Europos valdančios klasės idiotizmas

Žurnalistas Vitalijus Tretjakovas

Arba kodėl Europos politikai ir intelektualai nenori pripažinti to, kas akivaizdu?

Kodėl didžioji dalis Vakarų šalių gyventojų, beveik visi žurnalistai ir dauguma politikų Vakaruose laiko Rusiją „agresyvia valstybe“ ir kaltina ją visais įmanomais nusikaltimais, tame tarpe ir Sirijoje?

Paliksiu už skliaustelių tradicinė, istoriškai susiklosčiusią Vakarų elito rusfobiją, taip pat nenagrinėsiu formalių ir neformalių argumentų, kurių pagalba tai, ką mes laikome Rusijos susijungimu su prieš tai prarastu Krymu, Vakarai vaizduoja kaip „aneksiją“. Visa tai yra svarbu, tačiau, kaip tai dažnai atsitinka gyvenime ir politikoje, daug ką galima paaiškinti pačiais paprasčiausiais egoistiniais motyvais.

Tegu kiekvienas sąžiningai pats sau atsako į klausimą: ar dažnai jis viešai pripažįsta savo klaidas? Arba dar: kaip dažnai kiekvienas iš mūsų prisipažįsta, kad jis, jeigu jau taip nutiko, daugybę kartų apgaudinėjo kitus, dėl ko tie kiti smarkiai nukentėjo?

Ir labiausiai autoritarinėse (iki pat despotizmo) valstybėse, ir pačiose demokratiškiausiose valdo valdančioji klasė. Tiesiog pirmuoju atveju administraciniai komandiniai metodai, įskaitant represijas dominuoja demokratiškų procedūrų atžvilgiu, antruoju atveju – demokratiški (kurie, suprantama, niekada nebūna iki galo demokratiški) dominuoja administracinių komandinių ir represinių metodų atžvilgiu.

Kaip jau seniai visi pripažino, masinės informacijos priemonės, nežiūrint į jų išorinį demokratiškumą ir formalią nepriklausomybę, yra vienas galingiausių ir efektyviausių visuomenės valdymo mechanizmų. Ir žurnalistai, nepriklausomai nuo jų artumo ar tolumo nuo valdžios laipsniui, irgi priklauso valdančiai klasei. O taip vadinami top menedžeriai – vyriausieji stambiausių ir įtakingiausių leidinių redaktoriai bei generaliniai galingiausių TV kanalų direktoriai priklauso valdančios klasės viršūnėms.

reklama

Šiuolaikinė žiniasklaida ir profesionali jos darbuotojų korporacija praktiškai tapo neatskiriama elito dalimi bet kokioje šalyje, įskaitant ir Vakarus. O visa valdančioji klasė, nepaisant visų jos viduje slypinčių prieštaravimų, yra vienaip ar kitaip susisaisčiusi tarpusavyje savo klasiniais interesais, ir kiekviena jos dalis, dalinantis vaidmenis elito viduje (įskaitant ir opozicijos vaidmenį), turi ne tik ypatingas teises (kurių svarbiausia – dalyvauti visuomenės valdyme ir pasiturinčiai gyventi), tačiau ir pareigas. O čia svarbiausia – išsaugoti valdančios klasės valdžią ir užtikrinti likusios visuomenės dalies lojalumą elitui. Jeigu valdanti klasė konkrečių jos atstovų asmenyje prarado valdžią, tai vienaip ar kitaip nukentės visi, kas tai klasei priklauso.

