Europos saulėlydis. Ar išsipildė Špenglerio pranašystė

Antrasis XX amžiaus dešimtmetis Europai džiaugsmo neatnešė. Revoliucijos, politinės žudynės, I Pasaulinis karas, pasižymėjęs iki tosl neregėtomis aukomis, masiniu cheminio ginklo ir kitokios technikos panaudojimu – Vakarų pasaulį krėtė karštinė. Nenuostabu, kad niūrios vokiečių filosofo ir kultūrologo Osvaldo Špenglerio pranašystės „Europos saulėlydis“ pasirodė būtent 1918 metais.

„Europos saulėlydis“ – didelės apimties darbas, o pagrindinė jo mintis tokia: bet kuri civilizacija vystosi, panašiai kaip gyvas organizmas, ir po brandos periodo jos laukia neišvengiama senatvė ir mirtis. Špengleris tvirtina: pasaulinis karas tapo europietiškos civilizacijos agonijos pradžia ir galas jau nebetoli. Civilizacijų lyginimas su gyvais organizmais, tai, žinoma, ne mokslinis metodas. Bet nors į Špenglerio filosofiją galima žvelgti skeptiškai, jo pranašystės visgi verčia susimąstyti. II Pasalinis karas išties tapo lūžiu naujoje Europos istorijoje. Dauguma senojo pasaulio šalių prarado nepriklausomybę. O praėjus dešimtmečiams, vokiečių filosofo išpranašautos problemos tapo aktualiomis dabartinei ES: demografinė krizė, moralinis nuopuolis, problemos su migrantais…

reklama

Kristoferis Bukeris, autoritetingo britų leidinio The Telegraph žurnalistas, naudoja Špenglerio knygos pavadinimą aprašydamas šiuolaikinę geopolitinę situaciją. Vakarų pasaulis sparčiai praranda iniciatyvą pasaulinėje arenoje. JAV ir Europos politikai, Bukerio nuomone, išmušti iš vėžių ir nežino, kaip susidoroti su juos užgriuvusiais sunkumais. Dar prieš porą dešimt,mečių amerikiečių politikai laikė save grosmeisteriais, lošiančiais rafinuotas partijas Artimųjų Rytų šachmatų lentoje. Dabar gi paaiškėjo: situacija šiame regione tapo visiškai nekontroliuojama, o tarptautinis terorizmas tapo svarbiausia grėsme tiek Amerikai, tiek Europai. Dar daugiau: kol Vakarų valdininkai paniškai blaškosi, į kovą su terorizmu stojo Rusija – ir pasiekė rezultatų, apie kuriuos nei Briuselis, nei Vašingtonas net svajoti nedrįso.

Bukeris tvirtina: mes tampame globalinių tektoninių poslinkių pasaulio politikoje liudininkais. Vakarų hegemonija baigiasi ir galios centras iš Europos persikelia į Aziją. Dabar Rusija, Kinija ir Indija tampa pagrindinėmis šalimis, kurios duoda toną pasaulinei politikai. Amerika, be abejo, vis dar stipri, tačiau pastaraisiais metais patiria pralaimėjimą po pralaimėjimo. Bandymas įbrukti Ukrainą į vakarietiško pasaulio modelį baigėsi nesėkmingai, nuversti Asado irgi nepavyko, ir dabar Baltieji Rūmai priversti stebėti, kaip Rusija atkuria taiką ir tvarką Sirijoje.

Europos saulėlydis apgaubė Vakarus XXI amžiuje. Ir čia su žurnalistu, be abejo, tenka sutikti: Vakarų pasaulis šiandien išgyvena giliausią krizę, ir netgi jeigu jis kažkokiu būdu iš šios krizės išsikapstys, tai neatpažįstamai pasikeitęs.

www