Globalus civilizacijų persikraustymas. Žvilgtelėkime, kas už horizonto.

I. Si Dzinpingo kelionės į Londoną simbolizmas

Pasibaigęs, neturintis precendento savo trukme ir iškilmingumu Si Czinpingo vizitas Londone nenustoja jaudinti politologų protų pasaulyje. Taip pat ir daugybe simbolikos, kurios buvo su kaupu.

Tai ir palinkusi sveikindama kiniečių Pirmininką karalienė, ir karališka karieta, kurioje Si Czinpingas kartu su karaliene važiavo į Bukingemo rūmus. Ir, žinoma, Kate Midlton raudona suknele, komplekte su brangakmenių tiara ant jos galvos per iškilmingus pietus, sukėlusi daugiausia gandų ir šnekų. Mažų mažiausiai reiktų prisiminti, kad pagal kinų tradicijas, raudona spalva reiškia gerbūvį ir klestėjimą,

bet pastabesnieji atkreipė dėmesį į tai, jog raudoną suknelę kinė užsideda tik savo vestuvėms. Tokį aiškinimą papildo dar ir faktas, jog paties Si žmona tuose pietuose sėdėjo atskirai nuo savo vyro ir į oficialias fotografijas iš viso nepateko, kaip, beje ir pačios Kate vyras, princas Wiliamas. Nepaisant netgi to, kad būtent jį prognozuoja tapsiant būsimu Britanijos monarchu.

Kate suknelė buvo ne tik raudona, ji buvo dar ir papuošta brangenybėmis, kurių briliantai suknelės fone priminė žvaigždes Kinijos vėliavoje ( nors ir ne tokioje pačioj konfigūracijoje, ko jau būtų per daug). Vienas iš brangakmenių kaip tik buvo kairėje pusėje, prie širdies. Sužadėtinės įvaizdį papildė ir Kate tiara, kuri nėra jos asmeninė nuosavybė, ir kurią ji užsidėjo tik antrą kartą gyvenime. Pirmą kartą dėvėjo, kai tekėjo už princo Wiljamo.

Karalienė pasakė tostą, kuriame pareiškė apie“globalų Britanijos ir Kinijos bendradarbiavimą“. Ir labai pagarbiu tonu paminėjo Den Siopiną. Tą patį, kuris iš Britanijos atėmė Honkongą. Atsakydamas, Si buvo dar atviresnis ir konkretesnis: „Britanija ir Kinija, kiekviena iš savo pusės, atstovauja didžiąsias rytinę ir vakarinę civilizacijas“, ir nors“geografiškai jos randasi toli viena nuo kitos“, abi šalys „seniai ir glaudžiai bendradarbiauja“.

„Kaip sako sena kinų patarlė, – priminė Kinijos pirmininkas, – „galimybė gali pasitaikyti tiktai vieną kartą, todėl pasinaudokite ja, kol ji nedingo„. Didžiojoje Britanijoje irgi yra žinomas posakis: „Išmintingas žmogus permainas paverčia laime“. Ir šiuo momentu, kada mūsų visapusiškam bendradarbiavimui šiemet sukanka jau pora dešimčių metų, pasinaudokime šia galimybe dirbti kartu, ir, kad kinų- britų santykiai turėtų dar geresnę ateitį.“

Tiems, kurie galbūt nežino, pirmas Kinijos Pirmininko valstybinis vizitas į didžiąją Britaniją įvyko 2005 metais, todėl Si ir kalba apie antro bendradarbiavimo dešimtmečio pradžią. Jo žodžiuose yra keletas įdomių momentų:

I. Civilizacijų skirtingumo pripažinimas. Kur Kinija lyderiauja Rytuose, o Anglijai pripažįstami Vakarai.

II. „Galimybė gali pasitaikyti tiktai kartą, todėl pasinaudokite, kol ji nedingo“. Tai labai atviri žodžiai. Kinija kaip garvežys, važiuoja savu keliu ir siūlo Britanijai ja sekti. Siūloma tik kartą, antro nebus. Tai aiškūs žodžiai iš stipresniojo ir nepriklausomo pozicijos.

