Kaip plaunamos jaunimo smegenys

JAUNIMO PSICHOLOGIJA IR BURŽUAZINIS MANIPULIAVIMAS[1]

Tokiu pat būdu išskiriamos tokios socialinės grupės, kaip „moterys“, „pagyvenę žmonės“, „pensininkai“ ir t. t. Jų padėties visuomenėje savitumas sąlygoja tam tikrą jų psichologijos bendrumą, vienodus mąstymo bruožus ir elgesio būdą. Kartu šių socialinių, grupių visuomeninio elgesio turinys atspindi pirmiausia jų klasinės sąmonės, įsitikinimų ir vaizdinių pobūdį. Na, o jaunimas? Jam kaip tik būdinga tai, kad jis neturi tvirtos klasinės sąmonės. Dar tik klostosi jo įsitikinimai, formuojasi pasaulėžiūra. Naudojantis jaunimo psichologijos ir mąstymo ypatumais, galima šį procesą pakreipti tam tikra linkme.

Siekdami atimti iš potencialiai revoliucinių kapitalistinės visuomenės jaunimo sluoksnių jų jėgą ir įtaką, buržuaziniai ideologai ir propagandistai skiepija jaunimui mintį, jog jis esąs vieningas socialinis vienetas, kuriame nyksta klasiniai ir kiti socialiniu atžvilgiu reikšmingi skirtumai. Kartu siekiama diferencijuoti propagandą moksleiviams, studentams ir jauniems darbininkams bei tarnautojams, apskritai darbo žmonių klasių vaikams. Antai ypač radikaliai nusiteikusius studentus stengiamasiatitraukti nuo darbininkų klasės proletarinio revoliucingumo. Tam griebiamasi prasimanymų, kad darbininkų klasė tariamai praradusi vadovaujantį vaidmenį klasių kovoje ir pan. Jauni darbininkai ir darbininkės mulkinami vartotojiškumo miražais. Svarbų vaidmenį vaidina komercinė reklama, kuri patarinėja, kaip lengviausiu keliu įgyvendinti kilusius norus. Taigi ir vienus, ir kitus norima atitraukti iš tikros klasių kovos kelio, dar daugiau, integruoti į šiuolaikinę kapitalistinę visuomenę, o tai ir yra pagrindinis buržuazijos ideologinis tikslas jaunimo atžvilgiu [3].

Jaunimui, kaip socialinei grupei, būdinga tai, kad jis neturi savo vietos gyvenime (profesijos, darbo įgūdžių, mokėjimo užsidirbti pragyvenimui, taip pat išsikovotos padėties, autoriteto ir pan.). Jaunimas išsiskiria neprityrimu beveik visais atžvilgiais: bendraujant su žmonėmis, suvokiant pasaulį, numatant savo paties elgesio padarinius ir t. t. Jo turimos žinios yra dar negilios, dažnai atsitiktinės ir nesistemingos, jų dažnai nepakanka, kad svarbiais klausimais padarytų savas išvadas, ir tos žinios kol kas silpnai įtvirtintos darbe ir visuomeninėje veikloje. Net ir darbo jaunimas turi šį trūkumą, nors jo blakinis sąmoningumas išvystytas kur kas daugiau ir jį mažiau paliečia buržuazinės ideologijos įtaka. Tačiau ir jis dėl amžiaus ypatumų pasiduoda manipuliavimui, kurio pagalba jam nepastebimai įdiegiamas svetimas gyvenimo būdas [4].

reklama

Mokymasis, skaitymas, masinės informacijos priemonės, bendravimas su suaugusiais ir bendraamžiais padeda jaunimui susidaryti tam tikrą supratimą apie pasaulį, bet labai dažnai j.is suvokiamas daugiausia teoriškai. Susidaro tokia padėtis, kad jauni žmonės daugiau žino apie tą pasaulį, su kuriuo jie tiesiogiai nesusiduria. Elgesio teisingumo kriterijus dažnai būna svajonė, idealas, susidarytas, taip sakant, iš svetimų žodžių, o ne konkretus žinojimas, praktika. Dėl to neretai kyla konfliktinės situacijos su aplinka. Dažnai jaunimas bando spręsti jas nesvarstęs, „paprasčiau“ ir „greičiau“. Kai pasirodo, kad idealas skiriasi nuo tikrovės ar nuo blaivesnių vertinimų, jaunuolis kai kada linkęs tiesiog atmesti viską, kas nesiderina su jo bekompromisiniu idealu, nukrypsta į jaunatvišką negatyvizmą, kritikavimą. 

