Egzistencinis klausimas: Ką daryti?

kungurov

nuo sarmatas.lt redakcijos:

Šis rusų apžvalgininko straipsnis yra apie rusiškas partijas konkrečiai, tačiau partijų kūrimo, išgyvenimo, veiklos, tikslų formavimo ir ideologijos klausimai vienodi viso pasaulio partijoms. Todėl bendrąja prasme, pagrindinė straipsnio autoriaus mintis atitinka ir lietuviškųjų partijų kūrimo bei egzistencijos mechanizmų principus.

Publikuoju pilną savo pranešimo, kurį padariau mokslinėje ekspertinėje sesijoje „Naujo tipo partija: jos sukūrimo Rusijoje būtinybė ir perspektyvos“, versiją. Pranešimas sukėlė siaubingą nepasitenkinimą (tai – rakštis užpakalyje) daugelio dalyvavusių ekspertų tarpe, turinčių norą „kažką daryti“.

Bėda ta, kad daugelis jų neįsivaizduoja, kad jei norisi kažką daryti, tai reikia suprasti KĄ daryti ir žinoti KAIP daryti. Na, dar būtų gerai ir MOKĖTI, tačiau jei pirmos dvi sąlygos išpildytos, mokėjimas ateis su laiku. O jei ne, tai išeis kaip su tuo kvaileliu patarlėje, kurį privertė melstis. [įleisk kvailį į bažnyčią – tai ir galvą prasiskels..]

Šiandien partijos, kaip politinės sistemos dalis – toks pat anachronizmas, kaip ir, pavyzdžiui, bažnyčia. Priminsiu, kad viduramžiais bažnyčia buvo svarbiausias politinis institutas, tačiau dabar civilizuotose šalyse ji šio vaidmens neteko visiškai. Partinė sistema Vakarų Europoje atsirado XIX amžiaus viduryje kartu su buržuazinės demokratijos sistema ir parlamentarizmu.

Tuomet, kai vyraujant kapitalizmui valdžia tapo preke, politinės partijos virto įmonėmis, prekiaujančiomis valdžia.

Idealistai nuo pat pradžių spėjo, jog partijos taps visuomeninio konsensuso kūrimo mechanizmu. Buržuazija (viršūnės) turi pinigų, tačiau neturi masių palaikymo, o apačia (proletariatas ir platūs gyventojų sluoksniai) pinigų neturi, tačiau turi labai daug balsų, kuriuos rinkimuose atiduos socialinėms partijoms. Inteligentija ir smulkioji buržuazija (vidurinė klasė) šioje sistemoje atsidūrė centre. Galiausiai turėjo susiklostyti sistema, kurioje buržuazijos valdžia (pinigų valdžia) yra įteisinama per visaliaudinę valią, tačiau turi ieškoti kompromiso su plačiosiomis masėmis, kurias parlamente atstovauja kairiųjų pažiūrų partijos.

Suprantama – praktikoje ši schema niekada neveikė. Kodėl?

O paprasčiausiai todėl, kad daugeliu atveju po darbininkų vėliava deputatais tapdavo visai ne darbininkai, o valdžios ištroškę gudrūs demagogai ir politinės prostitutės. Be to, greitai tapo aišku, kad laimėti rinkimuose neįmanoma be pinigų – jų reikia paties partinio aparato funkcionavimui, laikraščių bei rinkiminių kampanijų finansavimui. Kas moka, tas ir partiją kontroliuoja. Pagaliau, buržuazija greitai suvokė, kad lengviau yra kurti kontroliuojamas nuosaikias pseudosocialistines partijas (elektoralinius kolektorius, tai yra spąstus), nei turėti reikalų parlamente su radikaliomis revoliucinėmis partijomis.

Būtent todėl nė karto per visą Europos parlamentarizmo istoriją į valdžią nepateko partijos, atstovaujančios daugumos gyventojų interesus. Taip, tos partijos gaudavo daugumą balsų, bet NIEKADA neatstovavo daugumos interesų. Puiki iliustracija – Veimaro Vokietija, kur nuo 1918 metų beveik iki pat Hitlerio atėjimo, valdžioje buvo marksistai – didžiausia Vokietijoje ir pasaulyje socialdemokratų partija, gavusi valdžią gana laisvų ir demokratinių rinkimų būdu. Eisnerio, Eberto, Šeidemano, Miulerio vyriausybės – tai socialistinės vyriausybės (dalyvaujant centristams). Net centristų vyriausybei 1930-1932 metais vadovavo populiarus darbininkų tarpe profsąjungų lyderis Briuningas.

