Garsiausio visų laikų narkobarono sūnaus liudijimai apie jo tėvo bendradarbiavimą su CŽV.

Pablo Eskobaro sūnus Chuanas Pablo Eskobaras (dabar žinomas kaip Sebastijanas Marokinas) atskleidė savo tėvo ryšius su CŽV. Šis, kai kam sensacingas, liudijimas buvo padarytas jo parašytoje knygoje, kurioje jis pasakoja apie savo „žymųjį“ tėvą. Ch. Eskobaro teigimu jo tėvas dirbo CŽV, kuri leido P. Eskobarui netrukdomai gabenti ir pardavinėti kokainą visose JAV (numanoma, jog P. Eskobaro kartelis savo laiku buvo atsakingas už maždaug  80% visos kokaino rinkos JAV). Mainais už tai Pablo savo milžiniškų turtų dalį turėjo paaukoti kovai su komunizmu Kolumbijoje ir kitose JAV imperializmui nepasiduodančiose šalyse.

reklama

Nors Kolumbijos narkotikų kartelių ir kitų buržujų – išsigimėlių karas su komunistiniu išsilaisvinimo judėjimu plačiajai visuomenei yra gerai dokumentuotas, tačiau toks vos ne iš pirmųjų lūpų atsiskleidimas, kas yra kas, yra gana įdomus ir netikėtas.

Tiesa, Pablo sūnus pripažįsta, jog jo tėvas buvo viso labo sraigtelis dideliame žaidime ir kai jis tapo nebereikalinga figūra, 1993 m. pačios CŽV iniciatyva buvo tuoj pat pašalintas, tuo tarpu revoliucinis–komunistinis ginkluotas Kolumbijos žmonių pasipriešinimas, nors ir nusilpęs, gyvuoja iki šiol.

Tai be jokios abejonės nėra pirmas CŽV ir narkotikų biznio išryškinimas. 1996 m. žurnalistas G. Webb savo tyrime „Tamsusis Aljansas“ sugebėjo išaiškinti ir atskleisti Nikaragvos antikomunistinio pasipriešinimo finansavimo detales. Tyrime buvo įrodyta, jog pasipriešinimas buvo visiškai kontroliojamas CŽV, o jo dalyviai finansavimą gaudavo iš narkotikų prekybos Kalifornijoje. 2004 m. žurnalistas buvo rastas su dviem kulkom galvoje.

Žinoma, tam tikrų paralelių apie valstybinį–mafijinį susisaistymą galima rasti ir buržuazinės Lietuvos istorijoje. Ir žmonių, suvokiančių ekonominius dėsnius ir iš jų kylančius visuomeninius santykius, tai neturėtų stebinti. Juk kapitalizmo restauracijos pradžioje Lietuvoje taip pat atvirai siautė teroras. Juk tik kvailys gali patikėti, jog „mūsų“ teisėsauga niekaip per 15 metų nesugebėjo surinkti įrodymų apie banditų gaujas, kurios siautėjo, plėšė, žudė ir prievartavo paprastus darbo žmones bei smulkius verslininkus. Visi viską matė, žinojo, tai buvo vieša paslaptis kas tai daro, tačiau teroras sustabdytas nebuvo. Kodėl? Todėl, kad devyniasdešimtaisiais Lietuvos mafija tebuvo tik stambaus kapitalo – tikrojo politinio elito įrankis ir kai jis tapo nereikalingas ir neva kai Lietuva perėjo iš „laukinio“ į „pūkuoto“ kapitalizmo epochą, visi lietuviškieji „eskobarai“ atsidūrė šiukšliadėžėse (vieni kalėjime, kiti po velėna), o jų tikrieji šeimininkai, vaidindami respektabilius ir pasitempusius demokratus per TV ekraną, mums ranką prie širdies pridėję dievagojasi apie savo meilę tėvynei.