III. „Išmintingas žmogus paverčia permainas laime“ – permainos Britanijai neišvengiamos, nori ji to ar ne. Bet jūs dar galite išsigelbėti, jei eisite kartu su Kinija, o ne prieš ją. Tokia reikšmė to, ką pasakė Si.

Reikia pripažinti, kad Britanija viska supranta teisingai. Sužadėtinės vaidmuo, kurį suvaidino Kate, tai pabrėžia. Ir čia ne tas atvejis, kai šeimininkė namuose žmona ir jai visiškai vienodai, į kurią pusę yra nusmukusi vyro tiubeteika. Kinų visuomenė šituo atžvilgiu yra absoliučiai tradicinė. Dar vienas būsimų vaidmenų atpažinimo ženklas buvo tai, jog pietų ceremonialas visų dalyvaujančių vyrų reikalavo dėvėti baltus kaklaraiščius. Visų, išskyrus pati Si, dalyvavusį tradiciniu kinų kostiumu.

reklama

Kaklaraištis yra senas pavaldumo ir įsipareigojimo pripažinti žaidimo taisykles simbolis.

Jeigu visą šio vizito į Didžiąją Britaniją simbolizmą susumuotume, galime įtikinamai pareikšti, jog globalus valdymo centras, iki neseno laiko buvęs Britanijoje ir buvęs jos atstovaujamas, persikrausto į Kiniją ir dargi pavaldinio statuse. Tai ne vienintelis toks valdžios centras, bet jisai svarbiausias. Tą patį tvirtina ir analitikai, kurie nesibaido konspirologijos. Taigi, čia ne mano vieno toks teiginys. Bet dar įdomiau, nei valdžios centro lokacijos pasikeitimas, yra pažiūrėti, kokios bus to pasekmės pasauliui.

II. Globalus persikraustymas link Ramiojo vandenyno.

Pradžiai pažiūrėkime į politinį pasaulio žemėlapį, koks jis gana greitai mums taps įprastu.

Visas politinis aktyvumas visos mūsų civilizacijos istorijos metu visada sukosi aplink keletą neformalių centrų, ir vyko kovos siekiant į juos prasiskverbti. Valstybės buvusios nuo jų atokiau, realiai buvo ne tik geografine, bet ir politine bei ekonomine periferija.

Čia nesiginčysime, kiek oficialioji istorija, kurią žinome iš vadovėlių, atitinka tikrus buvusius įvykius. bet tokia, kokią ją žinome pradžioje sukosi aplink rytinę Viduržemio jūros dalį, toliau persikėlė į Europos centrą, o paskui ir visai, persislinko link Atlanto, tapusio tokiu kaip ir vidiniu Vakarietiškos civilizacijos tvenkiniu.

Kaip buvo svarbu turėti kuo artimesnį priėjimą prie šių centrų iliustruoja Rusijos istorija ir istorija šiam jos siekiui besipriešinusių Europos šalių. Rusija darė viską, ką galėjo, taip pat ir karinėmis priemonėmis, kad prasiveržtų link Viduržemio jūros, kur ją visokiais būdais blokavo turkų sąsiauriuose. Arba per Baltiją, kur jos pradžioje iš viso neįsileido. Arba sausuma, kur Rytų Europoje buvo kuriamas amžinas šlėktų chaosas, o truputį labiau į vakarus – galingas karinis germanų skydas jai sulaikyti. Ekonomikoje taip pat vyravo pastovus šantažas ir buvo primestas apvagiantis tarpininkavimas.