Visą tarpukario Vokietijos demokratijos laikotarpį socialdemokratinės vyriausybės sušaudydavo darbininkų demonstracijas, varžė socialines teises ir tuo pačiu energingai gynė buržuazijos interesus, pirmiausia – stambaus amerikiečių kapitalo interesus, ir tai nenuostabu, žinant, kad būtent amerikiečiams priklauso Vokietijos investicijų liūto dalis. Turiu priminti, kad reichsprezidentas Ginderburgas, vyriausybės vadovu paskyręs Hitlerį ir taip padaręs galą respublikai, rinkimuose buvo palaikomas socialdemokratų, kurie įpratę jautriai reaguoti į savo tikrojo šeimininko – stambaus kapitalo – pageidavimus.

reklama

Iš to sprendžiame, kad nuo pat pradžių partinė sistema tapo buržuazinės demokratijos manipuliacijų įrankiu. Ir išimčių šioje taisyklėje nėra. Žinoma, buvo šimtai ir mūsų marginaliųjų partijų, tačiau jos neturėjo jokių galimybių laimėti. Šiandien manipuliacijos masine politine sąmone sistema pasiekė tokių aukštumų, kad tarp visų sisteminių Europos partijų vykdomos politikos nebeliko jokio skirtumo – kairiųjų pažiūrų vyriausybės Vakarų Europoje taip pat kaip ir dešiniųjų vykdo socialinės valstybės demontavimą bei taip pat energingai keliaklupsčiauja prieš užjūrio hegemoną. O štai tolerastijos reikaluose kairieji veikia daug energingiau, nei dešinieji. Ir kairiųjų, ir dešiniųjų finansavimo šaltinis – tas pats.

Rusijoje partijų, taip, kaip tai suprantama Europoje, niekada nebuvo. Pirmosios organizacijos, vadinusios save partijomis, atsirado pačioje XX amžiaus pradžioje. Žinomiausios jų – Socialistų revoliucionierių partija (SR, eserai – vert. pastaba), Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (RSDDP), Konstitucinių demokratų partija (KD, kadetai – vert. pastaba), Rusų tautos sąjunga, „Spalio 17-osios sąjunga“ (oktiabristai – vert. pastaba). Labiausiai panaši į politinę partiją buvo kadetai – savotiškas darinys pagal europietišką šabloną.

Šiandieninių koordinačių sistemoje ją galime apibūdinti kaip nuosaikiųjų liberalų partiją. Nūnai, baltas juosteles atlape nešiojantys liberalai pasisako, kad RF reikia keisti valdžią, o ne pačią sistemą. Maždaug to paties siekė ir kadetai. Jie neigė jėgos naudojimą kovoje, pasisakė už konstitucinę monarchiją – monarcho jie nemėgo, bet pati monarchija tiko. Socialinį partijos branduolį sudarė, kaip šiandien sakoma, vidurinioji klasė – inteligentija, studentai, smulkioji buržuazija.

Partijos triumfas – pirmieji rinkimai į Valstybės dūmą, kur jie gavo daugiau nei trečdalį mandatų – 176 iš 499. Antroje šio pseudoparlamento sudėtyje partija gavo 98 vietas, trečioje – 53. Kadetų „gulbės giesmė“ – rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą, kur jiems teko 15 mandatų, tiesa, tuo metu bolševikai KDP jau buvo paskelbę nelegalia. Jokių apčiuopiamų rezultatų per 12 kadetų istorijos metų negauta. Na, jų ir būti negalėjo, kadangi politinė partija save išreikšti gali tik buržuazinės parlamentinės demokratijos sąlygomis.

Jei kadetus galime apibūdinti kaip liberalią, kairiųjų centristų partiją, tai šalia jų glaudžiai šliejosi dešiniųjų centristų – liberali oktiabristų partija. Oktiabristai turėjo neformalų vyriausybės palaikymą – tai, faktiškai, buvo „sisteminės opozicijos“ modelis, savotiškas komunistų, liberaldemokratų ir SR partijų mišinys. „Spalio 17-osios sąjunga“ išskirtinai rėmė legalią parlamentinę veiklą, nepalaikė streikų, kuo kartais nusidėdavo kadetai, ir apskritai, visa partijos veikla apsiribojo rinkiminėmis kampanijomis – šiandienine kalba tai vadinama elektoraline mašina. Rinkimai baigiasi ir partija atsiduria anabiozėje.