Pasaulio regėjimas romantiškoje šviesoje atspindi kitą būdingą jauno amžiaus bruožą. Jaunimas ieško „vietos gyvenime“, trokšta veiklos, kad galėtų pasireikšti. Didvyriškumo, pasiaukojimo idėjos, svajonės apie idealą, pasiryžimas nukentėti dėl jo būdingi daugeliui jaunų žmonių [6]. Nekantrumas vykdant „akivaizdžias tiesas“, maksimalizmas sprendžiant gyvybinius klausimus, nuolatinis bruzdėjimas, kurio apimta dauguma jaunimo, yra kartu ir energijos, ir depresijos šaltinis. Sumaniai panaudojus jaunų žmonių nuotaikas, galima nukreipti šiuos jausmus žygdarbiui ar pasinėrimui į „pasaulio sielvartą“.

Jaunimo sąmonės ypatumais spekuliuoja kairuoliškos krypties ideologai ir politikai. Buržuazija plačiai reklamuoja smulkiaburžuazinį revoliucionanizmą, kadangi jis, atitrauktas nuo darbininkų judėjimo, tėra audra vandens stiklinėje ir nesuteikia jaunimui nieko, o tik sukelia nusivylimą tikruoju revoliucingumu, pagrįstu klasių kova, kuri viena gali pakeisti pasaulį. Išnaudodami jaunimo dinamizmą, norą siekti nedelsiamų veiksmų idealų vardan, kairuoliškumo ideologai tiestai apeliuoja į „masių veiksmų spontaniškumą“, į jaunimo kritiškumą ir negatyvizmą. Iš pradžių jiems pasiseka sutelkti dalį jaunimo, kuris dėl patirties stokos ir užsidegimo pasiruošęs negalvojant mestis į konkrečią kovą, jei tik tai leidžia pakankamai ryškiai pademonstruoti savo jėgą ir pasiekti akivaizdžius rezultatus kelyje į įsivaizduojamą tikslą.

Tik marksizmas–leninizmas duoda teisingą orientyrą revoliuciniams veiksmams, nustato tikrai revoliucinius tikslus ir kovos metodus. Sąjungoje su darbininkų klase ir jos priešakinės ideologijos platformos pagrindu jaunimo judėjimas gali pasiekti trokštamų revoliucinių tikslų.

Jaunimas veržiasi veikti, intuityviai ar sąmoningai suprasdamas, kad tik darbe pažins savo gabumus ir savo jėgas.

Kad suprastume buržuazinio manipuliavimo jaunimo elgesiu mechanizmus, reikia turėti galvoje, jog potraukis pramogoms, kaip plačiai veiklos sričiai, neabejotinai yra būdingas didžiajai daliai jaunimo. Vadovaujant jaunų žmonių laisvalaikiui ir pramogoms, aišku, lengviau užkariauti jų širdis ir protus.

Poreikio išreikšti save dauguma jaunimo negali patenkinti be kompanijos, be bendraamžių. Jie nori pažvelgti į save kitų akimis, kuo nors išsiskirti, įgyti pasitikėjimą savimi, įsitvirtinti kol kas prieinamiausiame vaidmenyje. Jausdamas neįveikiamą norą pasirodyti ar surasti save, jaunuolis turi kartu įsivaizduoti daugiau ar mažiau apčiuopiamą gyvenimo idealą: „sekti kieno nors pavyzdžiu“. Kai kada, turėdamas ribotas galimybes ir nepakankamą gyvenimo patirtį, jis priverstas pamėgdžioti ne savo idealo esmę, ne turinį (tai pasieks vėliau), o išorines jo elgesio formas.

Idealas gali patraukti vaikiną ar merginą pirmiausia išore, ryškiais, pastebimais, išsiskiriančiais ypatumais, tuo, kas yra paprasčiau, lengviau pakartojama: rūbais, šukuosena, laikysena, kalbos, elgesio maniera ir t. t. Vidinis poreikis pamėgdžioti idealo modelį susilieja su būtinumu sekti tuo modeliu; tai sustiprina tokios masinės poelgio formos, kaip mada, įtaką. Suprantama, kad mados formavimo proceso valdymas yra rimta priemonė valdyti jaunimo elgesį.

