Amerikos pietiečiai: Jungtinės Amerikos Valstijos – šalin iš Pietų!

JAV pietinių valstijų nacionalistų laikraščio „Free Magnolia“ straipsnio „The United States of America Out of the South” vertimas. Autorius — R.E. Salyer

Pietų nacionalistinio judėjimo esmė yra ne tame, kad JAV daro kažką ne taip, o tame, kad tai užsienio valstybė laikanti okupavusi pietiečių žemę.

Pietų nacionalizmas nekelia sau tikslo atsiskirti nuo JAV. Atvirkščiai — judėjimo tikslas priversti JAV pasitraukti iš pietų.

Pietūs nėra JAV dalis.

Iš ideologinio taško žiūrint Jungtinės Amerikos Valstijos yra užsienio valstybė okupantas. Pietūs — tai paprasčiausia kolonija, o pietų nacionalizmas siekia sulaužyti kolonijinį jungą.

Būtina įsidėmėti, kad susitaikymas su esama padėtimi yra pralaimėjimo strategija.

Mūsų atveju tas žodis reiškia priešingybių susitaikymą. Plačiąja prasme tai reiškia Pietiečių nacionalizmo susitaikymą su amerikiečių sistema. Siaurąja prasme tai reiškia paklusnumą kitai pusei diktuojančiai dienotvarkę (abortai, multikultūrizmas, mokesčiai ir t.t.). Susitaikymas taip pat reiškia susitarimą su „Arbatos gėrėjų judėjimu“, kuris geriausiu atveju su Pietų nepriklausomybe sutiks tik kaip su kraštutine priemone, o blogiausiu tai laikys nereikšmingu klausimu. Todėl susitaikymo politika nepriklausomybei kelia mirtiną grėsmę.

Susitaikymas mirtinai pavojingas. Tarp kitko jis ir paaiškina kodėl atsiskyrimo procesas nesugebėjo įsibėgėti. Jei Pietūs yra kolonija su menamomis politinėmis ir teisinėmis teisėmis, tai jie privalo savo kolonijiniam statusui priešintis tol, kol neatsiras gyvybingas judėjimas už nepriklausomybę. Ginčai forume tik įteisina patį forumą. Tačiau dalyvavimas bet kokiame procese, o po to jo teisėtumo neigimas dėl to, kad jis nedavė pageidaujamų rezultatų rodo tik pačių dalyvių nekantrumą, kuris ir žlugdo jų žingsnių teisėtumą. „Arbatos gėrėjų“ judėjimas į pirmą vietą stato Amerikos pataisymą.

Jis pagrindinį dėmesį skiria bendravimui ir todėl negali tarnauti Pietų nacionalizmo reikalui. Tiesą sakant „Arbatos gėrėjų“ judėjimas yra tik priešrinkiminis propagandinis sujudimas ir jau vien tuo jis rodo, kad Pietūs anot jo, tai teisėta JAV teritorija. Bet Pietų nacionalizmo prasmė yra ne tai, kad JAV daro kažką ne taip; prasmė yra tai, kad JAV yra užsienio valstybė okupuojanti pietiečių žemę. Todėl pietiečių nacionalizmo tiesą sakant negalima net vadinti „nacionalizmu“.

Politinėje orientacijoje yra dar viena problema neleidžianti pasiekti Pietų nepriklausomybės. Nepriklausomybė negali būti kraštutinė priemonė. Ji yra pagrindinis tikslas arba visiškai ne tikslas. Pasaulyje nėra nė vieno nepriklausomybės judėjimo, kurį link nepriklausomybės kažkam reikėtų tempti už pakarpos.

Išėjimas iš JAV yra pagrindinis Pietų Lygos tikslas! Va taip reikia spręsti visus pro-amerikietiškus klausimus. To negalima išvengti. Tai tarsi dramblys mažoje indų parduotuvėje.

Pietų nacionalizmas, kaip ir bet koks kitas nacionalizmas, yra politiškai aktyvus.

Nepriklausomybės judėjimas privalo demonstruoti tai, kad jis iš tikrųjų rūpinasi ir kompetentingai sprendžia tikrus savo šalies žmonių poreikius. Žmonės susirūpinę politika. Bet yra skirtumas tarp pietiečių susitaikymo su JAV politika ir tiesioginiu veikimu. Susitaikymas reiškia visuomenės protestą prieš šaunamųjų ginklų kontrolę. Tiesioginis veikimas apginkluoja pačią visuomenę.