Socialistų revoliucionierių partija, įkurta 1902 metais, žinoma tapo dėl savo Kovinės organizacijos, kuriai vadovavo dvigubas agentas Azefas. „Karščiausiu“ 1905-1907 metų laikotarpiu eserai įvykdė 233 teroro aktus (jų metu buvo nužudyti 2 ministrai, 33 gubernatoriai, caro dėdė ir 7 generolai), 1902-1911 metais – 216 bandymų nužudyti. Organizacijos vadovybę atstovavo inteligentija, Pirmosios Rusijos revoliucijos metu beveik visa vadovybė buvo sudaryta iš darbininkų ir valstiečių. Antrojoje dūmoje eserai gavo 37 vietas, likusiems rinkimams jie paskelbė boikotą, nors individualia tvarka į pirmąją dūmą pateko 23 jų nariai.

Kovinės organizacijos sunaikinimas ir Azefo demaskavimas partiją bemaž pribaigė. Antrasis jos kvėpavimas atsivėrė po Vasario revoliucijos – SRP tapo didžiausia šalies partija, kurios sudėtyje – milijonas narių.
„Rusų tautos sąjunga“ arba juodašimtininkų partija – tai monarchinė pseudopartija, iš esmės tai kažkas panašaus į judėjimą „Antimaidanas“.

Labiausiai mums susidomėjimą kelia RSDDP. Egzistuoja mitas, kad partija buvo įkurta 1898 metais Minsko suvažiavime, tai yra socialdemokratai buvo pirmoji partija Rusijos istorijoje. Iš tikro tai ne daugiau, nei graži legenda. Tame suvažiavime dalyvavo 9 žmonės, kurie faktiškai atstovavo tik patys save. Jie paskelbė marksistų būrelių susivienijimą į vieningą partiją, tačiau greitai juos areštavo policija ir jiems nepavyko realizuoti nieko iš to, ką buvo sumanę.

Realiai apie organizacijos įkūrimą galime kalbėti tik pradedant II suvažiavimu, kuriame dalyvavo net 43 delegatai ir dar 14 „dalyvių“, turinčių patariamąjį balsą. Susiskirstymas į bolševikus ir menševikus atsirado partijos įkūrimo metu.

Ką galime tvirtai teigti – Socialistų revoliucionierių ir Socialdemokratų partijos nuo pat įkūrimo pradžios buvo finansuojamos, kaip šiandien mėgstama sakyti – „gosdepo“ (turima omenyje JAV Valstybės departamentas, šiuo atveju – Vakarai apskritai – vert. pastaba). Finansavimo pikas buvo pasiektas Pirmosios Rusijos revoliucijos metu. 1905 metais socialdemokratai vykdė ypač audringą veiklą.

Štai, ką rašo 1905 metų įvykių dalyvis, senas socialdemokratas S. V. Dmitrijevskis: „Revoliucijos metu partija buvo turtinga, pinigai jai plaukė iš visų pusių: jau vien tai traukė daugumą…“. Manau, jog, kai tik buvo apkarpomas finansavimas, partiją ištikdavo anabiozės būsena. Iš esmės, visa partinė veikla vyko Europos sostinėse, kur kelios dešimtys politinių emigrantų aludėse aistringai ginčijosi, kas iš jų kietesnis ir retkarčiais tose pačiose aludėse surengdavo suvažiavimus. Jei Pirmosios revoliucijos metu socialdemokratai surengė tris suvažiavimus, tai po 1907 metų stojo dešimties metų tyla. Kas gi finansavo tuos renginius? Visi žymūs revoliucionieriai savo memuaruose ši klausimą apeina lanku. Tačiau retkarčiais išlenda ypatingai įdomios detalės. Skaitome Trockio memuarų ištrauką:

„1907 metų partijos suvažiavimas posėdžiavo Londono socialistų bažnyčioje… Prasidėjęs revoliucijos atoslūgis jau pasireiškė, sumažindamas lėšų kiekį partijos kasoje. Ne tik grįžimui atgal, bet ir suvažiavimo užbaigimui lėšų nebeliko. Kai po bažnyčios skliautais nuskambėjo ši liūdna žinia, įsirėžusi į diskusijas ir raginimus pradėti ginkluotą sukilimą, delegatai pasimetę žvelgė vieni į kitus. Ką daryti? Nejau pasiliksime čia, Londono bažnyčioje? Tačiau išeitis netikėtai radosi. Vienas anglų liberalas sutiko paskolinti Rusijos revoliucijai, kiek pamenu, tris tūkstančius svarų sterlingų… Tik tarybinė vyriausybė išpirko Londono suvažiavimo vekselį“.