Centras, jei jau jam pavyksta susidaryti, ginasi nuo periferijos visais įmanomais būdais, ir, tuo pačiu, bando periferijai primesti kolonijinius mokesčius. Ir dėl to turtėja dar greičiau, o su turtais pradeda į save traukti ir visa kita, ką vertingiausia periferija dar turi. Materialinius, žmogiškus, kapitalo ir kultūros rezervus.

Todėl aukščiau pateiktas žemėlapis mums puikiai leidžia suprasti, aplink kurį regioną suksis pagrindinė žmonijos veikla netolimoje ateityje, ir už priėjimą prie kurio jau dabar bręsta tikrų tikriausias karas.

Dar įdomesniu pasaulio žemėlapiu mus nudžiugins Australija ( prieš tai buvusi iliustracija buvo Kinų žemėlapis), kitaip tariant, Didžioji Britanija.

Kai prieš pora metų rašiau, kad britų ir europiečių elitas ateičiai ruošiasi sau Naująją Zelandiją ir Australiją, į mane dauguma pažiūrėjo kaip į idiotą. Kam gi iš tų, kurie turi galią valdyti pasaulį, ateis į galvą savanoriškai persikelti į pasaulio kraštą, iš kurio iki pagrindinių valdymo centrų netgi lėktuvu skristi reikia visą parą? Nes, net esant bet kokiam informaciniam technologiniam lygmeniui, logistikos maršrutų ilgis ir kaina vaidina svarbiausią vaidmenį. Ir joks internetas nepakeis greičio, kuriuo prie tų centrų galima priartėti. Nei dabar, nei ateityje.

Tai štai, žiūrint į „australiškąjį“ politinį pasaulio žemėlapį, kažkaip kitaip ima matytis, kur tas pasaulio kraštas bus. Ir globalaus valdymo centro persikraustymas į Kiniją irgi suteikia šiam žemėlapiui visai kitą reikšmę. Čia jau gaunasi ne bandymas parodyti pasaulį tokį, kaip norėtųsi, kad jis atrodytų. Čia jau pilnai konkreti numatytos ateities vizija naujai numatytam planetos centriniam regionui.

Ir netgi paviršutiniškai pažiūrėjus, šis žemėlapis puikiai sutampa su daugeliu atrodžiusių keistais įvykių, artimoje ir tolimesnėje praeityje, su dar keistesniais įvairių politikų pareiškimais, ankščiau kaip ir „kybojusiais ore“.

III. Būsima pasaulinių jėgų konfigūracija.

Pradėkime nuo tos pačios Britanijos. Pats savaime persikraustymas tos europinės dalies, kuri yra pasaulinio elito dalis, į naująją Zelandiją ir Australiją nieko neduos. Reikia ten pat perkelti ir jų įtakos centrą. Kaip ekonominį (finansinį), taip ir karinį- politinį. Be šito tas elitas labai greitai praras savo statusą, o po to ir viltį jį atkurti.

Karine politine prasme čia pirmoje vietoje Australija. Jau keletą metų, kartais pasirodanti informacija, bet neakcentuojama, rodo, jog vyksta pagreitintas Australijos militarizavimas ir jos apginklavimas visomis šiuolaikinėmis sistemomis. Pvz; Australija jau ėmė masiškai gauti amerikiečių F-22 “Raptor“, kai jų trūksta dar ir pačiose amerikiečių karinėse pajėgose. Bet tai ne pinigų klausimas, tai – politika.

Keletą kartų buvo rašyta tai, kad Australijos gynybai užtikrinti, į jos karines jūros pajėgas papildomai įvedami ir Amerikos karo pėstininkų korpusai. Galima todėl tvirtinti, kad šių amerikietiškų padalinių dislokacija Australijoje bus pastovi tiek ilgai, kad gali būti pakeista ir jų valstybinė priklausomybė.

Finansinių centrų, kuriuose britai dalyvauja tiesiogiai Ramiojo vandenyno regione, yra du. Honkongas ir Singapūras. Kas dėl pirmojo, tai netgi ir tam tikrai Britanijos įtakai jame išliekant, jis vis tiek pilnai pereis Kinijai.