Mes blaiviai turime įvertinti vieną dalyką: Kai mes kalbame apie Pietų nacionalizmą, dauguma pietiečių nesupranta apie ką mes kalbame.

Jie save tapatina su JAV. Todėl, kai jūs kalbate apie Pietų nepriklausomybę nuo JAV, žmonėms atrodo, kad Jūs užsiimate neįgyvendinamais ir priešiškais veiksmais. Pietiečius išmokė Ameriką laikyti aukščiau už ištikimybę savo broliams pietiečiams. Tai yra, jie mano, kad pietų nacionalistai ir kiti jų broliai iš Pietų kalti JAV išdavyste. Kai kurie bando tvirtinti, kad pietiečių tapatinimas su amerikiečiais yra sąlyginis. Jei JAV pasidarys pernelyg represyvinė, tai pietiečiai nuo jų pasitrauks savo noru.

Bet pasakykite man kiek tos represijos turi didėti? Ar gali kas nors pasakyti kur yra pietiečių kantrybės ribos?

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti kitos tautos pasaulyje, kuri būtų susitaikiusi su panašia pilietinių teisių kampanija kokia buvo įvykdyta Pietuose 20 amžiaus septintame dešimtmetyje. Ši kampanija privedė prie masinės gyventojų evakuacijos iš pietinių miestų. Taip pat pietiečiai prarado nuosavybę savo nuosavoje šalyje.

Kad būtų sunaikintas mūsų pietietiškas tapatumas, jie kaip su pėstininkais žaidžia net su mūsų nuosavais vaikais. Neapgaudinėkite savęs — septintojo dešimtmečio kampanija už pilietines teises buvo nukreipta ne už juodųjų de-segregaciją ir už jų gyvenimo sąlygų bei švietimo pagerinimą, o už baltųjų de-segregaciją, kurios tikslas angliškųjų pietų suskaldymas ir jų „tautinės tapatybės“ sunaikinimas. Ir tai vyko jų tėvynėje.

reklama

Kadangi žmonės gerbia įstatymus ir tvarką, tai jie leido įvykdyti tokią kampaniją. Reikia pripažinti, kad nepriklausomybė, kaip pagrindinis tikslas, tarp pietiečių turi labai nežymų palaikymą.

NAUJOJI STRATEGIJA — KONFRONTACIJA

Pietų nacionalizmas negali sėdėti sudėjęs rankas ir laukti kol JAV pergudraus pačios save, vien dėl to, kad kaip aukščiau rašiau, tai neveikia. Atsakymas toks — reikalingas susipriešinimas, bet tik mūsų Pietų keliamomis sąlygomis.

Susipriešinimas (konfrontacija) reiškia rodyti priešiškumą priešininko silpnybėms. 1950 metais Alžyro arabai ir musulmonai pradėjo judėjimą už nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Nacionalinis Išsivadavimo Frontas (NIF) iš pat pradžių iškėlė tokį tikslą. Jis nutarė ne reikalauti lygių pilietinių teisių musulmonams, o būtent siekti visiškos nepriklausomybės ir toks sprendimas privertė visus gyventojus pasirinkti kurią nors vieną pusę. Tai yra NIF tyčia paskelbė tokį tikslą. Jie suprato, kad jų priešas pirmiausia yra linkusieji į kompromisus ir tik antroje vietoje prancūzai. NIF pasirinko tikslą, pasirinko susipriešinimą ir ėmė jo siekti. Pasirinkę tokį veikimo būdą ir užsispyrusiai siekdami tikslo arabai užkariavo prancūziškąjį Alžyrą ir jis 1962 metais tapo nepriklausomas.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Airijos katalikai nacionalistai IRA (Airijos Respublikos Armija) siekė nuversti Belfasto junjonistų vyriausybę. Jie pasirinko tokį ginklą, kuris iš vienos pusės provokavo ir siutino Junjonistus, ir tuo pačiu buvo nepavojingas likusiam pasauliui ir pirmiausia Didžiajai Britanijai, į kurios nuomonę ir orientavosi airiai. Jie nutarė surengti maršą.

