Visuomenės saugumo koncepcija ir marksizmas

LDiena.lt: ar prieš, ar po gerbiamo autoriaus Marksisto straipsnio siūlau perskaityti trumpus ir akcentus sudėliojančius Visuomenės saugumo koncepcijos autorių kolektyvo analitinius užrašus "Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų…".

Tuomet bus aiškiau, kodėl VSK atžvilgiu marksistai susivienija su liberalburžujais ir su pedoliberastais, ir kodėl iš žemiau esančios iliustracijos postalininėje epochoje dingo Josifas Džiugašvilis, Visariono sūnus, palikdamas tris kanoninius marksistus atstovauti marksistinę Šventąją Trejybę, kuriai ištikimai tebesimeldžia neypatingai skaitlingos, tačiau ištikimos marksistų kuopelės.
---

Senai brandinau mintį parašyti apie marksizmą ir Visuomenės saugumo koncepciją, tiksliau, sukritikuoti šį judėjimą, kaip pačių kapitalistų sugalvotą triuką, siekiantį mases nukreipti jiems naudinga kryptimi.  Taigi, pradėsiu.

Yra toks buržuazinis pseudomokslas, tokia idealogija, kurios pavadinimas Visuomenės saugumo koncepcija, sutrumpintai VSK, kurios esmė – užliūliavimas pseudomoksliniais terminais ir skirtumų tarp išnaudotojų klasės ir išnaudojamosios klasės užtušavimu.

Dialektinio materializmo pagrindus, kaip visi puikiai žinome, suformulavo K.Marksas savo „Kapitale“ bei kt. veikaluose. Tuo pat metu atsirado daug socialistų entuziastų, nesupratusių dialektinio materializmo, tokių kaip Veitlingas, Lasalis, Diuringas ir kt.

reklama

Šis nesupratimas nesutrukdė šiems „revoliucionieriams mąstytojams“ „triuškinti“ K.Markso idėjas ir siūlyti savas teorijas. Savas teorijas kūrė visi, kas netingėjo, tačiau ypač pasistengė Diuringas, kuris savo teorijoje suplakė metafizines idėjas visų socialistų-antimarksistų.

Ne veltui F. Engelsas, kritikuodamas socialistus-antimarksistus, rėmėsi Diuringo teorijomis, nepalikdmas iš jo teorijų akmens ant akmens. Atrodė, kad Diuringo metafizika buvo sutriuškinta.

Tačiau XIX amžiaus pabaigoje, carinės Rusijos visuomenė, visu greičiu lekianti katastrofos keliu, žūtbūtinai ieškojo teorijos, kuri galėtų ją išgelbėti. Ir rado.

Vadovaudamiesi K. Markso ir F. Engelso idėjomis, Rusijos bolševikai atvedė engiamą Rusijos liaudį į socialinę revoliuciją. Tačiau partijos viduje atsirado savi marksizmo aiškintojai, kurie, perėmę iš savo Vakarų kolegų subjektyvųjį idealizmą, bandė jį pateikti savaip.

Tokie mąstytojai vedė Revoliuciją į aklavietę. Po 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimo, V. Leninas parašė darbą „Materializmas ir empiriokriticizmas“, kuriame jis, panašiai kaip F. Engelsas savo veikale „Anti-Diurigas“, kritikavo idealizmą bei nurodė savo partijos draugų klaidingą subjektyvųjį idealizmą.

Šio veikalo pasirodymo pasekoje, Revoliucinė idėja grįžo į savo vagą, o 1917 metų įvykiai nušlavė buržuazinę Rusijos imperiją.

Su panašiomis problemomis buvo susidurta jau 1950 metais, kuomet esminiai metodologiniai klausimai buvo paliesti J. Stalino veikale „Socialimo ekonominės problemos TSRS“. Matyt, rašydamas šį veikalą, J. Stalinas turėjo tam savų priežasčių, kadangi vadovaujantys Komunistų partijos kadrai pradėjo nebesuprasti marksizmo teiginių ir juos savaip interpretuoti.

Po J.Stalino mirties, marksizmo mokymas darėsi vis labiau formalus, susivedantis į paviršutinį marksistinio mokslo kalimą, giliau nesigilinant į dalyko esmę. Viso šio proceso esme tapo sistemos sustabarėjimas ir TSRS žlugimas.

