Ar įmanomas JAV kolapsas tarybiniu stiliumi?

Ar jau reikia ruoštis JAV žlugimui tarybiniu stiliumi? Daug faktų liudija, kad atsakymas yra teigiamas.

Visa eilė ekonominių ir geopolitinių nesėkmių, nuo XXI amžiaus pradžios persekiojančių Ameriką, šiandien pasipildė dar viena sudėtine dalimi: branduolinės atakos grėsme iš Islamo valstybės pusės. Absurdas? Kol kas jis nepaneigtas, skamba kaip absurdas. Tačiau esmė slypi ne tik tokios atakos realizavimo sunkumuose. Akivaizdu, kad islamistai nebijo Amerikos. O ko jiems bijoti?

Po to, kai galvų neteko amerikiečiai įkaitai, po to, kai skubiai spruko iš mūšio lauko Irako kareiviai, kuriuos puikiai apmokė amerikiečių instruktoriai, po to, kai teroristai užgrobė didžiulius kiekius amerikiečių karinės technikos – teroristų ordos gali leisti sau grasinti branduoline ataka netgi tai valstybei, kuri bent jau popieriuose vadina save galingiausia pasaulio šalimi.

Puolusi į teroro kraštutinumą, Islamo Valstybė išreiškia tai, ką supranta jau dauguma pasaulio šalių: Amerikso nuosmukis pasiekė stadiją, kai atgal grįžti nebegalima. Rusija susikovė su Vakarais nepaskelbtame kare Ukrainoje – ir nugalėjo. Kinija šiandien okupuoja savo „jūrų Krymą“, archipelagą Pietų Kinijos jūroje, kur stato karinėms reikmėms dirbtines salas ir laiko tai savo teritorija, nors pretenzijas į archipelagą reiškia kelios valstybės. Amerikos protestų kinai nepaiso kaip nepaisoma įkyraus uodo zyzimo.

reklama

Jau kelintą kartą duoti pažadai atkurti JAV ekonomiką baigėsi 0,7% nuosmukiu pirmame 2015 metų ketvirtyje. Po daugybės melagingų pareiškimų apie ekonomikos atgimimą, po visų geopolitinių nesėkmių, po policijos žiaurumo išprovokuotų riaušių Fergiusone ir Baltimorėje, kurios tapo socialinio audinio suirimo simboliu, galbūt jau laikas užduoti anksčiau neįsivaizduojamą klausimą: ar ne laikas mums ruoštis Amerikos kolapsui? Dėl viso eilės įvairiausių priežasčių, atsakymas gali būti teigiamas.

Tai nereiškia, kad toks krachas yra neišvengiamas ar netgi tikėtinas. Tačiau turint galvoje jo potencialią galimybę ir milžiniškas pasekmes, bet kokia atsakinga vyriausybė turi jam pasirengti bent jau kaip strateginiam scenarijui.

Kodėl tokio pobūdžio kolapsas įmanomas? Atsakymas slypi faktoriuose, kurie užtikrina šalies vientisumą. Amerika sukurta ne nacionaliniu pagrindu, kai netgi krizės metu nacionalinės struktūros išlaiko savo vientisumą. Amerikos situacijos neįtakoja ir geografija. Siena su Kanada yra visiškai dirbtinė. O ir pati Amerika iš esmės yra dirbtinė valstybė, ji nesiformavo daugiau ar mažiau spontaniškai per visą istorijos procesą. Amerika – tai ekspansijos plano, kuris baigėsi nepaprastai sėkmingai rezultatas.

Vienintelis ir esmingiausias Ameriką vienijantis faktorius yra būtent sėkmingumas. Sukilus Konfederacijai XIX-ame amžiuje pasidarė aišku, kad šalis turi didelį potencialą subyrėti. Tačiau didžiulė amerikietiško projekto sėkmė sukūrė monstrą, kuris maitinasi sėkme. Ir dabar šita pabaisa badauja. Nežiūrint į visas kalbas apie laisvės idealus, pagrindinė priežastis, dėl kurios dauguma migrantų važiavo į Ameriką – tai materialinis praturtėjimas. Kas gi išlaikys šalies vienybę, kai perspektyva praturtėti pasidarė nebe tokia akivaizdi? Kai turtų visiems nebepakaks, vietiniai elitai iš turtingų valstijų atsisakys finansiškai remti labiau atsilikusias. Sėkmės kultas, tapęs tikra „pasaulietine amerikiečių religija“ ir lėmęs ilgą ir turtingą šalies vystymosi trajektoriją, šitokiu būdu pavirs jos potencialaus susiskaldymo detonatoriumi.