Kartą netgi buvo bandyta sukurti savo pačių finansavimą – taip vadinamą Tifliso eksą (ekspropriaciją), kurio pasekmės buvo gan liūdnos. Socialdemokratų partija, netekusi pajamų šaltinio ėmė sparčiai mažėti, sostinės RSDDP organizacija per du metus (iki 1909 m.) sumažėjo daugiau nei 25 kartus, kurioje teliko vos 300 žmonių, įskaitant ir bolševikus su menševikais. Vėliau partijos veikla Rusijos viduje visiškai sustojo, o 1914 metais partija nutraukė savo egzistavimą – tai pripažįstama net „Trumpame visasąjunginės KP(b) trumpajame kurse“.

Klaidinga manyti, kad bolševikų partija buvo įkurta dar iki revoliucijos, kad ji neva turėjo vadovybės branduolį, patyrusius kadrus, ideologinį karkasą ir kita. Paaiškinu: bolševikų partija įkurta 1917 metų balandį, tai yra jau prasidėjus revoliucijai. RSDDP, egzistuojanti tik formaliai, oficialiai paleista tik 1917 metais. Menševikai niekada neturėjo savo partijos. Menševikai ir bolševikai – ne partinės organizacijos, ir netgi ne frakcijos, o tik socialdemokratų judėjimo „ideologinės srovės“. Beje, srovių buvo pakankamai daug – atsiliepėliai, ultimatistai, blankistai, parvusistai, tarprajonininkai, gynėjai, likvidatoriai…

Jokio, pasikartosiu – jokio bagažo 1917-ųjų pavasarį bolševikai neturėjo. Kaip žinome, iš Šveicarijos į Rusiją atvyko „užplombuotas vagonas“ su rusų socialdemokratais. Iš tikro vagonai buvo trys, kuriuose tėviškėn vyko 127 žmonės – tas pats, taip sakant aktyvas ir branduolys. Kas gali išvardinti bent penketą tų pogrindžio metų veiklos užgrūdintų revoliucionierių pavardžių?

reklama

Aš galiu atsiminti tik keturis jų: Leniną su žmona bei meiluže ir Lunačarskį. Buvo dar toks personažas – Radekas, tai štai, jis kaip tik į Rusiją nevyko, pasilikęs Švedijoje iki pat spalio revoliucijos. O štai likusios 120 žydiškų pavardžių nieko mums nesako netgi šiandien. Jokios partijos Leninas neturėjo, ir negalėjo turėti iš principo.

Bolševikų partija buvo įkurta 1917 metų balandį. Liepą buvo uždrausta, rugsėjį vėl legalizuota, spalį jau buvo paėmusi valdžią. Kai yra tam sąlygos – partijos tiesiog lenda iš niekur, per keletą dienų tampa masinėmis ir užgrobia valdžią. Ne be pagalbos iš išorės, žinoma. Lenino-Trockio partija 1917 metais gavo milžinišką finansavimą. Finansavo tas pats „gosdepas“. Jis finansavo ir eserus ir visus likusius. Tačiau bolševikai buvo perspektyviausi „grantų gavėjai“. Po revoliucijos tarybinė vyriausybė dar ilgai atsiskaitinėjo su savo sponsoriais. Iš šio trumpo istorijos ekskurso turėtume padaryti tris pagrindines išvadas:

1. Sėkmingą politinę jėgą galime sukurti tik susiklosčius išskirtinėms sąlygoms, tai yra politinės krizės, revoliucijos, arba stabilios parlamentinės demokratijos sąlygomis.