Šiaurės Airijoje maršas reiškia daug daugiau negu kitose pasaulio vietose. Tai buvo ženklas Olsterio protestantams, kurie nuolatos rengė maršus miestų gatvėse taip demonstruodami savo pranašumą prieš airius katalikus. Oranžiniam ordinui (Šiaurės Airijos protestantų ordinas. P.V. pastaba) davė suprasti, kad „airiai turi teisę marširuoti, nes tai jų žemė“. Maršas iš tikrųjų išprovokavo pernelyg didelę atsakomąją reakciją ir tai galų gale Belfaste privedė prie junjonistų vyriausybės žlugimo. IRA pasirinko labai veiksmingą provokacijos ginklą.

KITA STRATEGIJA — PROVOKACIJA

Amerikos režimas savo esmę apibrėžia kaip įvairių tautų valstybę. Todėl diskriminacija jam yra anatema.

Bet nežiūrint to, yra imigraciniai įstatymai. Siekiant susipriešinimo (konfrontacijos) su režimu negali būti geresnio dalyko, kaip piliečiams ar jų bendrijoms versti vyriausybę laikytis įstatymų, kurių ji laikytis nenori.

Tai JAV valdymo sistemos provokavimas. JAV režimas yra pasaulietinė valstybė ir pliuralistinė visuomenė. Viešas pareiškimas, kad viena religija iš daugelio yra mūsų religija, tokį režimą sukrės iš pačių pagrindų. Juk krikščionybė yra didžiosios pietiečių daugumos tikėjimas ir slaptas noras, o JAV įstatymai garantuoja religijos laisvę.

Taigi viešas savo religijos palaikymas ir pasisakymas prieš mums svetimą — tai ne tik provokacija, bet fundamentalus žingsnis prieš JAV vyriausybę.

Amerikoje yra aksioma, kad amerikiečiai yra viena tauta ir turi vieną veidą, kurį turi matyti visas pasaulis. Jei pietiečiai ims pasauliui skelbtis kaip atskira etninė grupė ir sieks, kad pasaulis tai pripažintų, tai bus pati žiauriausia provokacija.

Neatstovaujamų tautų organizacija (UNPO) yra tarptautinis organas, kuris jungia tokius tautinius darinius kaip Taivanis, Pietų Afrikos būrai ir savo veiklą grindžia tuo faktu, kad kai kuriose valstybėse valdžioje atstovaujamos ne visos tautinės grupės. Padavę stojimo į UNPO paraišką pietiečiai sukeltų JAV vyriausybės įtūžį ir išmuštų ją iš pusiausvyros.

Tautinės grupės yra tik kažkas tokio, ko reikia JAV gyventojų surašymo lapo formai! Tuo tarpu pripažinimas užsienyje, kad yra anglai-pietiečiai, režimui taptų smūgiu prilygstančiu anatemai.

KITA POLITIKA — VALSTYBĖ POLIS IR VALSTYBĖ SANTVARKA

Tačiau didžiausias postūmis į susipriešinimą bus kita politika, apie kurią mes kalbėsime, kitas valstybės modelis ir visiškai kita ekonomika, kuriuos mes skelbsime. Mes kalbėsime ne apie kitokius politinius žingsnius, o apie iš esmės kitokią politiką. Šiuo metu Pietūs nesudaro opozicijos režimui. O kas bus, kai Pietūs nevykdys jiems skirto vaidmens?

Bet kuris judėjimas už nepriklausomybę, siekdamas įgauti jėgą privalo pasiūlyti pilną visaapimančią alternatyvą valdančiam režimui.

Priešingu atveju Pietūs liks tik nepatenkinta provincija, kurią nuo problemų sprendimo galima nuvilioti pasiūlius duonos ir žaidimų. Tuo tarpu iki šiol Pietų vadovai yra nepatenkinti tik „76-jų metų dvasia“ (1776 metų Amerikos revoliucijos sukeltais patriotiniais jausmais. P.V. pastaba) ir stengiasi vengti „klaidų“, o tai niekada nepadės atsiskirti nuo JAV ir sukurti tikrąjį Pietų nacionalizmą. Pietų Lygos alternatyvinis ateities matymas reikalauja permąstyti ekonomikos ir politikos modelį mūsų žemėje. Ne alternatyvinį strategijų rinkinį, su kuriuo valdžios luomo (isteblišmento) politikai galėtų tęsti savo darbus, o visišką pasitraukimą iš JAV, t.y. nepriklausomybę.

