Europos žūtis

Vos prieš 100 metų Europos šalys buvo Visatos valdovės. Didžiulės imperijos driekėsi per visą pasaulį. Europa turėjo viską geriausio. O paskui viskas prapuolė. Palyginti taikus šimtmetis, prasidėjęs po Napoleono karų, baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu. Paskui užgriuvo II Pasaulinis karas. Europa prarado visus savo imperinius pranašumus ir pateko savo buvusios kolonijos valdžion.

Europa tapo silpnu žaidėju dėl to, kad ištisą šimtmetį ją valdė neišmanėliška vadovybė. Nuo Askvito, VilhelmoII, Klemanso, Čemberleno, fašistų, iki šiuolaikinių eurobiuroktarų, Europos lyderiai buvo tikra katastrofa. Kiekvienam Čerčiliui teko begalė niekšų, bepročių, kvailių ir tiesiog nekompetetingų politikų, kuriems terūpėjo šlovė.

Šiandien Europa, XX amžiuje patyrusi daug nesėkmių ir padariusi nemažai nusikaltimų, tapo „puolusiu kontinentu“. Patys destruktyviausi XX amžiaus įvykiai prasidėjo būtent Europoje.

Europa pradėjo savižudybės procesą. Darbai, vykdant šį projektą, prasidėjo dar 1914 metais. Tačiau dabar kontinentas, iš visko sprendžiant, kaip niekad anksčiau nusiteikęs susinaikinti, kadangi leidžia milijonams nesugebančių asimiliuotis musulmonų be jokių kliūčių brautis į savo teritoriją. Europos lyderiai visiškai nesugeba sustabdyti šio srauto.

Demografai jau viską suskaičiavo, jie teigia, kad jei artimiausiu laiku nebus imtasi reikalingų priemonių, tai musulmoniška emigracija ir musulmoniškos tradicijos, drauge su žemu gimstamumo lygiu tarp vietinių tautų, pavers Europą musulmonišku kontinentu jau iki XXI amžiaus pabaigos. Europa nustos buvusi Europa ir pavirs kalifatu – Eurabija. Vakarų civilizacijos židinys išnyks ir tai taps didžiule tragedija žmonijos istorijoje.

reklama

Amerikiečių rašytojas Briusas Baueris (Bruce Bawer) savo knygoje „Kol Europa miegojo: Kaip radikalusis islamas naikina Vakarus iš vidaus“ (While Europe Slept: How Radical Islam is Destroying the West from Within) cituoja danų žurnalisto Larso Hedegardo (Lars Hedegaard) žodžius, pranašaujančius Europai ganėtinai niūrią ateitį:

„Jeigu Europoje nebus sukurta intelektualų, sugebančių mąstyti, bendrija, Amerika gali atsisveikinti su Europa. Šio kontinento ateitis bus visiškai ne tokia, kokią mes įsivaizduojame. Bus karas kaip Libane, kur daugybėje anklavų viešpataujančias pozicijas užims krikščionys, o likusiuose – musulmonai. Vyks nuolatinė kova ir niekas neturės pakankamai jėgų ją sušvelninti ar tapti joje tarpininku tarp kariaujančių pusių. Kai prasidės visas šis siaubas,žurnalistai, kmurie prisidėjo prie jo pradžios, skėstelės rankomis ir išsilakstys – palikę kariauti tuos, kurie neturės kur bėgti“.

Kreipdamasis į savo partijos vadovybę, pasisakyme dėl musulmonų imigracijos, velionis olandų politikas Pimas Forteinas (Pim Fortuyn) pareiškė: „Kalba eina apie mūsų vaikų ir anūkų ateitį… Svarbesnių klausimų už šį būti negali“.

Padorūs europiečiai jau seniai turėtų savęs paklausti: kas gi tapo tokios siaubingos situacijos priežastimi?

Svarbiausia Europos problema – jos vadovybė. Būtent Europos lyderiai atvedė ją prie bedugnės krašto. Tačiau problema slypi ne vien politiniame elite, nes į tokią situaciją kontinentą įstūmė visas kultūrinis elitas: intelektalai, žiniasklaida, mokslininkai ir netgi dvasininkija.

Europai reikia išvalyti savo elito gretas. Jeigu iškils būtinybė, europiečiai turi pasielgti taip, kaip pasielgė Pimas Forteinas: jie turi sukurti naujas politines partijas. Europiečiai turi nušluoti seną isteblišmentą ir išsirinkti naują patriotų bloką, kuris sugebės išsilaikyti ir neišduos žmonių. Jeigu norime išgelbėti Europą ir jos civilizaciją, turime padaryti viską, kas įmanoma, net jeigu tai reikšyų ES subyrėjimą. Ir europiečiams būtina pradėti vėl gimdyti vaikus. Juk nėra sudėtinga suprasti, kodėl jauni europiečiai nenori turėti vaikų, turint galvoje tą ateitį, kurią jų tėvai jiems parengė.