Specifiniai jauno amžiaus bruožai, kurie yra svarbūs norint suprasti kryptingo psichologinio poveikio jaunimui taktiką ir galimybes, labai įvairūs. Ryšium su tuo vienas buržuazinis sociologas yra pasakęs: „Retkarčiais iš mūsų jaunimo reikia išleisti garą“. Imperializmas siekia nuvesti jaunimą į iliuzijų pasaulį, nuskandinti romantizmą frazių sraute, įstumti į kapstymąsi savyje, sušvelninti darbo jaunimo konfliktą su neteisinga socialine aplinka, identifikuodamas jį su tais, kuriems sekasi gyvenime, su nuramintais, patenkintais sėkme žmonėmis.

Kapitalo pasaulyje būdingas daugeliui jaunų, žmonių negatyvizmo nuotaikas sustiprina realus socialines turinys [8]. Kam nekrito į akis (iš asmeninio stebėjimo, kino filmų, televizijos laidų ir pan.) išorinis palaidumas, perdėtas nesirūpinimas apranga, nesiskaitymas su įprastomis elgesio viešose vietose normomis, neretai būdingas Vakarų kapitalistinių šalių jaunimui. Daugeliui iš jų imponuoja tokia protesto forma prieš patenkintų savimi buržua pasaulį. Prieš tuos, kuriems čekių knygelė pakeitė visas pasaulio bibliotekas ir kurių niekas nedomina, išskyrus pelną. Kaklaraištis, skrybėlė, sulaidytos kelnės tapo šiems jaunuoliams tokio pasaulio įkūnijimu. Jie nenori būti panašūs į tuos žmones. Žodžiais reikšdama pasipiktinimą, buržuazija iš tikrųjų stengiasi skatinti tokias protesto formas. Jas pateikia kaip įrodymą, kad egzistuoja „laisvė“ išreikšti save, ir palaiko kaip prieinamą „Vakarų gyvenimo būdo“ pranašumų patvirtinimą. Teisė sėdėti per paskaitą universitete išsidrėbus kėdėje ir vaikščioti į užsiėmimus nešvariais gaurais skelbiama didžiausiu demokratijos laimėjimu. Kaip tokie pat laimėjimai nuolat reklamuojama „teisė“ į elgesio „palaidumą“, „elgesio pasirinkimo“ laisvė, tarpusavio santykių, vienatvės „laisvė“ ir pan. Kitais žodžiais tariant, aukštinama „teisė“ elgtis kaip nori, neva nesiskaitant su visuomenės „priimtomis“ elgesio normomis. Ir, žinoma, visaip reklamuojama, skatinama ir liaupsinama „sekso laisvė“. Čia lengviau už viską sudaryti įgyvendintos absoliučios laisvės iliuziją, kartu visiškai nepaliečiant buržuazijos socialinių interesų.

reklama

Žinoma, leisdama jaunimui šitaip išlieti energiją, buržuazija imasi priemonių, kad ji per daug neprasiveržtų ir kad jaunimas nepastebėtų, jog vis dėlto egzistuoja elgesio ribos. Vienas iš plačiausiai paplitusių metodų, kaip išlaikyti įteisintą „palaidumą“ leidžiamumo ribose,– nukreipti jaunimo interesus į prieinamų jam masinio elgesio formų sferą. Kalbama pirmiausia apie pasilinksminimų ir madingų masinių reiškinių sferą. Visuotinis žavėjimasis madingais šokiais, muzika, dainininkais, „stabais“ virsta didelei daliai Vakarų valstybių jaunimo vos ne visa apimančia aistra, nustelbia bet kurį kitą interesą. Netenka ir kalbėti apie kokius nors rimtus šio jaunimo politinius ar kitokius visuomeninius impulsus.

