Liberaldurnumas kylantis iš rašytinės "išminties"

Karlas Špicvegas, "Knygų kirminas". 1850 m.

Juokingiausi galaktikoje tipai yra profesoriai, gyvenantys prisiskaitytame pasaulyje. Jei apie ką nors neperskaitė storose knygose, tai ir nežino. Skaito visiems pamokslus. Žiūri į visus iš aukšto, kaip į nusirašinėjančius studentus. Moko gyventi, patys nieko gyvenime nemokėdami.

Savo minties neturi nei vienos. Kiekvieną rytą išauštančioje naujoje pasaulio dienoje neišmano nieko, nes apie tai dar niekas neparašė. Apie vakardienos įvykius nebūna visuotinai priimtinų nuomonių, kurias galima išmokti. Ir po to mokyti.

Todėl kasdieniškame pasaulyje yra bejėgiai ką nors suprasti. Tą sėkmingai pakeičia begaliniais samprotavimais kelių abstrakčių teiginėlių aplinkoje. Žongliravimu aukštais principais ir abtrakčiomis tiesomis, kurios dėl savo nekonkretumo nepaneigiamos. Veisiasi būreliais, kuriuose tyliai stumdomasi dėl lyderystės.

reklama

Gyvena savo uždaroje paralelinėje visatoje. Dažniausiai profesinėje, nors pasitaiko išpuolių ir į viešumą. Nemyli nieko, nors visus moko meilės. Vaidina pakančius, nors pakenčia tik patys save. Net bendraminčių nepakenčia, nes jiems pavydi.

Kristus juos vadino Rašto Aiškintojais. Dabar tai Viešieji Liberalieji Intelektualai. Iš tolo pažinsi pagal pamokslaujantį toną. Vis gamina begalinius vandeningus tekstus. Kurie pilni citatų, nepabaigiamų nuorodų į autoritetus ir lėkšto moralizavimo.

Tie tekstai dažniausiai neturi logiško ryšio su realybe. Bet paradoksas - siekia ją pakeisti ir performuoti. Ir dar didesnis paradoksas - tai iki šiol pavykdavo. Tik ne dėl tų tekstų reikšmingumo, o dėl jų nereikšmingumo. Nes idėjinė impotencija kaip reikšmingumo imitacija tam tikrą laiką padeda užtikrinti socialinį stabilumą.

Politinės ir ekonominės galios centrams naudinga visuomenės fragmentacija, begalinė vidinė kova dėl priešingų interesų, kurie sėkmingai pakeičiami asmens laisvių ir teisių lozungais. Masinė komunikacija tą leidžia nesunkiai įteigti. Per begalines vis naujų mokesčių schemas surenkamų biudžetų trupiniai socialiniam aprūpinimui leidžia išvengti kritinės liumpenizacijos masės ir socialinių revoliucijų.

Liberalusis intelektualizmas įsivaizduoja, kad tai jis sukūrė šį pasaulį. Ir kaip visada, klysta. Jų idėjomis tik pasinaudojo korporatyvinės elitų pajėgos masėms apmulkinti. Šis modelis buvo naudingas, kol vyko dviejų industrinio pasaulio variantų kova.

Dabar šis europietiškos kultūros pasaulis aižėja ir po truputį griūva. Nes nesugeba išspręsti nei vienos savo esminės problemos. Ir neišvengiamai liberalizmo modelis bus atmestas ir paties realaus gyvenimo, ir sprendimų priėmėjų. To negali suvokti tik vaikiškojo liberalizmo ideologai ir profesūra. Nes dar neparašyta visuotinai pripažintų knygų, kuriose jie galėtų apie tai pasiskaityti ir saugiai pasamprotauti.

Tai ir nenuostabu. Filosofas yra tas, kuris turi savo minčių.