Demografija. Vakarai beviltiškai sensta

Italijos sveikatos apsaugos ministrė Beatričė Lorencin šį mėnesį paskelbė apie apokalipsę ir paragino skubiai imtis priemonių.

Reiškinio, kurį ministrė pavadino apokalipse, esmė yra tokia. Buvo suvesti praėjusių metų demografiniai rezultatai. Paaiškėjo, kad 2015 metais Italijoje gimė mažiau žmonių nei per visą italų valstybės egzistavimo istoriją, t.y. nuo 1861 metų.

Be to, pastaraisiais metais šis gimstamumo smukimas įgavo svaiginantį mastą. Nuo 2010 iki 2015 gimstamumas krito 40%.

Kad suprastume, kaip tai rimta, pažvelkime į tokius skaičius: vidutinis Italijos piliečio amžius šiandien siekia 44 metus. Šiandien Italijoje gyvena 56 mln žmonių, tačiau iki 2050 metų laukiamas sumažėjimas iki 38 mln.

Įdomiausia yra tai, ką Italijos vyriausybė siūlo daryti.

Taigi, dėmesio! Italijos vyriausybė siūlo padidinti mėnesines išmokas už vaiką nepasiturinčioms šeimoms nuo dabartinių 80 iki 160 eurų (maždaug 12 sauskelnių pakelių), o visiškai skurdžioms šeimoms – nuo dabartinių 160 iki 320 eurų.

Vidutinei klasei, kuriai priklauso dauguma italų, nepasiūlyta nieko.

Sutikite, kovojant su Apokalipse, tokios priemonės kažkaip nedaro didelio įspūdžio.

O juk problema – ne vien lokali, itališka. Nuo tūkstantmečio pradžios absoliutus gyventojų skaičiaus mažėjimas apėmė ne tik Italiją, bet ir dar dvi Didžiojo Septyneto šalis – Vokietiją ir Ispaniją. Tautos mažėjimas kol kas dar nepastebimas Prancūzijoje, JAV ir Kanadoje – tačiau tik todėl, kad vietiniai išmiršta lėčiau negu atvyksta importuoti migrantai.

reklama

Viskas vyksta tokiu būdu, kad dar prieš dešimtmečius iki to, kai bet kurios šalies gyventojų skaičius ims rimtai mažėti, ji pavirsta „apversta piramide“, kurioje gausiausią dalį sudaro pensinio amžiaus piliečiai. Medicinos pasiekimai, bent jau šiuo metu, prailgina ne aktyvaus gyvenimo periodą, o senatvės periodą, kai piliečio galimybės pasireikšti sumažėja, kai jis iš donoro pavirsta vartotoju. Vartotoju tokio darbo, kuris kol kas neautomatizuotas: senukams reikalinga priežiūra.

O dabar klausimas: kodėl gi, nepaisant viso artėjančio „žmonių deficito“ dramatizmo, šalių, kurioms tas deficitas kelia grėsmę, kovoja su problema priemonėmis, kurios iš karto pasmerktos nesuveikti?

Šia tema turiu savo versiją.

Bėda ta, kad taip vadinama socialinė valstybė – tai toks pats industrinės epochos pagimdytas reiškinys, kaip, pavyzdžiui, tautos valdžia visomis jos formomis, nuo demokratijos iki totalitarizmo.

Socialinė valstybė užgimė kaip atsakas į visuomenės struktūrą, kurioje sparčiai plėtojosi pramoninė gamyba, daugėjo gyventojų, vaikų buvo daugiau negu suaugusių, o ekonomikai, kad būtų išsaugota dinamiška pusiausvyra, reikėjo didinti tiek darbo rankų, tiek vartotojų skaičių. Visuotinė senatvės ir neįgalumo pensijų sistema, pirmą kartą įvesta Vokietijoje 1889 metais, buvo natūrali žemutinių klasių vaidmens didėjimo pasekmė ir junkerių valstybės atsakas darbuotojų augantiems poreikiams.

O paskui nutiko štai kas. Valstybės skatinama ir rinkos skubinama gyventojų emancipacija privedė prie to, kad piliečiai paprasčiausiai nustojo gimdyti vaikus. Dėl paprastos priežasties: atsirado garantuota galimybė susitaupyti senatvei nuosavu spartuolišku darbu, o be to jau tapo įmanoma savo nuožiūra riboti vaikų skaičių. Susiformavo situacija, kai naudingiau „neveisti būsimų elgetų“, o apsiriboti vienu vaiku, bet užtat duoti jam išsilavinimą ir pranašumą būsimame gyvenime. Plius dar liks daug pinigų, jėgų ir laiko darbui, kultūriniam tobulėjimui ir įvairiam poilsiui.

Šita situacija galėjo tęstis, suprantama, tiktai neilgą laiką. Paprasčiausiai dėl to, kad visuotinis siekis gyventi savo malonumui apėmė visus visuomenės sluoksnius, tame tarpe ir elitą. O elitas kažkuriuo momentu gavo naudos atpigusios gamybos pavidalu: dėka automatizacijos, gamybos perkėlimo į užsienį ir t.t.