Reikia pripažinti, kad stambiausių ir svarbiausių Europos valstybių valdančioji klasė visu pastaruosius dešimtmečius mokėjo užtikrinti puikų materialinių gėrybių ir visuomeninio komforto lygį sau pačiai ir tuo pat metu – visišką visuomenės lojalumą savo atžvilgiu, įskaitant vargingiausius sluoksnius. Ir šios sėkmingos politikos vaisiai keleriopai viršijo elito klaidų ir nusikaltimų pasekmes (nusikaltimai visų pirma kitoms tautoms ir šalims). Prie to prisidėjo TSRS pašalinimas iš tarptautinės arenos, kas ir tapo priežastimi, dėl kurios elitas, netgi dauguma žymių jam priklausančių mąstytojų, prarado bet kokią savikritiką ir apskritai nustojo suvokti savo klaidas. Viską kompensuodavo pasisekimai ir pergalės. Šita klasė pradėjo jaustis nelystančia. Absoliutaus pranašumo visa ko atžvilgiu ir savo neklystamumo psichologija XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje pavirto kolektyvine Vakarų valdančios klasės psichologija. Viskas pasaulyje, kas prieštaravo jos instinktams, troškimams, idėjoms ir veiksmams, buvo suvokiama arba kaip kažkas nereikšmingo, arba kaip kažkas, ką reikia fiziškai sunaikinti, arba, griausiu atveju, kaip kažkas, ką reikia perdaryti, jei prireiks, tai ir jėga, pagal vakarietišką pavyzdį.

Ir čia atsitiko tai, kas atsitiko ir ką labai lengva pailiustruoti naudojantis pabėgėlių į klestinčią, savimi patenkinto elito valdomą Europą.

Pabėgėliai įsibrovė į patį visuomenės vidų. Ir iškart paaiškėjo, kad Europos elito pasitenkinimas savimi spėjo išsigimti ir pavirto elementariausiu idiotizmu. Valdančioji klasė (!!!) netgi nesuprato, kas atsitiko! Ji ir toliau atkakliai laikosi savo klaidingų pažiūrų, įsikibusi į savo praeities pasisekimus ir pergales ir klaidingai vertina dabartį bei ateitį. Viso šito idiotizmo apogėjumi tapo Angelos Merkel – netituluotos Europos imperatorės – frazė: „Mes tai galime!“

Paaiškėjo, kad nebegali. Pabėgėliai ėmė elgtis ne taip, kaip buvo parašyta Europarlamento ir Eurkomisijos instrukcijose, kaip dėstoma europietiško liberalizmo kanonuose, kaip įsivaizduoja Europos vadai ir intelektualai.

Ne taip pradėjo elgtis ir Europos tautos. Jos nepanoro įsileisti į savo butus ir vasarnamius pabėgėlių, nepanoro paaukoti savo gerovės, ramybės ir saugumo, įprasto gyvenimo stiliaus vardan idėjų ir dogmų, kurias ir toliau skelbia Merkel bei Olandas. Kitados tos idėjos atrodė nuostabios ir nekeliančios jokios grėsmės, tačiau dabar jos staiga materializavosi kaip minios žmonių, kurie elgiasi visiškai neeuropietiškai.

Pirmą kartą per pastaruosius 30 metų Europos visuomenė prarado pasitikėjimą savo valdančiąja klase, vadinasi – prarado ir lojalumą valdžiai. Prarado labai staigiai, nes kai realybė tapo jau visiškai radikaliai skirtis nuo politinės mitologijos, kurią skleidė ES vadovai, pastarieji ir toliau vis dar bambėjo savo absoliučiai bet kokią prasmę jau praradusius lozungus.

reklama

Ir ką gi dabar daryti Europos elitui prezidentų, kanclerių, premjerų, ministrų, eurokomisarų, valdančių partijų lyderių, intelektualų ir žurnalistų asmenyje?

Prisipažinti, kad būtent dėl jų varomos politikos Europos šalyse pradėjo smukti gyvenimo lygis, bet užtat smarkiai padidėjo nusikalstamumas? Kad dėl jų idiotiškų moksline ir politine prasme veiksmų Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje, tame tarpe dėl prievartinio šio regiono šalių „demokratizavimo“, dėl to, kad ES vadai visiškai negalvodami vykdė visas Vašingtono komandas, į Europą atėjo terorizmas? Prisipažinti, kad būtent jų sąžinę slegia šimtai teroro aktų aukų Londone, Briuselyje, Paryžiuje, Kelne, Nicoje, Berlyne? Prisipažinti dėl europiečiams mažiau reikšmingų milijonų aukų Azijoje, ir Afrikoje?

