Išpažintis. Apie išvirkčią Lietuvos pusę

 Žmogaus gyvenimas – labai įdomi štuka. Norime to ar nenorime – be įvairių dzivaliongų jame vis tiek neapsieinama. Jisai pas kiekvieną individą surėdytas vis kitaip. Todėl, ne viskas ir ne visada priklauso tik nuo mūsų norų, pastangų ir elgesio. Iškišai galvą pro motinos gamtos atvertus gyvenimo vartus ir prasideda…

Vos tik spėjai į plaučius įkvėpti pirmo oro, daktarai capt tave replėmis už galvos ir tempia ant svarstyklių. Kad pamatytų, kiek ateityje iš tavęs bus valstybei gryno pelno. Iš pradžių, žinoma, tik trąša ir verksmas, bet teisingai prižiūrint bet kokį augalą, iš jo šis tas išsirutuliuoja. Kartais net labai prognozuojamas „dantų skausmas“. O kartais – nenorintis bendroje eketėje pagal bendras taisykles kartu su visais stumdytis užpakaliais, Mendelejevo lentelėje neįrašytas elementas. Visiems gerai kaip yra, o jam matai, reikia prieš srovę! Nesvarbu, kad plikašiknis, kad be kilmės dokumentų – nori pažiūrėti, kas kitoje pusėje pasaulį dalijančios tvoros, nors tu ką…

Noras – didelė jėga! Kiekviename lietuvyje, gerų ir blogų norų, laimei ar nelaimei – prištabeliuota ligi viršaus. Mūsų norai ne medaliai. Ant švarkų atlapų jų niekas nenešioja. Atvirkščiai, slepiam juos užantyje iki tinkamo momento. O tie momentai, blyn, tokios prostitucinės padermės, tokios silikoninėmis lūpomis askaridės! Būtinai anksčiau ar vėliau pradeda kelti galvas ir daugintis. Jiems į viešumą ištempt akušerinių replių jau nebeužtenka. Reikalingos jurisdikcijos apciūgos ir dvi-trys didžiulės dviašės priekabos mažo žmogaus sveikatos.

reklama

Taip jau atsitiko, kad reikiamu momentu reikiamoje vietoje pakliuvau į blogiems darbams skirtas rankas. Rezultatas kraupus. Planinei operacijai skirtos Lietuvos ligonių kasų lėšos mano gyvenimo kokybę ne pagerino, o dar labiau pablogino. Supratęs „kur šuo pakastas“ – pasišiaušiau. Pamačiau, kad blogų Mėmelio meistrų gerai suderintos komandos, jų „šventovėje“– man neįveikti. Norėjosi nors gyvam išnešti, tegul ir dar labiau skylėtą kailį. Kad eilės tvarka (atskirais epizodais) pasauliui galėčiau papasakoti apie kenkėjiškus daktarų išsidirbinėjimus Lithuanijoje. Didžiajam šokui praėjus, supratau, ką reiškia po operacijos operacinėje į nugarą mesta žiežuliška frazė: „Bereikalinga operacija“…

Man skirta „košė“ – labai specifinio skonio. Savo kryžių stenėdamas toliau nešu pats. Jeigu atsiras: advokatas, redakcija ar televizija – galintys ir nebijantys nuoširdžiai padėti – būsiu labai dėkingas. Turiu paruošęs rašinių seriją tiems, kas eis mano keliu. Rašau už save ir už tuos, kurie save jau išbandė panašių praradimų šunkelyje, bet bijo išsižioti. Pas mus taip įprasta. Mes buvome ir tebeesame neteisingai „cionguojami“ nuo pat mažens. Kad neduok Die, aukščiau išsišokus kam nors nepakenkt! O su mumis tegul kas ką nori, tas tą ir daro! Žinau, stumdytis eketėje užpakaliais saugiau, patogiau, įprasčiau ir drąsiau, negu plaukti prieš srovę.

Rašinių ciklą praėjus pusei metų po nepavykusios operacijos publikuosiu todėl, kad reikėjo pereiti tuziną biurokratinių–administracinių ratų. Tik suvaikščiojus medines klumpes leidžiama perlipti į geležines. Paskui į sidabrines, auksines ir taip iki teisminių klumpių. O laikas juk nestovi vietoje. Mano rašymo stilius tikrai ne „nūdnas“, todėl skaitytojams nuobodu nebus. Žinau, kieno rankose lietuviškoji žiniasklaida. Gavau nuo jos ne vieną „muiluotą от ворот поворот“, todėl „kur nereikia“ nebeprakaituoju siūlydamas tą, kas skaitytojams galėtų būti naudinga ir įdomu. Skaitykite, dalinkitės, šnibždėkitės virtuvėse apie tai, kas gali nutikti ne jums, o tik žiopliesiems „Europlanetos“ pacientams.

Kai išsikapstysiu, būtinai išleisiu dar ne vieną knygą, nupiešiu ne vieną karikatūrą, surengsiu ne vieną parodą ir taip toliau. O kol kas, rodau tai, ką dabar ir turiu – internetinį puslapį „ŠAUKSMAS“.

 Pagarbiai…

 Antanas Stugys

Šauksmas