Vašingtonas bando sumažinti kainas, užliedamas rinką nafta, tačiau rizikuoja pakenkti savo skalūnų pramonei.

Įsivaizduokite, kad jūs – investuotojas, planuojantis investuoti kapitalą žaliavų rinkoje 2014 -ųjų pradžioje. Jūs jaučiate, kad Ukrainoje kažkas labai rimtai ne taip, ir jus neramina pirmosios naujienos apie nerimstančius Irako šiaurėje ir vakaruose smogikų būrius.

Kadangi perspektyvoje jūs tikitės pasaulinės ekonomikos pakilimo, iš jūsų pusės būtų protinga daryti prielaidą, kad naftos kainos augs ir toliau, nes geopolitinė įtampa kartu su pastovia paklausa įprastai reiškia būtent tai.

Minimu atveju prielaida nepasiteisino. Naftos kaina – vasarą virš 110 dolerių už barelį – rudenį griuvo žemyn. Per tris mėnesius kainos nukrito ketvirtadaliu. Naftos gavyba išaugo kaip tik tada, kai sulėtėjo ekonomikos atsigavimas ir prekybininkus netikėtai užklupo augimo tempų sumažėjimas Kinijoje ir nauja stagnacija eurozonoje.

Tačiau tai dar ne pilnas paveikslas. Keturgubas naftos kainų augimas, iššauktas eksporto embargo, kurį organizavo Saudo Arabija 1973 metais, kaip atsaką Paskutiniojo Teismo karui, parodo, jog nafta gali būti panaudojama ir kaip diplomatinis ir kaip ekonominis ginklas. Dabar istorija kartojasi.

Kaip žiūri į pasaulį Obamos administracija? Jai reikalinga, kad Teheranas padarytų nuolaidas branduolinės programos klausimu, ir kad Putinas išeitų iš Rytų Ukrainos. Tačiau po Irako ir Afganistano Baltieji rūmai visiškai netrokšta niekur siųsti amerikiečių karių. Vietoje to Vašingtonas – su savo saudo sąjungininkais, bando numušti naftos kainas, užpildamas ja ir be to susilpnėjusią rinką. Kadangi rusai ir iraniečiai yra labai priklausomi nuo naftos eksporto, tikimasi, jog tokiu atveju su jais bus paprasčiau vesti reikalus.

reklama

Pagal viską sprendžiant, JAV valstybės sekretorius Džonas Kerris rugsėjį susitarė su karaliumi Abdulla dėl to, jog Saudo Arabija pardavinės naftą pigiau už esamą rinkos kainą. Tai paaiškintų kainų kritimą Islamo valstybės veiksmų fone iššaukus nestabilumą Irake ir Sirijoje, kas normalioje situacijoje inicijuotų pabrangimą.

1980-ųjų viduryje Saudo Arabija jau darė kažką panašaus. Tada ji ėmėsi žingsnių, privertusių nukristi naftos kainoms žemiau 10 dolerių už barelį, kad susilpninti Saddamo Huseino režimą. Šįkart, ekspertų Artimųjų Rytų klausimu nuomone, Saudo Arabija nori paspausti Iraną ir priversti Maskvą susilpninti Assado režimo Sirijoje palaikymą.

Vienok, tokie žingsniai brangiai kainuoja. Saudo Arabija, kaip ir kitos naftą išgaunančios šalys, jau įprato prie naftos kainos didesnės, nei 100 dolerių už barelį. Arabų pavasaris Libijoje ir Egipte verčia saugotis politinio nestabilumo plėtros. Pajamos iš naftos eksporto leido šaliai didinti išlaidas visuomenės reikmėms, ir dabar jai, kad subalansuoti biudžetą, reikalinga kaina yra virš 90 dolerių už barelį.

Na, bet, kai kuriuos nuostolius galima ištverti. Saudo Arabija tikisi, jog ji esant mažoms kainoms galės išsilaikyti ilgiau, nei Rusija ir Iranas. Atitinkamai, tokia padėtis neturėtų trukti ilgai.

