SKAITMENINIS KARAS KAIP REALYBĖ
Realiai vykstantį Skaitmeninį karą arba Kiberkarą kai kurie politikai tiek pas mus, tiek užsienyje iki šiol tebelaikė kažkokia ekstravagantiška tema, tačiau 2013 metais ši tema įsikūnijo realiu pavidalu. Tai susiję su dokumentais, kurie tapo prieinamais žurnalistams ir analitikams dėka Edvardo Snoudeno. Kalba eina anaiptol ne apie programas Prism ir Xkeyskore ar totalinį mobilių operatorių pasiklausymą ir netgi ne apie tai, kad NSA turi priėjimą prie Google, Microsoft, Facebook, Twitter serverių ir bankų sąskaitų.
Įdomiausiais dokumentais iš Snoudeno dosjė tapo tie, kuriuos pavadino „juodojo Amerikos žvalgybos biudžeto failais“. Mūsų žiniasklaida ir ekspertai apsiribojo 231-os kiberoperacijos aptarinėjimais ir į akį krintančiais skaičiais – 200 milijardų dolerių, kuriuos JAV skyrė žvalgybai 2001-2012 metais.
Šie dokumentai, kuriuos paskelbė laikraštis Washington Post, duoda daug peno rimtai analizei. Tai nebe prezentacijų skaidrės ir ne mažai kam įdomūs IP adresų sąrašai. Analitikai gavo į rankas daugybę sausų biudžetinių skaičių ir juos lydinčių aiškinamųjų dokumentų, kurie biurokratine kalba išdėsto faktus, pstabas ir pasiūlymus, susijusius su tikromis, o ne žiniasklaidos išgalvotomis JAV žvalgybos ir armijos paslaptimis.
Dokumentų analizė leidžia daryti išvadą, kad pasaulyje jau vyksta nepaskelbtas, stambaus masto kiberkaras. Vienintelis klausimas – kada šiame kare atsiras pirmosios žmonių aukos.
reklama
KIBERKARŲ FENOMENAS
Terminas „kiberkaras“ pateko į ne tik į kariškių ir informacinio saugumo specialistų, bet ir į politikų bei ekspertų leksikoną ir įsitvirtino jame. Jis tapo vienu iš memų, kuriuos aktyviai palaiko ir skleidžia visų formatų žiniasklaida. Dar daugiau – kiberkarai tapo viena labiausiai aptarinėjamų temų socialiniuose tinkluose ir apskritai internete.
Tuo tarpu egzistuoja pakankamai rimti skrtumai tarp to, kas kalbama buitiniu ir populiarios žiniasklaidos lygmeniu ir to, kuo kiberkarus laiko informacinio saugumo profesionalai bei kariškiai.
Politikų, mediatechnologų ir žiniasklaidos atstovų tarpe populiarus išplėstas kiberkarų sąvokos traktavimas. Faktiškai kiberkaru laikoma bet kokia priešprieša internetinėje erdvėje. Kai kurie specialistai ir ekspertai kiberkarams priskiria daugelį aspektų turinčias ir sudėtingas informacines kampanijas, skirtas pakeisti vertybinę orientaciją, politines pažiūras, o kartais net ištisus kultūrinius kodus. Kiberkarais laikomi ir reputaciniai karai, kuriuos kariauja įvairios verlo grupės, kompanijos, korporacijos, tai dar vadinama „prekių ženklų (brendų) karais“.
Toks suvokimas susijęs su informacinių technologijų apskritai ir interneto konkrečiai vystymosi istorija. Iš pradžių į karišių žodyną pateko terminas ‘informacinis karas“. Jį į apyvartą įvedė korporacija RAND 1990 metais. Šiek tiek vėliau vienas pagrindinių šios kompanijos darbuotojų Martinas Libitskis parašė knygą „Kas yra informacinis karas“. Maždaug 10 metų jo pažiūros buvo visuotinai pripažintos. Pagal šį autorių, šis karas turi 7 tipus: komandinio valdymo, žvalgybinis, psichologinis, hakerystė, ekonominis, elektroninis ir kibernetinis. Savo požiūrį autorius gina iki šios dienos. Tuo pat metu pirmenybę jis atiduoda psichologiniam poveikiui, visų pirma dezinformacijai, PR kampanijoms ir specialioms informacinėms operacijoms.
Tačiau aktyviai plėtojantis informacinėms technologijoms iškilo natūralus poreikis išskirti iš tos bendros masės atskiras kryptis. Karinėje ir informacinio saugumo sferose terminas „kiberkaras“ buvo pirmą kartą plačiai pavartotas 2007 metais. Nuo šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio pabaigos griežtas sąvokų „informacinis“ ir „kibernetinis“ karas atskyrimas tapo visuotiniu standartu kariškiams, informacinių technologijų ir informacinio saugumo specialistams. Pirmiausiai tai įvyko tose šalyse, kurios atsidūrė prasidėjusių kibernetinio ginklavimosi varžybų priešakyje, kalba eina pirmiausiai apie JAV, Kiniją, Izraelį ir t.t.