Tai, kaip iškilo ir užgeso hipių judėjimas, atskleidžia tuos mechanizmus, kuriuos buržuazinė visuomenė naudoja tam, kad suskaldytų nors ir labai miglotą, ne visuomet aiškiai pastebimą ir klasių kovos kategorijomis suvokiamą – impulsą socialiniam protestui. Gausiais dvasinio poveikio kanalais į šio impulso išorines formas atkreipiamas visų dėmesys, jos paverčiamos ekstravagantiškomis ir absurdiškomis. O tada jos įnešamos į masinės elgsenos sferą, galinčią apimti dideles jaunimo grupes ir, be to, kaip tik tas, kurios gali tapti pažangaus ar net revoliucinio įkarščio nešėjais. Taip atsiranda mada, o protestas išsikvepia. Jau apskritai niekas ir nebeatsimena, „nuo ko viskas prasidėjo“. Kartu, sunku įžvelgti, kas gi už visa to slypi. O tai ir neįstengia įžiūrėti daugelis jaunų žmonių, neturinčių klasinės kovos patirties [9].

Bet „neribotos laisvės“ tema vyrauja tik paviršiuje. Ji vaidina, tik pagalbinį vaidmenį, slapčiomis padėdama susiklostyti sąmonėje pagrindinei buržuazinio gyvenimo būdo vertybei – privatinei nuosavybei. Ji nuolat jaučiama kažkur gilumoje, kaip dirva, kurioje auga „beribė laisvė“ ir „neribotos galimybės“. Apie jas nebūtinai kalbama balsu, bet jos raudona gija eina per visą Vakarų propagandą.

Iš tikrųjų buržuazinė visuomenė apsukriai išnaudoja siekimą pamėgdžioti idealus – o jis visuomet būdingas jaunimui–ne tik tam, kad atitrauktų jaunimą nuo klasių kovos tikrovės, sukurdama „stabų“ kultą ir „išleisdama garą“ ten, kur prieinamiausią, t. y. pasilinksminimų ir mados sferoje. V lis a tai ji panaudoja tam, kad nepastebimai įtvirtintų jaunosios kartos sąmonėje buržuazinio gyvenimo būdo vertybes, ypač individualizmą ir asmeninę sėkmę, grindžiamą privačia verslininkyste. „Žvaigždės“, „stabai“ – tai visada reklama asmeninės sėkmės, pasiektos privačios iniciatyvos dėka. Galiausiai iškeliamas prabangos spindesys, pasakiško turto perspektyvos, žadamas visų norų ir pageidavimų išsipildymas, reklamuojamas vartotojiškumas, kuris tampa „asmenybės laisvės“ įgyvendinimo priemone.

Šaltinis: V. Artiomovas. Teisybė apie netiesą. V., 1985, p. 143–150.

[2] Žr.: Ананьев Б. Г. О проблемах современного человекознания. М., 1977, с. 332–362; Лисовский В. Т. Молодежь как социальная категория.– Возрастная психология взрослых. Л., 1971, вып. 2.

[3] Žr.: Еремин 10. В. Юношеский изоляционизм – орудие анти–коммунизма. M., 1976.

[4] Apie jaunimo ypatumų reikšmę klasių kovai žr.: К. Маркс и Ф. Энгельс о молодежи. М., 1972; В. И. Ленин о молодежи. М., 1970; Салычев С. С. «Новые левые»; с кем и против кого. М., 1972; Современный антикоммунизм; политика, идеология. М., 1973, с. 387– 406; Баталов Э. Я. Философия бунта. М., 1973; Коммунисты и проблемы современного молодежного движения. М., 1976; Фальшивые пророки. М., 1973; Антрушин Ю. Н. Идеологическая борьба и молодежь капиталистических стран. М., 1976; Грачев А. Поражение или урок? М., 1977; Лисовский В. Т.Идсологическая борьба и молодежь. Л., 1981; Урбан А. А. Предрассудки нс вечны. М., 1981.

[5] Žr.: Кон И. C. Социология личности, c. 164–166.

[6] Žr.: Кон И. C. Психология юношеского возраста (Проблемы становления личности). М., 1979.

[7] Žr.: Розенталь Э. В поисках идеала. M., 1976, c. 107–120.

[8] Žr.: Еремин 10. Заговор. Буржуазная идеология и молодежь. М., 1978; Скурлатов В. И. Молодежь и прогресс. М., 1980.

[9] Žr.: Розенталь Э. Власть иллюзии. M., 1978, c. 101–114; Розенталь Э. Лабиринтами сознания. М., 1982, с. 30–50.