KITA EKONOMIKA — GAMYBA, O NE SPEKULIACIJA

Į politinę sistemą įtraukti pietiečiai šiandien mėgsta kalbėti apie socializmo atėjimą, bet tyli apie finansinį kapitalizmą. Jie puola viską, kas tik primena bendruomeniškumą ir padeda viskam, kas žmones atstumia vienus nuo kitų; jie nori kad žmonės vieni nuo kitų laikytųsi atokiai kaip išbarstyti atomai. Bet nežiūrint to, šis kapitalizmas mėgsta statyti ir modeliuoti, kurti darbo vietas (vienai kartai), stimuliuoti vartojimą (tokiu būdu, kad žmonės nekauptų turto ir neturėtų supratimo apie finansus) ir išlaikyti konkurencingumą (nors kam to reikia, jei tauta ir be jo gali puikiai prasimaitinti ir apsiginti?).

Jie ignoruoja dirbančius vyrus ir moteris bei jų šeimas, ignoruoja visus klausimus susijusius su pastovia, nepriklausoma ir perspektyvia Pietų ekonomika.

Darbo problemos, medicininės pagalbos problemos ir bendrai visos kitos tarp jų ir pinigai — viskas priklauso nuo ekonomikos. Dabartinėje Amerikoje turtas kuriamas ne gamyboje, o spekuliacijoje. Vietoj to kad turtas būtų kuriamas gamyboje, jis kuriamas laikinai padidinant nuosavybės popierinę vertę ir po to nuosavybę išparduodant. Gamyba kuria tikrąjį turtą, kuris toliau naudojamas ar kaupiamas, o spekuliacija kuria turtą tik santykyje lyginant su kitu turtu. Spekuliacija reikalauja nuolatinio augimo (kokiu būdu?) ir skatina ekonomiką dirbti Ponzi piramidės principu.

JAV Federalinės Rezervų Sistemos ir ekonomikos pagrindas yra spekuliacija. Šitos spekuliacijos dėka per ilgesnį laiką žmonės praranda nuosavybę, o svetimkūniai finansiniai sindikatai valdo gebančią gaminti Pietų nuosavybę. Šitie finansiniai sindikatai savo naudai perskirsto, nuosavybę ir turtą ir galų gale pasisavina suverenitetą.

Nuosavybė ir suverenitetas — tai tarpusavyje susijusios sąvokos! Kaip galima tautą vadinti suverenia, jei ji nevaldo savo žemės?

Jei Amerikos Bankui priklauso visa Džordžijos valstijos nuosavybė ir visa gamyba, tai jis ir yra tikrasis Džordžijos suverenas. Jei Niujorko kompanijos valdo visą Kentukio valstijos anglies pramonę ir anglį naudoja pigiai energijai gaminti kur nors už Kentukio ribų, tai ar tokia valstija yra suverenas?

Problema tame, kad kapitalizme kapitalo nėra labai daug, greičiau jau labai mažai.

Kitaip tariant yra labai mažai asmeninės nuosavybės ir visiškai nėra stabilios mainų sistemos.

Pietų nepriklausomybė baigėsi tuo, kad jie pateko į sistemą, kuri siekia iš savininkų atimti gamybos pajėgumus ir juos sutelkti milžiniškų finansinių kartelių rankose. Tai padarykime galą sistemai, kuri leidžia saujelei pasisavinti visą derlių iš tų vietų kur jūs gyvenate, o po to persikelti į kitas dar nenusiaubtas vietas ir ten pakartoti tą patį po savęs paliekant apiplėštus nelaimingus bendradarbius ir darbininkus.

Padarykite galą sistemai perskirstančiai dirbamąją žemę stambiojo agrobiznio naudai, nes pastarasis žlugdo žemdirbius nenorinčius jam atiduoti iš tėvų paveldėtos žemės.

Padarykite galą nedidelių parduotuvių naikinimui ir jų savininkų žlugdymui, nes jie nenori kad jų vaikai taptų amžinais milžiniškų prekybos tinklų samdiniais supančiotais atlyginimų pančiais. Pietų nepriklausomybė reiškia nuosavybę ir suverenitetą, o ne paprastą atlyginimą už darbą, kurį Jums moka tol, kol dar gamybos neperkėlė į Meksiką ar neatvežė meksikiečių, kurie iš jūsų darbą atims tiesiog Jūsų namuose.