Už Vakarų pasaulio ribų mes stebime gana nykią situaciją. Tačiau tapusi kalifatu, Europa pavirs tikru pragaru ir mūsų vaikams teks jame gyventi. Lapkričio 12-ą, kai Paryžiuje įvyko serija teraktų, Europa turėjo galimybę išbandyti savo kailiu tą būsimą pragarą. Tą pačią naktį kanadietis Markas Steinas (Mark Steyn) paskelbė straipsnį, kurį būtina perskaityti kiekvienam: „Barbarai jau viduje, ir visi vartai užverti“ (The Barbarians Are Inside, And There Are No Gates).

reklama

Jeigu Eėuropa nori išvengti naujų niūrių Viduramžių, apie kuriuos Steinas įspėja savo knygoje „Vieniša Amerika: pasaulio, kurį mes žinome, pabaiga“ (America Alone: The End of the World as We Know It), Europa turi pradėti veikti jau dabar. Ir kad paskatintų save veikti, europiečiai turi susimąstyti, ką jie gali prarasti.

Svarbiausia, ką praras Europa – tai Laisvė. Visa tai, ką Europa labiausiai vertina, pagrįsta būtent Laisvės idėja. Visa Vakarų istorija yra savotiškas ilgas ir skausmingas judėjimas link laisvės. Tik Vakaruose paprastas žmogus išsaugojo orumą ir viltį.

Tačiau laisvė gali anksčiau ar vėliau pavirsti savavališkumu, jeigu ji netarnaja kokiams nors aukštesniam tikslui. Būtent čia ir slypi visų Europos bėdų priežastis: nihilizmas. Būtent čia slypi islamistų pranašumas Europos atžvilgiu. Jie tiki idėja, tikslu, o dauguma europiečių – ne. Praradę šį tikėjimą, europiečiai prarado ir norą aukotis. Dabar islamistai juokiasi iš Laisvės – kas gi joje gero?

Be Laisvės Europa praras savo identiškumą. Ar leis nauji musulmoniški Europos valdovai išsaugoti Vatikaną ir Šartrą? O gal sunaikins visa tai, kaip Talibanas sunaikino senovines budistų skulptūras Afganistane ar kaip DAESH sunaikino senovės paminklus Sirijoje ir Irake? Tačiau galbūt Europai pavyks išsaugoti savo paminklus nuo sunaikinimo, jeigu ji sutiks islamizuotis? Galbūt tie paminklai taps dar gražesni, pasipuošę minaretais? Ar, galbūt, tikėjimo praradimas pavertė europiečius visiškai abejngais krikščionybės paminklų likimui?

Viena iš svarbiausių vertybių, kurias europiečiai praras, bus savigarba. Po 1300 metų sėkmingos kovos su musulmonais, šiandieninė karta taps ta karta, kuri galutinai praloš šią kovą. Tačiau kaip ji ją praloš? Nuožmiose kautynėse? Ar savo absoliutaus neveiklumo rezultate? Ir jeigu Europa bus prarasta, tai šiuolaikiniai europiečiai bus neverti savo didžių protėvių ir savo didžios civilizacijos, kurią jie paveldėjo iš protėvių.

Europa taip pat praras – ir nereikia menkinti to reikšmės – dar ir džiaugsmą. Džiaugsmas ir linksmybė visada buvo svarbūs Europos pažangos elementai ir sudaro savarankišką vertybę. Bet ar leis kalifatas išsaugoti džiaugsmą? Argi jie neuždraus leisti aitvarus, kaip tai padarė Talibanas? O kaip Bendžaminas Franklinas būtų ištyręs elektros savybes be aitvaro?

Europiečiai praras ir visus šiuolaikinius pasiekimus, klestėjimą ir visa tai, ką jie vertina ir laiko savaime suprantamo. Visa tai pavirs dulkėmis.

Jeigu Europa nori išsigelbėti, ji turi pasikeisti. Ji turi įveikti praėjusio šimtmečio praradimų pasekmes. Europiečiai turi paimti pavyzdį iš Europos, egzistavusios iki 1914 metų, iš 2500 metus trukusio šlovės ir pažangos laikotarpio. Būtent šį paveldą visas pasaulis šiandien gali prarasti.

www