2. Pagrindinė sėkmės sąlyga – pinigai. Nėra pinigų – galima, kaip sakoma, net iš lovos nelipti. Rusijos imperijoje egzistavo maždaug 65 politinės partijos, judėjimai bei sąjungos, neskaitant eilės sektų, būrelių, teroristinių grupuočių, deklaruojančių savo politinius tikslus. Tik keturios mano minėtos organizacijos paliko kažkokį, nors mažiausią pėdsaką istorijoje – eserai, socialdemokratai, kadetai ir oktiabristai. Juodašimtininkai pėdsaką taipogi paliko, bet priskirti juos politinių partijų kategorijai gana sunku.

3. Partijos ideologija nereiškia nieko – nuo žodžio „visiškai“. Reikšmę turi tik tikslai ir pastangos jiems pasiekti. Šia prasme bolševikų partija mums yra efektyvaus chameleono pavyzdys. Leninas buvo ypač jautrus konjuktūrai ir mokėjo gudriai prisitaikyti. Jo bendrapartiečiai buvo šokiruoti: kaip gi taip – dar vakar Iljičius skelbė proletariato diktatūrą, o šiandien šaukia „Visa valdžia – taryboms“. Jis naudojo marksizmo demagogiją, tačiau kėlė užduotis, kategoriškai priešingas marksistinėms dogmoms. Ypač maištingai skambėjo lozungas apie buržuazinės revoliucijos peraugimą į socialistinę – jis prieštaravo baziniam marksizmo postulatui darbo jėgas ir gamybinių santykių atžvilgiu.

Jei trumpai apibūdintume Rusijos šiuolaikinę partinę sistemą, tai ji yra ne šiaip manipuliacinio, o greičiau jau imitacinio pobūdžio. Pas mums (rusus – vert.) juk imitacinė demokratija, tai ir partijos atitinkamos. Visos sisteminės partijos valdomos iš Kremliaus, o nesisteminės egzistuoja tik nominaliai. Praktikoje jos naudojamos tik kaip spoilerinės partijos, ir tai tik regionų lygmenyje.

Todėl kurti Rusijoje kažką, vadinamą „partija“, kaip gražiai ji besivadintų – visiškai bergždžias reikalas. Pirmiausia, todėl, kad nėra tam sąlygų, antra – todėl, kad nėra pinigų. Trečia – todėl, kad ideologinės partijos sukūrimas yra fiziškai neįgyvendinamas dalykas be galingų, manipuliavimo masių sąmone, priemonių. Jei apie partijų kūrimą kalbėtume ne abstrakčiai, tai procesas būtų toks:

1. Ieškomas užsakovas (sponsorius, šeimininkas, investuotojas – vadinkite, kaip patinka), kuriam pasiūlomas konkrečios užduoties sprendimo projektas. Jei jūsų ir investuotojo interesai sutampa, jūs gaunate finansavimą ir galite imtis konkrečios veiklos.

2. Tai yra formuojate tarnybą – specialistų, propagandos, rinkimų technologijų, masinių akcijų organizavimo profesionalų (pavyzdžiui, chaotų, jei ruošiate gatvės riaušes), finansistų, informatikų ir t. t. branduolį. Neduokdie imsite formuoti komandą pagal asmeninio atsidavimo lyderiui ar ideologinio panašumo principą – tai šimtaprocentinė kracho garantija. Idėjiniai sąjungininkai perplėš vieni kitiems gerkles jau po valandos, beje, dėl visiškai nereikšmingų dalykų, tokių, kaip partijos vėliavos spalva. Asmeniškai atsidavę lyderiui žiurkėnai įprastai žiūri į savo guru burną ir nesiginčija, tačiau jie yra nesugebantys veikti.

3. Vykdomas darbas su elektoratu, tai yra, partijos šalininkų grupių visuomenėje formavimas. Priklausomai nuo partijos siekių – dalyvavimo rinkimuose ar režimo nuvertimo partizaninio karo būdu, veikla vykdoma ne apskritai, o būtent su tikslinėmis grupėmis. Reikia atminti, jog „visuomenės palaikymas“ neturi praktinės vertės, jo reikia tik širmai. Kaip teigė Gi Deboras, mes gyvename spektaklio visuomenėje, todėl spektaklis turi vykti profesionaliai. Laimi tas, kuris atlieka šou geriausiai, o ne tas, kurio partijos programoje surašyti teisingi dalykai.

Šiandien Rusijoje nėra nacionalinės buržuazijos, 70% ekonomikos kontroliuoja kooperatyvas „Ozero“, todėl klasikinio tipo parlamentinės partijos mūsuose yra neįmanomos. Elektoralinės partijos neįmanomos absoliučiai. Tik vadukų tipo, ir jokios kitokios!