Tik nepriklausomi Pietūs gali Jums duoti tokią laisvę.

Politikai siūlo sukurti daug darbo vietų.

Ką gi, geriau, kad į Džeimstauną persikėlę naujakuriai arba į Tenesį ar Misisipę per kalnus ir jūras atvažiuojantieji iš viso nerastų jokio darbo!

reklama

Kodėl?

Geriau kad jie sugebėtų rasti sau nuosavybę.

Tai ir yra alternatyva, kurią siūlo Pietūs — nuosavybė ir gamyba, o ne sindikatai ir spekuliacija.

KITOKIA VISUOMENĖ — ORGANIŠKA VALSTYBĖ

Pietų siūloma alternatyva reikalauja ir kitokios žmonių visuomenės. Tyrinėjant kitų valstybių istoriją ir politiką galima pastebėti labai įdomių dalykų. Tiesą sakant kitų šalių politikai ne mažiau korumpuoti kaip mūsų. O iš tikrųjų gal būt net ir daugiau ir net protingesni nei mūsiškiai. Bet kitų šalių politikai vis dėl to atrodo kad labiau atstovauja savo žmonėms. Mūsiškiai politikai atrodo lyg būtų iš kitos planetos. Liaudis atstovus renka iš sistemos, o ne į sistemą. Europoje rinkti į sistemą įmanoma. Pastorius Jenas Peislis (Iain Paisley) — Šiaurės Airijos Asamblėjos narys, D.Britanijos Atstovų Palatos narys ir Europarlamento narys. Peislis savo tautai atstovauja vyriausybėje ir net keliose vyriausybėse.

Amerikoje taip neįmanoma. Čia politika yra darbas, o ne atstovavimas.

Pagalvokite apie tai. Britanijos leiboristų partija yra kilusi iš profsąjungų. Demokratų partijos šaknys yra valdžios luomas. Britanijos konservatorių partija yra aristokratų luomo partija. Respublikonų partijos šaknys vyriausybėje.

JAV režimo partijos tapatinasi su respublika, o respublika stovi nuošalyje nuo žmonių.
Priešingu atveju kodėl meksikiečiai tęsia Amerikos apgyvendinimą ir juos iki šiol vadina Amerika?
Politika čia visiškai atskiras dalykas, o abi partijos yra tik organai, tarp kurių yra padalinta paslaugų tiekimo monopolija.

Be to, Amerikos sistema sukurta tik suderinti suinteresuotų šalių pelno gavimo interesus, bet visiškai ne atsakomybės prisiėmimui už įvairių veikėjų vaidmenį politikoje.

Tokios politikos problema yra ne tai, kad joje pernelyg daug interesų, o greičiau tame, kad jų per mažai.
Kai kurie interesai derinami už uždarų durų, kur niekas neprisiima jokios viešos atsakomybės, o kitų interesai dažnai tiesiog neįtraukiami į darbotvarkę.

Tačiau kiekvienas žmogus turi interesų. Bendruomenės. Profesijos.

Girdėjau Ameriką vadinant korporatyvine valstybe. Netiesa. Korporatyvinė valstybė — tai komunalinė (bendruomeninė) įvairių narių (bendruomenių) organizacija, o ne abstraktus atskirtas nuo žmonių pavadinimas.
O jei vis dėl to vis tiek JAV vadintume korporatyvine valstybe, tai ji yra tik vienos vienintelės viską valdančios korporacijos valstybė.

Tai pinigų korporacija.

Tikroji korporatinė valstybė derina visų visuomenės dalių interesus — pramonės, profsąjungų, regionų ir svarbiausia įvairių bendruomenių, kurios bendrame susirinkime randa bendrą sprendimą.

Amerika nėra korporatyvinė valstybė. Amerika tai plutokratija besimaskauojanti demokratijos šydu. Vienintelis klausimas kaip reikia organizuoti korporatyvinę valstybę — iš viršaus pagal europiečių revoliucinių sindikatalistų požiūrį arba iš apačios į viršų kaip reikalavo John C. Calhoun. Viduramžių valstybės buvo korporatinės ir organizuotos iš apačios į viršų.

Tik nepriklausomi ir revoliuciniai Pietūs gali pasiūlyti šias alternatyvas ir sulaužyti abstrakčios ir svetimkūnių valdomos respublikos galią.