Tuo metu pas mus kai kurie analitikai ir toliau tapatina informacinius ir kibernetinius karus. Jie žvelgia į juos visų pirma kaip į informacinių srautų poveikį kolektyvinei psichikai ir žmogaus protui. Toks sąvokų supainiojimas gali būti paaiškintas visų pirma einamąja politine situacija ir šalies istorija ir dėl to Rusija, turėdama milžinišką potencialą informacinių technologijų srityje, nesugebėjo įvertinti tų pavojų, rizikų ir grėsmių, kurios susijusios būtent su kiberkarais.
reklama
Informaciniai karai skiriasi nuo kiberkarų pagal kovinių veikmų objektus ir priemones.
Informaciniai karai – tai turinio, kontento karai, kurių tikslas yra paveikti masininę, grupinę ar individualią sąmonę. Per informacinį karą vyksta kova dėl protų, vertybių, nuostatų, elgesio modelių ir t.t. Informaciniai karai buvo kariaujami gerokai iki atsirandant internetui, jų istorija tęsiasi jau net ne šimtus, o tūkstančius metų. Internetas paprasčiausiai iškėlė šį karą į kokybiškai naują intensyvumo, masto ir efektyvumo lygmenį.
Kai dėl kiberkarų, tai čia kalba eina apie tikslingą destruktyvų informacijos srautų (programinių kodų pavidalu) poveikį materialiems objektams ir jų sistemoms.
Buvęs aukšto rango pareigūnas, o dabar – JAV vyriausybės ekspertas saugumo srityje Ričardas A. Klarkas savo knygoje „Kiberkaras“ (2010) pateikia tokį apibūdinimą: „Kiberkaras – tai vienos nacionalinės valstybės veiksmai, kurių metu prasiskverbiama į kitos valstybės kompiuterius ar tinklus, siekiant padaryti jiems žalą ar sunaikinti“.
ITU generalinis sekretorius Hamadunas I. Ture ataskaitoje „Kiberpasaulio beieškant“ (2012) rašo: „Kiberkaro sąvoka aprėpia ne tik grėsmes karinėms sistemoms ir priemonėms, bet ir gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai, įskaitant intelektualius energetinius tinklus, SCADA dispečerinio valdymo ir duomenų rinkimo tinklus, kurie leidžia jiems veikti ir gintis“.
Pagal faktiškai susiklosčiusią, tačiau juridiškai neįtvirtintą didžiosios daugumos kariškių ir informacijos saugumo specialistų nuomonę (nepriklausomai, kurioje šalyje jie dirba), kiberkaras suprantamas kaip tikslingi veiksmai, kurių metu daroma žala, perimamas valdymas ar suardomi kritiškai svarbūs visuomenės bei valstybės funkcionavimui tinklai bei objektai, priklausantys pramoninei, socialinei ir finansinei infrastruktūrai.
Informaciniai ir kiber karai – tai dvi rūšys karų, kurie kariaujami elektroninėje erdvėje, kurie apima ne tik internetą, bet ir uždarus valstybinius, karinius, korporatyvinius bei privačius tinklus. Kiekvienai šiai karų rūšiai būdingas nuosavas instrumentų rinkinys, būdingi savi metodai, strategijos ir taktikos, eskalacijos dėsningumai, galimybės priešintis ir t.t.
Kiberkarai glaudžiai susiję su kiberšpionažu, kiber nusikalstamumu ir kiber terorizmu. Būtina pabrėžti, kad kaip ir materialiame pasaulyje, elektroninėje erdvėje visi šie fenomenai yra glaudžiai persipynę ir sąveikauja tarpusavyje. Šis sąveikavimas būdingas tiek tarpusavyje persipynusiems atakuojantiems subjektams, tiek ir objektams, kurie atakuojami. Šiuos nusikalstamus metodus neretai vykdo panašios programinės priemonės, taip pat panašūs ir jų panaudojimo režimai ir t.t.
Esama rimto pagrindo teigti, kad per artimiausius kelis metus susiformuos instrumentų rinkinys ir technologijos trečiojo tipo elektroniniams karams, kurie kažkuria prasme apjungs tarpusavyje informacinius ir kiber karus. Kalba eina apie tai, kad laboratorijose jau praktiškai aprobuotis programinės ir aparatinės priemonės, kurios užtikrina tiesioginį ar atgalinį ryšį tarp psichikos pakeitimo, arba, kaip dar sakoma, idealaus arba subjektyvaus realaus pasaulio pakeitimo. Atitinkamai – materijos, materialių objektų, jų sistemų, tinklų ir pan. pakeitimo. Pirmosios publikacijos šia tema Amerikoje ir Rusijoje pasirodė šiais metais. Jose kalbama apie psi-karus, neuro-karus ir panašiai. Tačiau tai jau atskira tema.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.