Transatlantinis dialogas sunaikintas

Vokiečių – amerikiečių santykiai šiuo metu ne geriausios būsenos. Net, jeigu vyriausybiniuose sluoksniuose Berlyne kalbama, jog politinis bendradarbiavimas seniai nebuvo toks lygus kaip dabar, akivaizdžiai juntamas Vokietijos visuomenės kritinis požiūris į seno draugo elgesį.

NSA (JAV Nacionalinė saugumo agentūra) kiekvieną savaitę pakliūva į MIP antraštes. Jos kolekcionavimo manija, panašu, jog neturi ribų, ji godžiai įsiurbia visą informaciją, galinčią pasirodyti naudinga, nestokodama dėmesio net žemės ūkio ministerijai. Amerikiečių špionažo taikiniais tampa ir žurnalistai, kaip pranešė prieš keletą dienų žurnalas Spiegel.

Galima į tai žiūrėti su jumoru, kaip Vokietijos SPD (Social-demokratų partijos) lyderis ir ekonomikos ministras Sigmar Gabriel, kurio telefono numeris taip pat randasi NSA „selektorių“ sąraše. Iš tiesų, tai neįtikėtinas skandalas. Retas atvejis, kai vokiečių-amerikiečių santykiuose, per tokį trumpą laiko tarpą, prarandama tiek daug pasitikėjimo.

reklama

Galima į šį klausimą žvilgtelėti iš techninės pusės. Berlyne politikai ir aukšti pareigūnai pereina prie kriptotelefonų. Jie daugiau nebeskambina įprastomis ryšio linijomis, ir neužilgo, tikėtina, aptariant ypač svarbius klausimus jiems teks susitikinėti po atviru dangumi. Ir ne todėl, kad pokalbio gali pasiklausyti kiniečiai ar rusai, o iš baimės prieš amerikiečius ir britus. Britus? Taip, britų žvalgyba GCHQ, kaip pastebi ekspertai, veikia dar labiau beatodairiškai, nei NSA.

Galima būtų užduoti klausimą apie šios istorijos politines pamokas. Tuo ypač skrupulingai užsiima Bundestago komitetas NSA veiklos tyrimo klausimais. Deputatai nori žinoti – ar veikia kanclerio žinybos priežiūros veikla BND atžvilgiu? Ar parlamentas turi pakankamas teises kontrolei? Ir, ar nebuvo visi per daug naivūs?

Paprasčiausiai neleisti savęs pagauti už rankos

Po to skrendi per Atlantą. Ir skirtingai nuo Berlyno, Vašingtone sutinki ne pasimetimą, o nesupratimą. Dėl ko visas šis triukšmas?

Amerikiečių sostinėje daugelis klausinėja, kaip vokiečių derybininkai 2013-ųjų vasarą apskritai galėjo rimtai žiūrėti į susitarimą dėl tarpusavio špionažo nevykdymo. Susitarimą, panašaus į kurį Amerika neturi nė su viena kita pasaulio šalimi, Vokietija panorėjo sudaryti būtent su šalimi, kurioje buvo planuojami ir ruošiami 2001 metų rugsėjo 11 teraktai? Neįtikėtina!

reklama

Taip, vokiečiai iš tiesų buvo naivūs, mano tie, kurie savo profesionalioje veikloje užsiima žvalgybinės veiklos klausimais. Aišku, jog špionažas ir Amerikoje nelegalus. Ir kas bus su tuo pagautas – pateks į kalėjimą. Tačiau nežiūrint į tai, tarptautiniame lygmenyje tas visuotinai priimta, tai praktikuojama kiekvienoje šalyje. Kalbos apie žvalgybos tarnybas Vašingtone dažnai užsibaigia sunkiu atodūsiu ir žodžiais – „Ką gi, anksčiau ar vėliau juos pagaus“.

Šaltinis, savo darbo spec-tarnybose metu pakilęs iki viršūnių, sako: „Vokietija – svarbi šalis. Tačiau, net jei ji yra geras draugas, vokiečių ir amerikiečių interesai ne visada sutampa. Būna laikas, kai vokiečių politika nukrypsta nuo tokios, kokią ją norėtų matyti amerikiečiai. Informacija apie tai reikalinga Vašingtone politiniams vadovams“. Štai taip viskas paprasta.

Ir toliau: „Tai informacija, kurios mes negalime gauti kitu būdu, bet mums ji reikalinga“. Ir svarbiausia: „Mes šnipinėjame ne niekšus, o tuos, kurie mus interesuoja“.

Aukšti vokiečių valdininkai, atvirkščiai, prisiekinėja jog to nedaro. Mes nešnipinėjame amerikiečių taip, kaip tą daro jie. Kitaip tariant – ant vokiečių pasiuntinybės Vašingtone stogo nestovi antenos nukreiptos Baltųjų rūmų pusėn.

Prie viso to kalba eina ne apie valdžią, pinigus ar technines naujoves. Kalba eina apie skirtingo pobūdžio mastymų susidūrimą. Tačiau aišku viena – transatlantinis dialogas skylinėja ir jį skubiai reikia taisyti. Tačiau nieko nesigaus, jei visi bendraus tik apsaugotais nuo pasiklausymo kanalais. Federalinis prezidentas turi įtraukti šį klausimą į darbotvarkę, savo vizito į Vašingtoną vyksiančio spalio mėnesį, metu.

zeit.de