Ar bent jau prisipažinti, kas taip elementaru, prie ko taip priprato pasiturintys europiečiai – kad būtent dėl ES lyderių politikos europiečiai dabar negali ne grėsmės savo gyvybei nuskristi atostogų į savo buvusias kolonijas?

Ir apskritai – prisipažinti, kad pastaruosius du dešimtmečius jie vedė suvienytą Europą į aklavietę, o ne į šviesią ateitį, kuri, kaip dabar paaiškėjo, jau liko praeityje, o ne priešakyje? O kas priešakyje? Panašu, kad tai bus Europos civilizacijos išnykimas, kurį dar spės pamatyti dabartiniai „ES piliečiai“. Būtent tai dabar savo kailiu jaučia dauguma europiečių ir būtent tai šiuo metu juos labiausiai baugina.

O juk visa tai ne tik klaidos, bet ir nusikaltimai. Ir jeigu dabartinės valdančios klasės, pradedant politiniais lyderiais, baigiant žurnalistais, valdžia sugrius, labai daug kam iš jų teks atsakyti už savo darbus. Negalima atmesti, kad kai kam iš jų teks atsakyti ir nacionaliniuose ar užsienio teismuose. Pavyzdžiui, už tai, kad vertė svetimas vyriausybes, kad faktiškai rėmė teroristų grupes, kurios vertė ar bandė nuversti tas vyriausybes. Už tai, kad užtikrino informacinę priedangą tiems veiksmams. Už tai, kad melavo – savo rinkėjams, savo skaitytojams ir žiūrovams. Už tai, pagaliau, kad prisikvietė į Europą teroristų ir kad vietiniai europiečiai dabar negali išeiti iš namų.

Ir jau tiksliai daug, labai daug dabartinio elito atstovų praras savo šiltas vieteles, vadinasi – ir savo gerą gyvenimą.

O dabar prisiminkime klausimus, kurie buvo užduoti straipsnio pradžioje: jūs asmeniškai pasirengęs viešai pripažinti savo klaidas ir už jas atsakyti, ypač jei dėl tų klaidų nukentėjo kiti žmonės?

Kaipgi elgiasi, tiek įprastame gyvenime, tiek politikoje, tokioje situacijoje žmonės? Teisingai! Jie suverčia visą kaltę kitiems.

Europos politikai, intelektualai ir žurnalistai yra pernelyg dideli bailiai, kad dėl visko apkaltintų Ameriką. Ten, beje, nepaisant visos tos gaujos lūkesčių, į valdžią atėjo kur kas blaiviau mąstantis, gerokai sąžiningesnis už dabartinius europiečius „paprastas milijardierius“ Trampas.

Ir tada europiečiai tradiciškai nutarė suversti visą kaltę Rusijai. Tai dėl Rusijos, pasirodo, pabėgėliai plūstelėjo į Europą. Tai Rusija „neteisingai“ kovoja su terorizmu. Ir taip toliau… Europiečių idiotizmas ir veidmainiškumas priėjo iki to, kad jie, lindę, tame tarpe ir karine jėga, į viso pasaulio valstybių vidaus reikalus, kaltina tuo Rusiją. Dar daugiau – tasai idiotizmas jau pradeda virsti visišku farsu: Rusija savo kiberatakomis daro įtaką rinkimams Europoje ir JAV!

Tenka konstatuoti, kad intelektualinis šiuolaikinės Europos politikos, žurnalistikos ir propagandos lygis šioje sferoje susilygino su Ukrainos nacistų lygiu. Jeigu galima nusiristi dar žemiau, parodykite man – kur.

O ką daryti, jeigu apėmė baimė? Jeigu nesinori atsakyti už savo klaidas ir nusikaltimus? Jei nesinori prarasti valdžios ar bent jau iškristi iš valdančiosios klasės gretų?