Tikriausiai britams bus leista aktualizuoti jiems priklausančias Honkongo dolerių atsargas, kol kas užpildančias negyvu svoriu HSBS ir Standart Chartered saugyklas dar nuo kolonijinių laikų. O štai Singapūras tai jau visai kitas reikalas. Ten britų įtaka iki šiol didelė. Būtent jis ir taps persikrausčiusio elito finansiniu centru. Bet jį reikės ir ginti. Ir čia staiga visai kitaip pasimato Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu teiginys, jog Rusija veda derybas dėl savo karinės bazės Singapūre sukūrimo. Aš rašiau apie tai medžiagoje „Globalus Matricos suskilimas“ pereitų metų vasarį. Šiandien ten yra karinė JAV bazė.

Bet jiems, žinant jų problemas ir realijas, teks gana greitai užsiimti išskirtinai tik savo pačių problemomis. Kaip ir tampa suprantama, kodėl be Honkongo, kur jų saugumą garantuoja Kinija, dalis rusiškų“ sistemą sudarančių“ kapitalų persikėlė į Singapūrą. Ten juos garantuoja britai, daug dirbę pastaruoju metu, kad švelniai ir prevenciškai išstumti rusų pinigus iš savos salos.

JAV. Pažiūrėkime į Trans Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties sudarymo naujieną per geopolitinio centro pasikeitimo prizmę. Praktiškai visos, apie savo dalyvavimą pareiškusios šalys, randasi Ramiojo vandenyno pakrantėje. JAV stengiasi iš visų jėgų aplenkti įvykius, bet mažai tikėtina, kad iš to bus daug naudos. Australija, Naujoji Zelandija ir netgi Kanada yra Didžiosios Britanijos karūnos tiesioginės įtakos zonos.

reklama

Malaizija ekonomiškai ir politiškai linksta prie Singapūro, t.y. vėl prie Britanijos. Japonija jau šiandien deda didžiules pastangas, kad suartėti su Rusija, puikiai suprasdama, jog neišvengiamai nuo scenos nueinant JAV kaip geopolitikos hegemonui, ji liks viena prieš vieną su Kinija. Ir tik Rusija sugebės jai garantuoti bent kiek nepriklausomą ateitį. Vietnamas irgi Kinijos bijo labiau už viską. Ir kol kas blaškosi tarp JAV ir tos pačios Rusijos, bandydamas apsiginti nuo didėjančios Kinijos įtakos. Ypač krinta į akį tai, jog nei Pietų Korėja, nei Filipinai apie savo norą dalyvauti aukščiau minėtoje sutartyje taip ir nepareiškė. Išsakė tam tikrus ketinimus ta linkme, bet tai daugiau šou dėl publikos.

Taip, kad, realiai JAV lieka Meksika ir Ramiojo vandenyno pakrantė Pietų Amerikoje. Ir netgi ten dar teks susikauti su Kinija už įtaką. Kinija pareiškusi apie paralelinio Panamos kanalui statybą per Nikaragvos teritoriją (Nikaragvos kanalą) su Rusijos karinių pajėgų apsauga, tai rodo, jog netgi Lotynų Amerikos JAV nebegali laikyti neginčytina savos įtakos zona. O jau pagrindinių transporto arterijų tai ir visai.

Plius pačioms JAV nusimato ne pati paprasčiausia užduotis, kaip perkelti politinės ir ekonominės veiklos centrą iš rytų į savos teritorijos vakarų pakrantę. Nes kitaip ir Vašingtonas, ir Niujorkas atsidurs per toli nuo naujųjų geopolitinių centrų.