Paskutiniais TSRS nuosmukio metais savo veiklą suaktyvino asmenys, bandantys artėjusį žlugimą sustabdyti. Dalis šių asmenų, paviršutiniškai susipažinę su marksizmo mokslu, bandė kurti savo sistemas, ko pasekoje atsirado nauja srovė – VSK – su savo mokymu „Negyvas Vanduo“ bei „Pakankamai Bendra Valdymo Teorija“. Šiam judėjimui įsikūrus, kaip lavina pasipylė įvairūs vaizdo ir garso įrašai, platinami nemokamai.

2000 metais, paplitus internetui, šios idėjos užgriuvo buvusios TSRS gyventojus. Atsirado įvairūs lektoriai, būreliai, saitai, bendruomenės ir t. t. Tai buvo pozicionuojama kaip vienintelis ir teisingas mokslas.

reklama

Tačiau, panagrinėjus giliau pradedi suprasti, kad šis mokymas – tai tik idealistinė sistema, savyje turinti vulgarų materializmą. Pavyzdžiui, vietoje klasių sampratos, jie įvedė mokymą apie banalią minią ir elitą, vietoje šviesios ateities ir visuomenės pertvarkymo – raginimai palikti viską taip, kaip ir yra, tik truputį tapti geresniais, atkreipti dėmesį į Viduramžius ir iš gūdžios praeities semtis dvasiškumo.

Tai – gryna eklektika.

Kai kurie mokymo elementai paimti iš įvairių mokslo šakų, kai kurie iš pseudomokslo (mokymas apie biolaukus ir telegoniją). Aišku, kad tokie metodai klaidingi ir nemoksliški.

Pavyzdžiui, VSK dialogas su dievu – tai šauksmas gūdžios praeities, kuomet aukomis buvo bandoma prisišaukti lietaus. Nagrinėjant visuomenės procesus paviršutiniškai, juos galima paaiškinti okultiniais metodais, pavyzdžiui egregorų teorija. Taip mąstant, galima kreiptis į aiškiaregius, su visiems žinomomis pasekmėmis….

Pirmosios idealistinės sistemos, kaip žinome, buvo Pitagoro ir Platono. Paskutinė buvo Hegelio, kuri išsėmė save taip, kaip dar anksčiau religinė sistema. K. Marksas iš šių sistemų išvedė dialektinį metodą ir jį išvystė.

Markso kritikuojama Hegelio sistema suteikė naują pažinimo vaisių – dialektinį materializmą.  K.Markso išvados grindžiamos visuomenės procesų stebėjimu, tačiau VSK iškasė šias idealizmo ir religijos idėjų lavonus ir nusprendė juos pateikti visam pasauliui kaip vienintelį tikrą išsigelbėjimą. Ir visa tai ekletiškai sukomponuota iš gatavų idėjų. Šios idėjos neapibendrina žmogaus nueito kelio ir nesuteikia dirvos naujam žmonių vystymuisi.

VSK apsiriboja trimis dialektiniais dėsniais, tačiau net neužsimena apie Markso ir Hegelio metodus. VSK veikaluose nėra užsimenama  nei apie prekes, jų mainus ir virtimą į kapitalą. VSK trejybė, materija-informacija-matas, neišplaukia viena iš kitos, jos viena su kita nesusijusios, tai tik atsitiktinis rinkinys, kaip pavyzdžiui šachmatai-baletas-lova, arba idėja-daugyba-kiekis.

VSK kritika gali padėti išsklaidyti „pasaulio teisuolių“ ir „pasaulio išgelbėtojų“ aureolę – ir tai ne dialektinio materializmo, kaip mokslo, triumfas – o būtinas žingsnis, pastatant „į vietą“ šiuos šarlatanus, kurių įtakoje, tiesa, yra nemažai iš tiesų geros valios žmonių.

Kokią gi išvadą galėčiau padaryti?

VSK marksistiniam mokslui ir  komunistų judėjimui nieko nesuteikė, jokių naujų idėjų, taip sakant, nepridėjo prie bendro reikalo. Tikriems komunistams tai – makulatūra, sugebanti tik gaišinti veltui laiką.

Marksizmo požiūriu, politiniai žmogaus įsitikinimai įtakojami jo klasinių pozicijų. Eksploatatoriai propaguoja tokius politinius įsitikinimus, kurie leistų pastariesiems išsaugoti eksploatatorių dabartinę padėtį ir leistų jiems ir toliau eksploatuoti išnaudojamas klases.

Marksistų, kaip, beje, ir mano požiūriu, tokie mokymai, kaip VSK, besiremiantys nemokslinėmis koncepcijomis, skirti nukreipti darbininkų klasę nuo kovos už savo interesus. Apskritai imant, VSK idėjos didžiausią patrauklumą sudaro filisteriams, šiek tiek susirūpinusiems „bendro gėrio“ siekimu.