Korporacijos pereina į puolimą

Transatlantinė klasta?

Europoje įvyko didžiulės demonstracijos prieš ruošiamą susitarimą dėl transatlantinės laisvosios prekybos zonos tarp ES, JAV ir Kanados.

Vien tik Vokietijoje į gatves išėjo 250 tūkstančių žmonių, kas dar kartą pabrėžia ypatingą šio klausimo svarbą.

Trumpai tariant, yra kalbama apie susitarimą, oficialiai skirtą sudaryti sąlygas laisvesnei prekybai tarp sutarties dalyvių esančių abejose Atlanto vandenyno pusėse. Sutartis sumažintų šalių korporacijų bei kompanijų, užsiimančių įvairių prekių eksportu ir importu, suvaržymus. Iš pirmo žvilgsnio, viskas nuostabu: suaktyvėja tarpusavio sąveika, stiprėja bendradarbiavimas…

Tačiau žmonės labai susirūpinę tuo, kad iš tikro ši sutartis gali atrišti rankas korporacijoms, jų interesams adaptuodama reguliacijos įstatymus ir normas.

Kol kas įstatymai, principe, saugo vartotojų interesus – pavyzdžiui, kad jų perkamoje mėsoje nebūtų hormonų pertekliaus, kad į rinką nepatektų nekokybiški, kokybės kontrolės nepraėję vaistai, kad gyventojai būtų apsaugoti nuo galimo užterštumo ir užkratų.

Pasirašius sutartį šita apsauga gali būti pažeista sumažinus valstybinę kontrolę, kas leis korporacijoms veikti savo nuožiūra paisant tik savo kišenės interesų.

reklama

Vyriausybėms bus žymiai sunkiau reikalauti iš jų atsakomybės ir teisiškai riboti rinkos santykius, kas mažina korporacijų gaunamus pelnus. Dėl to stambūs verslininkai ir korporacijos taps stipresni už vyriausybes ir galės joms diktuoti savo sąlygas.

Virš įstatymo

Tai ne šiaip būgštavimai, o procesas, jau seniai veikiantis visu pajėgumu. Prieš daugelį metų mane pakvietė skaityti paskaitų Šveicarijoje.

Kai ėjome gatve, kurioje banko kaimynystėje stovi vyriausybės pastatas, man papasakojo paplitusį juokelį apie tai, kad sprendimai priimami ne parlamente, o finansininkų kuluaruose: kiekvienas ministras pakeliui į darbą užsuka į banką ir ten gauna direktyvinę informacijos suvestinę.

Iš tikrųjų tai ne juokai. Per pastaruosius 10–15 metų išryškėjo nauja padėtis: kas turi daug pinigų, yra aukščiau vyriausybės ir valdo ją. Juk dabar verslas vyksta pasauliniu mastu, ir tai komercinėms kompanijoms suteikia nematytos jėgos ir galimybių.

Jos gali laviruoti, kilnoti savo veiklą ir savo kapitalą iš vienos vietos į kitą, gali keistis resursais „virš sienų“. Sienos nebeegzistuoja. Verslui tarnauja advokatų armijos, o jų pinigų pakanka nupirkti ką tik nori, kartu ir valdžios institutus. Neatsitiktinai sakoma: kuo daugiau turi pinigų, tuo mažiau įstatymų tau galioja. Todėl visos vyriausybės priklauso nuo didžiųjų verslininkų.

Išimtis liko tik totalitariniai režimai. Jų valios laisvė taip pat ribota, nors jie dar gali priimti sprendimus be piniguočių konsultacijų ir pritarimo. Tačiau kiekvienam diktatoriui atsiras savas Rotšildas – iš elito, pretenduojančio į pasaulinį viešpatavimą.

Apie didžiojo verslo naudą

Todėl viskam vadovauja sistema, kurios pagrindą  sudaro aukščiausio  rango verslininkai.  Jų viso labo keliasdešimt žmonių – nors, iš esmės, kalbama ne apie žmones, o apie pinigus, korporacijas. Žinoma, kad jos „vadovauja paradui“.

Štai kodėl mūsų pasaulis tampa vis globalesniu ir integralesniu. Visos jo dalys tarpusavyje susijusios, viskas vienas nuo kito priklauso. Tai būtent gerai – dabartinės krizės mums padeda greičiau ir aiškiau pamatyti, kad pasaulis apskritas ir viena visuma.