Rusija. Aš pastaruoju metu daug rašiau apie tai, jog Britanija, Kinija ir Rusija žaidžia vienoje komandoje. Tik nereikia, žinoma, šios partnerystės suprasti supaprastintai. Politikoje draugų nėra iš viso. Kiekviena šalis turi savus siekius ir savus geopolitinius interesus. Todėl šalys bendradarbiauja ten, kur interesai sutampa, ir gana aštriai konkuruoja ir netgi varžosi, kur interesai išsiskiria. Ir, netgi interesų sutapimas šiandien yra labai daug kur laikinas, susiformavęs dėl būtinybės atsilaikyti prieš kitas pasaulines jėgas, ir, tuo pat metu stabilizuoti pasaulį, kad tas nenusiristų į visišką karo stovį, kuriame niekam nebeliks daug galimybių išlikimui.

Apie strateginių Rusijos ir Kinijos interesų sutapimą aš jau daug kalbėjau. „Strateginė Rusijos ir Kinijos partnerystė. Priežastys ir tikslai“. O apie bendrus Rusijos ir Britanijos interesus verta pašnekėti papildomai. Britanijai vienai, Kinija per didelė. Ir per daug ambicinga jos šiandieniniame siekyje atsiskaityti su visais, kas praeityje jai atnešė nemažai pažeminimų ir sugriovimų. Tame tarpe ir su britais. O kinų ir atmintis labai gera.

Šiose sąlygose, kai ir pats britų elitas geografiškai artėja prie Kinijos, ir vos ne visi jo kapitalai susikoncentravę kinų ekonominės įtakos zonoje, Britanijai reikalinga papildoma jėga, kuri jai garantuotų kapitalų išlikimą ir tai, kad Kinija išpildys prisiimtus įsipareigojimus britų atžvilgiu. Tokia jėga tik viena – Rusija.

Jungtines Valstijas šiame kontekste aš specialiai palieku už skliaustelių. Joms, kad atsistatyti, reikės labai ilgą laiką praleisti izoliavus pačioms save nuo viso pasaulio. Taip pat verta priminti, jog skirtingai nei JAV, Kinija yra ne „sala“, bet didžiulio ir apgyvento žemyno dalis.

Kas iš esmės keičia visus geopolitinius išdėstymus. Iš šiaurės Rusija, iš pietryčių – Indija. Indija, kuri taipogi turi tamprius ryšius su Britanija nuo kolonijinių laikų, kaip ir su Rusija. Šių dvejų kontinentinių jėgų pakanka, kad visi, kaip sakė katinas Leopoldas, „gyventų draugiškai“.

Įdomu pažiūrėti ir į Artimuosius Rytus iš šitos Ramiojo vandenyno geopolitinio centro perspektyvos. Visai kitaip pasimato ne tik Rusijos operacija Sirijoje, bet ir masinis pabėgėlių persikėlimas į Europą. Jeigu“senasis pasaulio centras“ buvo savo esme krikščioniškas, tai naujasis bus daug sudėtingiau apibrėžiamo turinio centras. Čia ir hinduistinė Indija netoli, didžiulės budistų bendruomenės visoje Pietryčių Azijoje, beveik krikščioniški Filipinai, Rusija ir Australija, didžiausios pagal gyventojų skaičių musulmoniškos šalys, Indonezija ir Malaizija. Ir jeigu iš visų kitų ypatingo religinio agresyvumo laukti nereikia, tai su islamu sudėtingiau. Ypač žinant dabartinį musulmonų pakilimą Artimuosiuose Rytuose.

Štai čia ir iškyla į paviršių strateginis planas, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose. Visos radikalios jėgos permalamos parodomosiose karinėse operacijose. Likę išstumiami į periferijos pakraščius, į Europą. Iš visų šiandieninių įtakos centrų kaip tik Europa ir liks beviltiškoje galinio kiemo pusėje. O šiek tiek dar vis padebesiais skrajojančios vietinės monarchijos bus grąžintos į realybę Izraelio ir Rusijos pagalba.

