Keistas deportavimas: kaip “Komsomolskaja pravda” žurnalistę išvarė iš Lietuvos

Kažkada garbės statusą “persona non grata” gavo prancūzų klasikas Aleksandras Diuma, vokiečių rašytojas Giunteris Grassas ir Danijos režisierius Larsas fon Trieras. Dabar ir “Komsomolskaja pravda” apžvalgininkė. Straipsnis rusiškai: http://kompravda.eu/daily/26433/3305272/

Ši maža mergaitė centre – aš. Aprengta kaip lietuvaitė. Tada aš buvau penktojoje klasėje – mūsų 27 Iževsko miesto mokykloje šventė TSRS gimtadienį ir man išpuolė atstovauti Lietuvą. Tai reiškė, kad aš turėjau aplankyti biblioteką, perskaityti viską, kas liečia Lietuvą, perpiešti iš enciklopedijos tautinę aprangą ir pasiūti ją, išvirti lietuvišką patiekalą, išmokti dainelę arba eilėraštį – ir visą tai iškilmingai atlikti mokykloje per šventę. Taip atrodė “tautų kalėjimas ” sniego užpustytame Iževske.

Ši maža mergaitė centre – aš, kaip lietuvaitė. Nuotrauka: iš asmeninio archyvo

Iš kur mes gavome liemenes ir sijonus – neprisimenu. Tikriausiai juos paskolino šokių ratelis. Palaidinę, kaip vėliau paaiškėjo, apsirengiau išvirkščiai. Kartonines karūnas patys klijavome – tiksliai prisimenu, kaip išpjaudavom iš spalvoto popieriaus apskritimus ir lazdelės. Lietuvos poetės Salomėjos Neries eilėraščius vis dar prisimenu mintinai: «Koks gražus mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro… » Lietuva! Kaip aš tuomet norėjau ją pamatyti…

reklama

Kažkodėl dabar, kai keliaujant į Lietuvą man sako, kad Lietuvos Respublikoje aš esu „persona non grata“ ir skelbia sprendimą uždrausti 5 metus įvažiuoti, aš prisiminiau tą mergaitę, kuri niekaip negalėjo įsivaizduoti, jog Pabaltijys taps man ir meile, ir kryžiumi.

Šnipams ir žurnalistams įvažiuoti negalima

Čia buvo lyrinis momentas, o dabar – dalykiškai. Mus pasivijo kelyje, 60 kilometrų nuo Vilniaus, kai su kolega į mažą aplinkos miestelį važiavome imti interviu su būsimo apsakymo herojumi.
Mūsų automobilį aplenkė pasienio apsaugos automobilis, iš kurio išlipo du žmonės. Bet toliau nieko herojiško nebuvo – gal todėl, kad aš nenorėjau išpūsti skandalo, ir rašyti straipsnio ant karštų pėdsakų. Išsiuntimas iš šalies įsivaizduojamas kaip toks savotiškas “mirusiųjų sezonas”, besąlygiškos drąsos aktas, kuriame dalyvauja abidvi šalys. Vieni pasakojo apie tai, kaip gaudė šnipus, rizikuojant gyvybe, slapstantis nuo užnuodytų skėčių. Kiti – apie tai, kaip teisėsaugos pareigūnai antrankiais prikabino prie grotų ir geležinėse narvuose atvežė į oro uostą.

O man ir papasakoti nėra apie ką: ramiai atskridau iš Talino į Vilnių, išgėriau kavą su draugais ir nuvažiavau imti interviu. Jei būčiau profesionali šnipė, kuo mane įtarė kartą ir net internete parašė buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė (jos profesionalumo lygį palieku be įvertinimo – G.S) – tikrai būčiau pastebėjusi sekimą, būčiau išjungusi telefoną ir painiočiau pėdsakus. Bet aš nesu šnipė, esu žurnalistė, ir šliaužti per sieną, kaip gyvatė, neketinu. Ir nesijaučiu kalta. Visos mano publikacijos apie Lietuvą paskutiniuoju metu buvo išimtinai susijusios su 1991metų sausio įvykiais, kurių Vilniuje nenori tirti. Lietuviams jokių negatyvių jausmų nejaučiu – priešingai, manau, kad jie yra labai šilti ir dvasiškai taurūs žmonės. Kas dar? Stengiausi, kad į Vilnių per spaudos klubą “Format A-3″ važiuotų svečiai: režisierius Vladimiras Chotinenko, poetas Jurijus Kublanovskis, aktorė Jelena Proklova, žurnalo “Junost” vyriausiasis redaktorius Valerijus Dudarevas, scenaristas Aleksandras Adabašjanas. Kam tą dariau?