Kalbant utriruotai, – yra du finansavimo šaltiniai – Kremlius ir „gosdepas, beje antrasis – tik perspektyvoje. Jeigu užsienis Rusijoje finansuotų kokias nors politines jėgas, tai jos pasireikštų bent jau kažkaip. Tačiau viskas, ką žinau yra tai, jog vyksta komos būsenoje atsidūrusios „penktosios kolonos“ maitinimas per lašelinę – liberali opozicija užkonservuota. Jos reikia tik Kremliui (kaip priešo įvaizdžio), todėl nieko nuostabaus, kad būtent prezidento administracija inicijavo garsiuosius „antikremlinius“ projektus. Vienas tokių sėkmingų projektų – Prochorovo „Pilietinė platforma“. Tai, beje, realus naujojo tipo partijos pavyzdys, technologiškai projektas apgalvotas ypač gerai.

Jei pažvelgtume tiesai į akis, finansuoti politinį judėjimą Rusijoje gali tik Kremlius, įskaitant ir imitacinius antivyriausybinius judėjimus (spektaklio visuomenė – tokios žanro taisyklės). Todėl, bet kokiems bandymams siekiant sukurti Rusijoje eilinę, jau velniaižinkažkelintą partiją, šiandien iš anksto lemta žlugti. Šį teiginį galite laikyti aksioma.

Taip, Rusijoje egzistuoja gausi mikroflora – šimtai partijų, sąjungų, judėjimų, asociacijų, slaptų draugijų, sektų ir net kovinių organizacijų. Tačiau visi šie junginiai yra mikroskopiniai ir bendra jų veiklos nauda lygi nuliui. Jei kuri nors organizacija išreiškia savo potencialą, didesnį už nulį, tai ji arba sunaikinama, arba įtraukiama į Kremliaus pulą. Pakanka prisiminti Pensininkų partiją.

Ir dar, noriu pasakyti dalyką, kuris daugelį gali šokiruoti. Daugelis klysta, kad galima sukurti partiją ir, remiantis masiniu jų nariu palaikymu (šalininkų, bendraminčių, žiurkėnų ir t. t.), su jų pagalba vykdyti kažkokius politinius veiksmus. Tai – niekai. Didžiausia bet kokios partijos problema – narių skaičius. RF komunistų partijos vadovybė apie 90 % jėgų eikvoja kovoje su savo pačių nariais. Nuolatos vyksta paieška ir eliminavimas tų narių, kurie gali kelti potencialią grėsmę vadovybei. Galiausiai visi „gyvi“ elementai išstumiami iš partijos, pasilieka tik žiurkėnai, ciniški karjeristai ir seni marazmatikai – tai kaina, kurią reikia mokėti už „partijos vienybę“.

Netgi „Vieningoje Rusijoje“, su kuria esu daug dirbęs, vienintelę problemą kelia partijos nariai, nežiūrint į jų išgirtąją partinę discipliną ir administracinį resursą. Partijos nariai ten pasireiškia išankstiniuose rinkimuose partijos viduje – jie sugeba balsuoti ne taip, kaip reikia, o taip, kaip nori. Todėl ten, kur VR sąrašai formuojami demokratiškai (tik vietos rinkimuose), partija pralaimi. Tai iš tikro marazmas – patikėti partiečiams kandidatų pulo formavimą. Įvertinti kandidatų galimybę laimėti gali tik profesionalai, o masės elgiasi kvailai ir jomis lengva manipuliuoti.

Taigi, visa tai mums parodo, kad kurti demokratinę partiją, susidedančią iš gyvų žmonių, juolab idėjinių – iš anksto žinomai bergždžias reikalas. Veiklia gali būti tik profesionalų grupė, kurios viduje veikia griežtas totalitarizmas, grupė, savo žinioje turinti didelius resursus ir visiškai nepriklausoma nuo partinės masės. Tik tokia organizacija hipotetiškai sugeba pasiekti nusistatytus tikslus.

Tačiau sutikite, – tokia struktūra neturi nieko bendro su partija, kaip ją mes suprantame.

Aš tai jums sakau kaip praktikas, o praktika – vienintelis tiesos kriterijus. Romantikams ir teoretikams partijų kūrime vietos nėra.

Parengė: Darius Dimbelis