, 2015 m. užregistruota 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai . Dauguma – tai paauglių smurtas prieš paauglius. Tai nesudaro nė pusės procento šeimose augančių vaikų. Neginčijama, kad bet koks smurtas yra blogis. Tačiau ar adekvatus esamai problemai keliamas triukšmas, ar tikrai tinkamai yra parenkamos priemonės kovai su šiuo smurtu?

Peršasi išvada, kad keliamas triukšmas dėl tam tikrų žmogaus teisių pažeidimų kažkam yra labai naudingas. Tikėtina, naudingas įvairioms privačioms įstaigoms, institutams, ekspertams ir tarnyboms, kurios yra išlaikomos mokesčių mokėtojų arba įvairių fondų pinigais. Be to matome, kad šios įstaigos dažnai konsultuoja valstybės vadovus bei Seimo narius. Jų atstovų ekspertines išvadas žmogaus teisių klausimais dažniausiai skelbia ir šalies žiniasklaida. Jomis paremtos ataskaitos apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje Jungtinėms Tautoms.

Tačiau kyla klausimas, kodėl būtent šiems ekspertams ir privačių fondų finansuojamiems institutams ar centrams patikėta kurti Lietuvos žmogaus teisių įvaizdį vidaus ir tarptautinės bendruomenės akyse? Kas ir kokiu teisiniu pagrindu suteikė teisę būtent joms reguliuoti šalies nevyriausybinių organizacijų plėtrą ir nustatyti jų veiklos prioritetus? Kokiame Lietuvos NVO suvažiavime, konferencijoje ar kitų visuomeninių junginių forume Lietuvos nevyriausybinės organizacijos delegavo teisę privačioms įstaigoms atstovauti Lietuvai žmogaus teisių srityje tarptautiniu lygmeniu? Galiausiai, kas finansuoja jų ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje?

Šiandien daugelis pripažįsta, kad pilietinės visuomenės Lietuvoje sukurti nepavyko, bet tik nedaugelis sutinka, kad dabartinėje teisinėje aplinkoje jos sukurti tiesiog neįmanoma. Kalbu apie teisinę terpę Lietuvos visuomeninėms organizacijoms. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje įregistruota apie 16 tūkst. nevyriausybinių organizacijų. Jų plėtrai ir veiklai koordinuoti buvo priimtas Lietuvos nevyriausybinių organizacijų įstatymas. Todėl trumpai apie jį.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto parengtos rekomendacijos „Dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje“ draudžia valdžios institucijoms tiesiogiai kištis į nevyriausybinių organizacijų veiklą. Jose imperatyviai nurodoma, kad su Rekomendacijomis turi būti supažindinti Seimo ir vyriausybės nariai, valdžios ir savivaldos institucijų darbuotojai. Šių rekomendacijų Aiškinamajame memorandume pateikiama Europos Žmogaus teisių teismų apžvalga, kurioje nurodoma, kaip valdžia turi elgtis su visuomeninėmis organizacijomis.

Tačiau pagal minėtą įstatymą Lietuvos NVO tarybą bei regionų tarybas lygiomis dalimis sudaro valdžios ir NVO atstovai. Visų lygių NVO tarybų nuostatus tvirtina Vyriausybė arba savivaldybių administracijos. Todėl apie NVO savarankiškumą ir nepriklausomumą negali būti nė kalbos. O minėtasis Aiškinamasis memorandumas netgi nepaskelbtas SADM tinklalapyje, nors žmogaus teisių organizacijos išsireikalavo, kad jis bent būtų išverstas į lietuvių kalbą. Šis memorandumas pateiktas konferencijos dalyviams ir paskelbtas žmogaus teisių portale WWW.POZICIJA.ORG.

Šie akivaizdūs faktai rodo, kad pilietinė visuomenė mūsų šalyje yra nepageidaujama, kad žmogaus teisės skirstomos pagal interesus ir galiausiai tapo savotiška privataus verslo rūšimi. Iš to galima daryti išvadą: privačios žmogaus teisių stebėjimo įstaigos niekada nebus suinteresuotos, kad žmogaus teisių pažeidimų šalyje mažėtų, nes tai prieštarautų jų materialinei gerovei. Turime pripažinti, kad visuomenė tapo savotiška privačių įstaigų verslo sėkmės įkaitė: kuo daugiau žmogaus teisių pažeidimų valstybėje, tuo didesnės naudos gali tikėtis žmogaus teisių verslo dalininkai. Juo daugiau skundų, juo daugiau lėšų šioms įstaigoms tenka iš Europos komisijos, Šiaurės ministrų tarybos ar kitų tarptautinių institucijų.

Galime būti tikri, kad minėtos organizacijos neanalizuos, kodėl piliečiai masiškai bėga iš šalies, kurioje nevyksta etniniai ar kariniai konfliktai. Teisė į orumą, mokslą, darbą ir teisė į tinkamą atlygį už jį, teisė į būstą arba teisė negyventi skurde, joms niekada nebus svarbiausios žmogaus teisės. O akį rėžianti socialinė atskirtis nebus laikoma diskriminacija. Štai kodėl kaltinimai diskriminacija dėl lyties, homofobija, ksenofobija, ekstremizmu šiuo metu liejasi ant mūsų visuomenės tarsi iš gausybės rago. Išdrįsęs tuo suabejoti, bus pakrikštytas nacionalistu, prorusišku ar dar kokiu nors madingu ideologiniu naujadaru.

Todėl turime pripažinti, kad nuo to, kaip mes suvoksime savo pilietines – žmogaus teises ir laisves, kokioms iš jų teiksime prioritetą, laibai priklausys tolesnės gerovės ir demokratijos lygis valstybėje.

Ligšiolinis gyvenimas kreivų veidrodžių karalystėje lėmė, kad per 26-erius nepriklausomybės metus neįstengėme sukurti brandžios pilietinės visuomenės. Šiandien Lietuva – „išsivaikščiojanti“, nesolidari, susiskaldžiusi ir supriešinta.

Turime viltį, kad naujajame Seime keičiantis požiūriui į valstybę ir svarbiausias konstitucines vertybes, kartu keisis ir požiūris į žmogaus teises. Todėl su šiomis viltimis kviesčiau kolegas padėti naujajam Seimui ir visuomenei susivokti šiandienos iššūkių aplinkoje, padėti visiems, kas nori rūpintis mūsų bendrais namais, kurti naują, jautresnę ir solidaresnę visuomenę.

Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas

Pranešimas konferencijoje Seime Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai paminėti 2016 m. gruodžio 12 d.