Tarp kitko, Rusijos padėtis naujame jėgų išsidėstyme nors ir geresnė, nei JAV, tačiau daug kuo panaši. Bet kuriuo atveju, egzistuojantys politiniai ir ekonominiai Rusijos centrai yra per daug nutolę nuo naujojo pagrindinių veiksmų teatro. Neatsitiktinai šiandien Tolimųjų Rytų vystymui skiriama tiek dėmesio ir tiek finansų. Nenustebsiu, jei šiandien vedami tylūs pokalbiai apie sostinės perkėlimą į Uralą ar į Sibirą irgi pasirodys ne šiaip sau pokalbiais. Maskva vis tik nuo Ramiojo vandenyno per toli.

Europa tai regionas, kuris turi ką prarasti už visus daugiausiai. Ji pasirodys esanti tokioje nuošalėje, kad nuošaliau nebūna. Ir ji taip pat visomis kitomis prasmėmis nukentės labiausiai. Geografine, ekonomine, politine ir netgi klimato prasme. Golfo srovė gyvena paskutinius metus iš to, kas jai buvo skirta, ir su jos pabaiga, į Europą ateis rūsčios žiemos. Dar blogesnės nei rusiškos, nes Golfo srovė ne tik nebeatitekės, bet į jos vietą atitekės šalta srovė iš Arkties.

Praeitimi taps ir dideli derliai, ir mažos energijos sąnaudos apšildymui, ir dar daug kas. O štai Tolimųjų Rytų pakrantės taps irgi visai kitokiomis. Šilta srovė nustos užsisukti Japonijos rajone, ji neš šilumą ir minkštą klimatą iki pat Kamčiatkos ir Čiukotkos, klimatą, kuris pasikeis maždaug į tą, kuris dabar yra Anglijos pietinėje pakrantėje ir JAV bei Kanados rytuose.

Kol kas sunku nuspėti, kaip pasisuks Europos istorija. Žinoma, daug žmonių iš jos išvyks. kas galės sau leisti – į Australiją ir Naująją Zelandiją, kas – į Pietų Afrikos respubliką, Kiniją, Rusiją. Likusiems teks kovoti už išlikimą su tais pabėgėliais iš Artimųjų Rytų, kurie dabar sutinkami išskėstomis rankomis. Politikai, žinoma, jau apsirūpinę bilietu į „povandeninį laivą“…

Tiesa, su centrinės pozicijos praradimu, Europoje ir JAV išnyks visos kvailystės ir nuodėmės, kaip gėjų ir lesbiečių teisės, pedofilija ir panašūs „euroliberalizmai“. O Azijoje su šitais dalykais tai susitvarkoma paprastai ir greitai.

Vienintelė reali Europos viltis yra tokia, kad jai kontroliuoti atiduos didžiąją Afrikos dalį. Vokiečiams, kaip patikimiausiems ir labiausiai drausmingiems – rytinė dalis, kitiems – kaip išeis. Bet, greičiausiai, pati Europa, praėjusi didžiulio chaoso etapą atsiras Rusijos įtakos zonoje, kaip tolima Imperijos periferija.

Vienintele įdomia mįsle visame šitame išsidėstyme lieka klausimas, į kur kraustysis antrasis Globalaus Prediktoriaus sparnas. Tas, kuris bazuojasi šiandien Šveicarijoje.

Tam tikras judėjimas jaučiamas jau ir čia. Šveicarų auksas, paskui amerikietišką, persikrausto į Kiniją (Honkongą). Šveicarų bankų ištekliai, tiksliau, jų klientų ištekliai, išstumiami į tas juridines zonas, iš kurių jie yra atkeliavę. Telieka tik galutinai perkelti patį centrą arčiau Ramiojo vandenyno. Ir čia kol kas daug neaiškumų. Bet surizikuosiu nuspėti, kad tai, visai netikėtai visiems gali pasirodyti besanti Kazachijos Astana. Nors, toks spėjimas kol kas atrodo gana absurdiškas.

parengė: Gaiva Paprastoji

chipstone.livejournal.com