Patikėkite, aš ne arklys!

Patikėkit, esu lojalus. Jeigu Šiauliuose po butu turiu nusipirkęs nemažą pusrūsį, tai dar nieko nereiškia. Pirkau tikrai ne dėl to, kad patiktų rusai ar pusrusiai. Buvo pigu, tai susigundžiau.  Dabar suprantu, kad padariau klaidą. Tikrai nereikėjo kišti nagų! Net nežinau, ką man dabar daryti.

Po to, kas atsitiko Anykščių rajone, pradėjau į viską žiūrėti rimčiau. Andrioniškio seniūnas miestelio parke įvykdė diversiją - ten pasodino du putinus. Tokios išdavystės nesitikėjo niekas, net liberalo draugai konservatoriai. O mano miške irgi auga keli putinai. Prisipažinsiu - man iki šiol patiko raudonos bolševikinės uogos. Dabar pradėjau suprasti pavojų. Didvyrių žemė - ne putinui! Lauk, okupantai!

reklama

Gal juos iškirsti pačiam, kol neatvyko spec. paskirties dalinys?

Lietuvos saugumas atidžiai saugo Lietuvą nuo nelojalių Lietuvos piliečių.
Joks putinofilas neprasprūs pro jo budrias akis!

Kiekvieną dieną iš kaimynės parsinešu litrą pieno, padedu į šaldytuvą ir separuoju. Pradėjau abejoti - ar aš gerai darau? Ar tik nesu separatistas?

Draugas ramina: Petrai, juk tu konservatorius. Juk konservuoji grybus.

Tikrai, konservuoju dar pomidorus bei mėsą. Konservatorius nuo jaunumės. Per rinkimus būnu labai aktyvus rinkėjas. Atsakingai renku grybus bei uogas. Putino jau neberinksiu.

Po karo buvau ryšininkas. Trisdešimt metų po karo buvo praėję, bet bet aš atkakliai dar vis lipau į stulpus, tiesiau telefono tiltus į nepriklausomą ateitį ir drąsiai žiūrėjau į Vakarus, bene nusileis saulė. Rytų nemėgau nuo pat jaunystės, ypač kai pagiringam reikėdavo keltis į darbą. Po grindimis nuo sovietų valdžios esu slėpęs naminę, taigi turėjau slaptų reikalų ir su pogrindžiu.

Kai sudedu viską, tai aš labiau patriotas, negu išdavikas. Jeigu nebūčiau susidėjęs su pusrūsiu, mane jau galėtų kelti ant pjedestalo. Stovėčiau kaip pavyzdys, o vakare eičiau namo ir žiūrėčiau, kaip atrodau per televizorių.

Per televizorių būčiau tikresnis, negu dabar.