Pozityvus faktorius čia yra blogio suvokimas, kuris būtinas norui gydytis. Mes pamatome ligą: visiškai tarpusavyje susijusiame pasaulyje mes susiję netinkama, negatyvia jėga. Visi gyvename tarytum „viename bute“ – vienoje šalyje, vienoje bendroje erdvėje, neribotoje dirbtinėmis sienomis, – tačiau nekenčiame vienas kito.

reklama

Atrodytų, kodėl man turi rūpėti jenos, dolerio ar svarų vertės svyravimai? Kodėl turiu nuo to priklausyti? Tačiau priklausau, ir visu šimtu procentų. Būtent korporacijos savo globaliais žaidimais „projektuoja“ visa tai mano asmeninėje kišenėje.

Šitaip didysis verslas atmerkia mums akis: jis riša mus, darydamas įtaką, nepaisant vyriausybių ir akivaizdžiai demonstruodamas pasaulio vientisumą.

Tačiau pats likdamas šešėlyje: verslo magnatai ir korporacijos daro įtaką politikai, bet aš nematau kaip vyriausybės vykdo jų valią, ir dėl įvykių kaltinu iš televizijos ekranų man pažystamus veidus.

Pasaulio piliečiai

Apskritai, tai kuria visiškos atsakomybės vienam už kitą, tik negatyvios, padėtį. Visi tarytum priklausome nuo vieno banko, nuo vieno pajamų šaltinio, nuo vieno proto, vieno noro, kuriuos įkūnija stambiausi veikėjai.

Teoriškai, susirinkę kartu, viename kambaryje, jie gali nuspręsti, kas vyks pasaulyje. Jų sprendimai išsipildytų, jeigu neveiktų aukštesnė jėga.

Taigi, jų bendra valdžia nepalieka man pasirinkimo. Aš negaliu, kaip anksčiau, ignoruoti tolimų įvykių ir nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta kitose šalyse. Dabar man tai svarbu, nes šiandien visi veikia visus.

Šis jausmas, kylantis žmoguje, jį daro „pasaulio piliečiu“: aš priklausau nuo visų, ir visi, atitinkamai, priklauso nuo manęs.

Jeigu gyvenu Europoje, kodėl man turėtų rūpėti vietinė valdžia, kai nėra sienų ir galiu apsigyventi kur panorėjęs? Skirtumai nyksta, įstatymai vienodėja…

Paskutinį kartą važiuodamas Europos keliais nepastebėjau esminių skirtumų. Tik įvažiuojant į Šveicariją teko sumokėti mokestį, o daugiau – visiška laisvė.

Tai suteikia žmogui vieningo pasaulio pajutimą ir jam būdingą tarpusavio priklausomybės jausmą. Tiesa, kol kas ji mums ne naudinga, o žalinga.

Tarpusavio ryšys su minuso ženklu

Gyvendamas bendruomeninių santykių principų besilaikančioje visuomenėje aš kartu su visais rūpinuosi bendra gerove, įnešu savo indėlį ir neišgyvenu dėl to, kad kiti elgtųsi taip pat. Visi aptarnauja visus, kas rūpinasi saugumu, kas prekyba, gamyba, medicina, švietimu ir taip toliau.

Tai vyksta idealioje visuomenėje. Tačiau mūsų padėtis kitokia: gyvename didžiuliame integraliame pasaulyje, ir niekas nenori rūpintis kitais. Atvirkščiai, mums įprasta ignoruoti artimus ir išnaudoti juos. Dėl to gyvename kažkokioje nesuprantamoje, neaiškioje, neatsakingumo ir beteisiškumo vakuumo pripildytoje visuomenėje. Visi esame susiję, bet negatyviai.

Viršuje savi

Šią valdžią įgyja stambios korporacijos, kurių tikslas – susikurti patogią aptarnavimo sistemą.

Ši mažytė pasaulio piramidės viršūnėlė apsirūpina viskuo. Ji turi savo mokyklas ir universitetus, savo mediciną ir taip toliau.

Kai, pavyzdžiui, Jordanijos karalienei reikia pasigydyti, ji žino, kur skristi, – ir priima ją ten kaip labai svarbų asmenį, nepriklausomai nuo šalių diplomatinių santykių. Šiame lygmenyje visi savi.

Šitaip korporacijos sukūrė tam tikrą „tarptautinę vyriausybę“, turinčią realią valdžią. Juk svarbiausia jėga mūsų pasaulyje – pinigai.