Galima būtų įsivaizduoti, kad tokiam kolapsui kelią užkirs šalies armija. Seniau taip būtų ir atsitikę, tačiau ekonomikos sunkumai nuo tam tikro momento irgi imtų kelti grėsmę korporatyviniams interesams, o vargingiausių valstijų atsikratymas garantuotų didesnę valdžią tiems, kurie gali kontroliuoti armiją. Susiskaldymas tokiu atveju gali lengvai tapti nekontroliuojamas. Kažkas panašaus nutiko Tarybų Sąjungoje.

reklama

Hipotetinis JAV suirimas sukeltų pasauliui kur kas didesnį pavojų nei TSRS žlugimas. Pastaroji susiformavo aplink stambų istorinį branduolį – Rusiją dėl to kolapsas aprėpė istoriškai nulemtas ribas. Tas pats pasakytina apie kitas tarybines respublikas. Būdamos TSRS sudėtyje jos jau gyveno savus institucinius gyvenimus, taip kad suirimo linijos buvo nubrėžtos iš anksto. Ten, kur šios linijos buvo mažiau aiškios, suirimą lydėjo konfliktai. Abchazija ir Pietų Osetija kovojo su Gruzija dėl nepriklausomybės, Armėnija ir Azerbaidžanas nepasidalino Kalnų Karabacho, Ukraina ir Rusija ginčijosi dėl Krymo. Šie konfliktai ir šiandien neišspręsti ar periodiškai paaštrėja.

Įsivaizduokite, kas darysis Amerikoje, šalyje, kur gyventojai turi savo rankose 200 milijonų šaunamųjų ginklų. Mažai tikėtina, kad tokio pobūdžio skilimas eis palei valstijų sienų linijas. Iš visnos pusės kai kurios valstijos išties turi ilgą istoriją ir yra pakankamai turtingos, kad galėtų pačios savimi pasirūpinti, tačiau teisinga ir tai, kad daugeliui jų buvo savavališkai priskirtos didžiulės teritorijos. Dauguma tiesių linijų, ribojančių kai kurias vakarines valstijas, įrodo šį faktą. Daugelis tų valstijų neturi išėjimo prie jūros ir taptų priklausomomis nuo kaiminių eksporto sferoje, kad ir ką jos begamintų. Be to daug apygardų palei sieną su Meksika turi daugiau meksikietiškos kilmės gyventojų, kurie, kolapso atveju be jokios abejonės paprašytų pagalbos iš savo tėvynės.

Be to, TSRS suirimas vyko ekonomiškai palankiu Vakarams laikotarpiu. Sugriuvusios Tarybų Sąjungos fragmentų ekonominis įsisavinimas buvo natūralus ir netgi patrauklus procesas. Bet netgi atsižvelgiant į dabartinę Kinijos ekonomikos sėkmę, šiandien tokios galimybės nebėra dėl gerokai suprastėjusių sąlygų, kuriose atsidūrė pasaulio ekonomika.

Dar viena priežastis, dėl kurios reikia būti atsargiems – tai „imperija“, kurią sudaro šimtai amerikiečių karinių bazių visame pasaulyje, kurios neretai yra geriau ginkluotos negu vietinė valdžia. Kas jas kontroliuos? TSRS griūtis optimizmo neprideda.

Be to, išlieka svarbiausia problema: kas kontroliuos milžinišką JAV branduolinį arsenalą? Skirtingai nei TSRS, kur Maskva išlaikė savo rankose pakankamai valdžios, kad užtikrintų savo strateginių pajėgų kontrolę kolapso metu, Amerikoje nieko panašaus neegzistuoja.

Išvardintų dalykų tikriausiai pakanka, kad naujai užgimstančių supervalstybių politiniai lyderiai imtų kurti galimus scenarijus veiksmų situacijoje, vis dar nelabai tikėtinoje, bet į kurią negalima numoti ranka – Amerikos kracho tarybiniu stiliumi situacijoje.

www