KITI PAGRINDAI — ŠALIN SENĄJĮ MITĄ

Revoliucijos prasideda nuo įvaizdžio.

Bet kuris judėjimas besivadovaujantis JAV Konstitucija ir vadinamais „Amerikos pagrindais“ (JAV tėvų-kūrėjų sukurtais principais. P.V. pastaba) iš tikrųjų vadovaujasi tais pačiais mūsų priešų idealais. Štai jų idealai: tautos pasiūlymas („proposition nation“ — koncepcija tvirtinanti, kad amerikiečių nacija remiasi ištikimybe įstatymams ir taisyklėms, o ne ištikimybe tautinei tapatybei ir priklausomybei. P.V. pastaba), valdinių sutikimas ir individualus suverenitetas.

Ar šitie idealai gali būti Pietų nacionalistinio judėjimo pagrindas?

Pradžioje galime savęs paklausti — kodėl Pietų nacionalizmas turi vadovautis Konstitucija tos šalies, nuo kurios jis stengiasi atsiskirti? Be to, visi nacionalistiniai judėjimai visada yra tautiniai ir kultūriniai. Jie visada būna tik kolektyviniai ir jų narius jungia ištikimybė ir sąžinė.

Na ir kur visame šitame galime įžiūrėti individualizmą?

Trumpiau tariant revoliucija ir nacionalizmas atsisako amerikiečių išskirtinumo kulto.

Šitas režimas save vadina išskirtiniu, nes jis tvirtina, kad valdymą racionaliai planuoja piliečiai. Šitas režimas save vadina išskirtiniu, nes jis nepripažįsta tokių sąvokų kaip natūrali valdžia, šventoji teisė ir net šeimininko šventoji teisė savo namuose. Šio režimo kūrėjai Samuelis Adamsas ir Tomas Peinas (Samuel Adams ir Thomas Paine), režimas irgi, sako, kad respublika aukščiau visko, o giminė ir giminystės ryšiai niekas. Todėl anot jų reikia mylėti nepažįstamąjį, o ne savo šeimą, žmoną ir vaikus.

Aš nesutinku ir su valdymu pagal tarpusavio sutikimą. Tai oksimoronas (Oksimoronas (gr. oxymoron – sąmojingai kvaila) iš dviejų prieštaraujančių savo prasmėmis terminų sudaryta kalbos figūra, objekto apibūdinimas jo įprastinei sampratai prieštaraujančiais požymiais (pvz., karaliaus juokdarys – „protingas kvailys“), paprastai – epitetas, logiškai nesuderinamas su pažymimuoju žodžiu (pvz., „skaudus džiaugsmas“). Taip šį žodį aiškina Tarptautinių Žodžių Žodynas. P.V. pastaba).

Aš galiu paklūsti natūralios valdžios valdymui arba nepaklūsti niekam. Pietuose nėra nei karaliaus, nei aukštuomenės, bet už tai yra tauta. Prieš anti-žmogišką amerikiečių individualizmą galima kovoti remiantis ištikimybe Pietiečių tautai ir krikščionybei. Ši ištikimybė tai pareiga, o ne šaltas išskaičiavimas. Ir tai yra tas kuo gyvena Senieji Pietūs. Trumpiau tariant ištikimybė ir pareiga yra senoji tvarka. Be karaliaus ir bajorų.

Pietų nacionalizmas yra kolektyvinis, o ne individualistų minia.

Jei ponas Džefersonas (Jefferson) nori panaikinti „amžiną priešiškumą tarp bet kurios tironijos formos ir žmogaus proto“, tai tuomet niekas neturi stebėtis kai liberali valstybė skelbia karą visoms rasėms, laipsniams ir religijoms, kurios iš tikrųjų ir daro iš žmogaus Žmogų.

Nacionalistai valstybei skiria vaidmenį harmonizuoti kaip tik tuos dalykus: rasę, laipsnius ir religiją — visą tai kas iš žmonių daro tautą.

Ar tai yra smūgis į pačią „Amerikos pagrindų“ širdį?

Taip.