Pasekmė: pasikeitė darbo struktūra: pažangiose šalyse prasidėjo gyventojų deindustrializacija. Piliečiai iš gamintojų virto aptarnaujančiu personalu. Darbininkų ir valstiečių žmonija XX amžiaus pabaigoje ėmė sparčiai virsti juristų, klerkų, supervaizerių ir oficiančių civilizacija. Jų darbo užmokestis pavirto iš esmės nacionalinių ekonomikų jiems suteikiama dotacija – tiesiogine arba netiesiogine. O jų vaidmuo tame, kas yra ekonominės galios šaltinis, pradėjo mažėti ir tirpti. Šiandien netgi savo pramonės nesunaikinusioje Vokietijoje gamybiniame sektoriuje – nuo žemės ūkio, iki statybos – užimta apie 10 mln žmonių (30 mln užsiima „paslaugomis“).

reklama

Nykstant žmonių masių gamybiniam vaidmeniui, pradėjo tirpti ir jų vaidmuo priimant sprendimus. Jeigu didžiąją XX amžiaus dalį Vakarų valstybių elitams spaudimą darė masinės partijos ir profsąjungos, tai plečiantis „paslaugų“ sektoriui ir likvidavus masinę gamybą, prasidėjo piliečių bėgimas iš politikos.

Rezultatas: politika pavirto dar viena paslauga, kurią piliečiams teikia daugiau ar mažiau atsiskyrusios nuo jų profesionalios grupės. O sumažėjus masių vaidmeniui ekonomikoje ir politikoje, masės prarado Vakarų elito akyse ankstesnę vertę.

Apie tai, suprantama, garsiai nekalbama, tačiau situacijoje, kai realus ekonomikos sektorius nebereikalauja didžiulės darbininkų armijos, kai gynyba nereikalauja didžiulės kariuomenės su šautuvais, o valdymas nereikalauja daugybės partinių veikėjų – elitui darosi naudinga kuo greičiau sumažinti „socialinių parazitų“ skaičių. O tiems „parazitams“, priminsime, priskiriami visi, kuriuos vienaip ar kitaip dotuoja sistema.

Imtis kokių nors radikalių taupymo priemonių – pensijų ir kitokių garantuotų gėrybių panaikinimo – elitams ne tik politiškai sunku, bet ir, pagaliau, nėra reikalo. Kur kas paprasčiau finansuoti vykstantį „demografinį perėjimą“ (taip politkorektiškai vadinamas jaunų ir augančių tautų pavertimas pagyvenusiomis ir išmirštančiomis) – ir nefinansuoti masių dauginimosi.

Turtingos Vakarų šalys jau ir metodą turi – parsivežti išties vertingus ir reikalingus specialistus iš skurdžių šalių ir užkaišyti jais tuščias darbo vietas. Tai toks savotiškas mutavęs kolonijinis jungas, savaime suprantama. Nes neturtingų šalių BNP eikvojamas tų specialistų gimimui, auklėjimui ir mokslams, o paskui juos dėka Rinkos Be Sienų ir be jokio sąžinės graužimo išsiveža pas save turtingos šalys,

Kol kas visa tai veikia ir veiks dar kelis dešimtmečius, kol demografinis deficitas neapims viso pasaulio.

Kur kas liūdnesnis likimas šalių, kurios nėra turtingos ir neviešpatauja su savo produkcija nei vidaus, nei užsienio rinkose ir kurios tapo pasaulinės darbo rinkos donorėmis ir tuo pačiu metu pačios mažina savo gyventojų skaičių.

Tai – beveik visa postsocialistinė Europa, plius, pavyzdžiui, Graikija. Ir kuo mažesnė rytų europiečių nuosava ekonomikos galia, tuo niūresnės jų perspektyvos.

Nes vaikai, gimstantys ir augantys šiandien kur nors Bulgarijoje, Moldavijoje ar Ukrainoje, su didele tikimybe aptarnaus gamybą užsienio šalyse. Tam tikra prasme mes stebime jų pavyzdyje Evangelijos sakmę apie tai, kad tas, kuris turi, turės dar daugiau, o iš neturinčio bus atimti ir paskutiniai marškiniai.

Rusijai šiame pereinamame laikotarpyje iškilo, griežtai kalbant, pakankamai sunkus, tačiau paprastai formuluojamas pasirinkimas: pamėginti tapti tipiškai „vakarietiška“ šalimi su tirpstančiais ir, esant reikalui, atsivežamais gyventojais.

Arba pabandyti tapti naujosios daugumos valstybe. Kitaip sakant, pamiršti mantras apie būtiną „efektyvumą“ (vardan ko? Lyginant su kieno efektyvumu?) ir mesti visus turimus resursus organizavimui tokios socialinės ir ekonominės sistemos, kurios galutiniu tikslu ir turiniu taps žmonės, o būtent – žmonių skaičiaus atsigaminimas, tobulėjimas ir išties naudingas panaudojimas.

Mūsų šalis turi visas galimybes paversti kertiniu akmeniu žmonių tausojimą ir gausinimą. Bent jau dėl tos priežasties, kad esame pati didžiausia valstybė pasaulyje. Ir jeigu mūsų bus mažai ir mes netapsime geriausiais – mus paprasčiausiai nušluos.