Neabejotina, tokie šaltojo karo metodai smogia Rusijai. Nafta ir dujos sudaro 70 % rusiško eksporto, ir šalies biudžetas bus nesubalansuotas esant naftos kainoms mažesnėms nei 100 dolerių už barelį. Maskva, žinoma turi valiutos rezervų, bet jie ne begaliniai. Pereitą savaitę rublis smuko 10%. Ko pasekoje, rusiškosioms kompanijoms bus sudėtingiau aptarnauti savo skolas, o centriniam bankui, galbūt, teks pakelti procentinius dydžius, kas padės stabilizuoti valiutą, tačiau pagilins recesiją.

Tačiau, kol kas visi šie dalykai neatsispindi Rusijos užsienio politikoje. Rusija kaip ir anksčiau atkakliai palaiko Sirijos prezidentą Bašarą Assadą, o pereitos savaitės pabaigoje pasirodė pranešimų, jog rusų kariuomenė įžengė į Rytų Ukrainą. Kaip reaguos Iranas kol kas neaišku, tačiau Artimuosiuose Rytuose stabilumo aiškiai nedaugėja.

reklama

Jei naftos kainos artimiausiu metu neatsistatys, tai inicijuos pasaulinės ekonomikos augimą. Andrew Kenningham iš Capital Economics vertinimu, jei Brent markės naftos kaina sustos ties 85 dolerių už barelį riba, tai reikš pajamų perskirstymą nuo naftos gamintojų, jos vartotojams iki 0,9 % pasaulinio BVP apimtimi. Kadangi vartotojai įprastai išleidžia didesnę savo pajamų dalį, nei gamintojai – turi išaugti ir paklausa. Daugiausiai laimės stambūs naftos vartotojai: Kinija, Indija ir Europa.

Tuo pačiu sumažės infliacija. Dabartinis naftos kainų lygis gali užtikrinti vartojimo infliacijos sumažėjimą išsivysčiusiose šalyse sekančiais metais maždaug puse procento. To užteks, kad infliacija Britanijoje būtų mažesnė nei 1 %, o eurozonoje – žemiau 0 %. Žema infliacija įtakos vartojimo ir verslo išlaidų augimą, nes didės biudžetai.

Tačiau JAV atžvilgiu viskas ne tiek vienareikšmiškai. Vašingtono pasirengimas žaisti naftos korta susijęs su tikėjimu į tai, kad skalūnų energoresursų išgavimas leis Amerikai tapti didžiausia naftos gamintoja pasaulyje. Viename iš savo pereitų metų pasisakymų, Tom Donilon, buvęs tuo metu Obamos patarėju nacionalinio saugumo klausimais, pareiškė, kad JAV dabar mažiau pažeidžiamos pasaulinės naftos rinkos svyravimų, nei anksčiau. Saugumas, kurį suteikia skalūnų dujos ir nafta, „suteikia mums daugiau galimybių siekiant tikslų nacionalinio saugumo srityje“.

Suprantama, naftos gavybos augimas Jungtinėse valstijose daro įspūdį. Jis išaugo beveik 50 % – 5,7 mln barelių per parą 2011 metais, iki 8,4 mln barelių per parą 2014 metais. Tai neabejotinai reiškia, kad bet koks pasiūlos sumažėjimas iš Irano ar Rusijos pusės, iššauktas sankcijų, nesutrikdys globalios ekonomikos darbo.

Tačiau, staigus naftos kainų sumažėjimas paverčia daugelio skalūnų dujų radimviečių darbą nuostolingu. Ypač tai liečia naujas radimvietes, kuriose pirmines dideles išlaidas parengiamiesiems darbams gali padengti tik aukšta naftos kaina. Beje, kai kurios jau eksploatuojamos radimvietės greitai senka, ir naftos kompanijoms tenka ieškoti naftos giliau – kas kainuoja brangiau.

Per išeigines George Osborne pareiškė, jog jis palaiko idėją rinkti įnašus nuo skalūnų dujų gavybos Anglijos šiaurėje į suverenų gerovės fondą skirtą šiaurės reikmėms. Tai turėtų sustabdyti finansinių įplaukų išeikvojimą kasdienėms reikmėms – kaip, deja, įvyko su lėšomis iš Šiaurės jūros.

„Žemės Draugai“ laiko šį finansų ministro pasisakymą ciniška apgavyste, kurios tikslas – nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į skalūnų dujų gavybą. Neabejotina, kad Osborne pasirinko netinkamą laiką — juk vienu iš šalutinių efektų, amerikiečių-saudų bandymuose numušti naftos kainas taps skalūnų burbulo pabaiga.

theguardian.com