Socialinius klausimus Pietų revoliucija spręs pagal Džordžą Fichju (George Fitzhugh), o ne pagal Tomą Džefersoną. Fichju sakė: „mes nenorime jokio naujojo pasaulio“. (Fichju — amerikiečių rašytojas negrus laikęs suaugusiais vaikais reikalingais globos. Taip pat sakė, kad kapitalizmas — tai turtingųjų karas prieš neturtingus ir kartu neturtingųjų karas vienų su kitais. P.V. pastaba)

Bet kai jūs pradedate kovoti už savo tapatybę ir ją vertinate, režimas ima jūsų nekęsti. Tačiau galima laisvės energija neturi jokios reikšmės tol kol ja negalima pasinaudoti. Tol kol žmogus nepasakys: „Mes su Dievu“. Nacionalizmas vyriausybę supranta ir pripažįsta pirmiausia tik kaip šalies gynėją.

Nors teismų praktika reikalauja, kad žmogus nebūtų teisėjas savo byloje, bet jei naktį į jūsų namus įsilaužia vagis, tai žmogus turi teisę ginti savo namus nežiūrint į tai ką kalba teismas ir kaip teisinasi vagis. Šiuo atveju žmogus yra pats teisėjas savo byloje.

Ištikimybė savo namams ir žmonėms aukščiau įstatymų — štai ką mes siūlome. O išdavystė turi būti atitinkamai baudžiama. Joks valdymo būdas pats savaime negali būti svarbesnis už tuos, kurie yra valdomi. Pietiečiai nesivadovaus konstitucija, kuri liaudį laiko už nieką. Perleisti atsakomybę popieriaus lapui, o dar blogiau to lapo aiškintojams tai ne nacionalistų dvasia. Žmonės siekiantys išsivaduoti iš okupacijos, eksploatacijos ir neteisingumo, pirmiausia pasitiki patys savimi. Tačiau principai, nuomonės ir kitos vertybės nėra veikimo vadovas. Jei nori išgyventi iki šio šimtmečio pabaigos ir nugalėti priešą, Pietūs turi vadovautis kraujo giminyste.

Pietų vadovai nevykdys ekologinio kolonializmo, kai žemė, jos turtai, darbas ir patys Pietų žmonės laikomi tarpusavy pakeičiamais ir juos valdo milžiniški sindikatai iš savo būstinių esančių Volstryte, Londone, Pekine, Honkonge ir kitose vietose, kur galingieji naikina savo baudžiauninkus ir galų gale patys save.
Vadovai kovoja prieš svetimšalių (JAV) įsiveržimą, kurie nuvaro žmones nuo žemės, tos pačios žemės, kurią arė jų tėvai.

Vadovai nesutinka su tuo, kad jų žmones galima pakeisti ir su tuo, kad juos iš Tenesio galima iškeldinti į Detroitą, iš Techaso į Meksiką, tai yra iš savo žemės suvaryti į bankininkų kumetynus.
Vadovai nesutinka su tuo, kad agrobiznis yra žemės ūkis.

Vadovai nestatys atominių elektrinių vietoj savo anglies šiluminių ir nuolankiai negamins elektros kažkam iš nuošalio, o ne savo žmonėms gyvenantiems Pietuose. Mes prieš žmonių perkėlimą į toli esančių biznio centrų ofisus kai tikros gamybos darbo vietos iškeliamos į užsienį. Vadovai nesako, kad visi dievai lygūs. Ir mūsų nejaudina ką šiuo klausimu kalba Konstitucija!

Pietų valdžia bus prieš Pietų kolonizaciją ir prieš multikultūrizmą.

Mūsų vadovai priešinsis konstitucionalizmui, kuris padeda naikinti angliškuosius Pietus ir juos perduoda protingiems pasaulinės vyriausybės valdytojams, t.y. Universaliajam Žmogui!

Kad įrodytum sau, jog žmogus gali daugiau negu jis mano, gali prireikti viso gyvenimo.

Bet jei su priešu nekovosi, o tik teisinsies apie visokias priežastis neleidžiančias to daryti, tai nereikia tikėtis ir Pietų išgyvenimo.

Padarę žingsnį naujo kelio kryptimi, mes paprasčiausiai pamatysime, kad grįžtame namo.
Bet kuriuo atveju susitaikymas tai ne išeitis.

„Mano įgaliojimai paveldėti pagal įstatymą ir juos man įteikė pats dievas. Aš jų neatiduosiu naujai neteisėtai valdžiai“ (1649 metais per teismo posėdį kalbėjo Karolis I).

Parengė: Pranas Valickas