reklama

Logika paprasta: jei žmonės, kuriuos pastatė vienas priešais kitą, pažvelgs pašnekovui į akis ir pakalbės apie gyvenimą – jie nešaudys vienas į kitą. O turėčiau šaudyti? Į savo praeitį? Į tą, kurioje aš, penktokė, aprengta lietuvaite?

“Mirusiųjų sezonas” – lait (lengvai)

Bet tie, kurie siunčia žmones į šitą karą, vis dar nepasiduoda: “Mes Jus informuojame, kad turite išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jei jūs šalies nepaliksite – galite būti suimta ir deportuota”, – skaito iš popieriaus pasienietis, žvelgdamas tiesiai į kamerą.

“”Mes Jus informuojame, kad turite išvykti iš Lietuvos Respublikos!”
Galinos Sapožnikovos nuotrauka

Priminsiu – mes esame vidury lauko. Jūs nupirksite man bilietą atgal? Ne. Atsiūsite sraigtasparnį? Ne. Kokios tuomet turiu galimybes? Mano ”išsiuntėjus” glumina tyla. Jiems nedavė nurodymų. Jie nerimauja, vargšai, norisi padėti jiems truputį atsipalaiduoti.

– Aš galiu paskutinį kartą gyvenime nusipirkti Lietuvoje vietinės gamybos džiovintos mėsos ir sūrio? Na, kad užtektų ateinantiems penkeriems metams? – jiems tai mįslingas klausimas.

Tyla … Stuporas … Smegenų sprogimas…

Ačiū antirusiškai propagandai, kuri įnirtingai skelbia apie tai, kad be produktų iš Lietuvos Rusija mirsiš bado. Vienkiemių vaikų širdys neišlaiko: pareigūnas susiima ir drebančiu balsu leidžia – galite…

Įsivaizduokite, ką jam pasakė viršininkai, kai jis atvežė jiems protokolą¸ kuriame mano ranka buvo parašyta: ”Išskrendu vakariniu reisu,o prieš tai prašau manęs netrukdyti“.

Protokolas su mano ”komentaru”
Galinos Sapožnikovos nuotrauka

Ir aš laisvai vykstu toliau – laukia interviu. Taip pat darau Lietuvoje viską, ką buvau suplanavusi. O vakare išskrendu. Nusprendžiau, kad nereikia kelti skandalo, nes nieko herojiško šiame konkrečiame ištrėmime nėra. Tačiau informacinė kariuomenė iš abejų pusių paverčia šį įvykį sensacija. Ir tada manau – tegu. Na, nebuvo manęs Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus, ir dar penkerius metus neatvažiuosiu, Dieve, laimink ją. Ir jei dėl šio ištrėmimo pasaulis sužinos, kaip ši “laisvę mylinti” respublika slepia tiesą apie savo praeitį, ir kaip susidorojo su žurnalistais – tai tik pliusas. http://ru.delfi.lt/news/live/zhurnalistka-komsomolskoj-pravdy-obyavlena-personoj-non-grata-v-litve.d?id=69005594

Ištrėmimas iš šalies yra tragedija, jei ji yra išskirtinė. O kai kiekvieną dieną, beprotybės vedami, ištremia dešimtis žurnalistų – visa tai tampa farsu. Tai yra karikatūra valdžios, kuri bando parodyti jėgą, bet ji jau senai tos jėgos neturi.