Moralės kolapsas arba dorovės žlugimas

Ką žmonės iš tikrųjų laiko gėriu, o ką blogiu, geriausiai nustatyti pagal tai, kaip jie gyvena,o ne pagal tai, ką pasakoja apklausų rengėjams. Jei remsimės tokiu principu, išvados bus liūdnos: ankstesnioji moralė miršta. Dar 1950 metais skyrybos buvo tolygios skandalui, "pagrindų supurtymui”, ir siejamos daugiausiai su visuomenės atmatomis. Abortas buvo laikomas nusikaltimu, o homoseksualizmas – "Meile, nedrįstančia save taip pavadinti”. Šiandien pusė visų santuokų baigiasi skyrybomis, vietoje šeimyninio gyvenimo labiau linkstama kalvėti apie "santykius”, o meilė, kuri kažkada nedrįso savęs taip pavadinti, dabar griausmingai skelbia apie save iš visų pakampių. Santuokos ir santuokinių palikuonių instituto kolapsas, kaip tvirtina belgų sociologas Ronas Lesthagė, yra sukeltas to, kad "vakarų visuomenės mastymo būdas nukrypo nuo krikščioniškų vertybių – pasiaukojimo, altruizmo, ištikimybės – link karingo pasaulietinio individualizmo, sufokusuoto išimtinai į save patį”.

Kai 1968 metais popiežius Paulius VI paskelbė savo encikliką prieš kontracepciją "Humanae vitae”, ji buvo beveik visuotinai, netgi katalikų tarpe, sutikta pakankamai priešiškai, ką galima paaiškinti permainomis visuomenės sąmonėje. Tačiau velionis popiežius pasirodė esąs pranašu. Kaip pastebėjo Denverio arkivyskupas Čarlzas Dž. Čepjutas, savo enciklikoje popiežius numatė keturias kontraceptikų naudojimo pasekmes:

1. platų santuokinės neištikimybės išplitimą ir bendrą moralės nuosmukį;
2. tai, kad moteris praras "gerbiamos ir mylimos vyro draugės” statusą ir bus paversta "kūniško pasitenkinimo įrankiu”;
3. tai, kad pavojingas ginklas buvo įteiktas politikams, kurie nebekreips dėmesio į moralinius klausimus;
4. tai, kad į moteris ir vyrus bus pradėta žvelgti kaip į daiktus, o į negimusius vaikus – kaip į ligą, dėl ko įvyks visuotinė žmonijos dehumanizacija.

Įgeidžių tenkinimo triumfas, augantis skyrybų skaičius, pornografijos antplūdis, tai, kad visuomenė persiėmė "Pleibojaus” filosofija, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų yra finansuojami abortai – tai dar ne viskas, mes dar skaitome laikraščiuose, kaip paauglės mergaitės atsikrato "atsitiktinai” įsigyventų vaikų. Pasaulis, apie kurį įspėjo Paulius VI, netikėtai tapo tuo pačiu pasauliu, kuriame mes gyvename. Nevalingai atmintyje iškyla pagoniškoji Roma, kur nepageidaujamus vaikus palikdavo mirti iš bado ant kalvų šlaitų. Žmogaus gyvenimas prarado ankstesnę vertę, jau nė pėdsako neliko to rūpestingo suvokimo, kokį turėjo "Didžioji karta”, grįžusi iš karo. Kaip ir pranašavo popiežius, kontraceptikų įdiegimo ir abortų legalizavimo gerosios pusės buvo iškreiptos egoistiškų vyrų, kurie šiandien naudojasi moterimis ir išmeta jas kaip išterliotas servetėles.

reklama

Niekur ankstesnės moralės žlugimas nėra pastebimas taip aiškiai, kaip požiūryje į homoseksualizmą. II-ojo pasaulinio karo metais Valstybės sekretoriaus padėjėjas Samneris Velesas, nešiojęs Franklino Ruzvelto "senąjį mokyklinį kaklaraištį”, buvo pašalintas iš pareigų dėl priekabiavimo prie miegančio palydovo. Lindonas Džonsonas rimtai būgštavo, kad padėjėjo Volterio Dženkinso, kurį policija užklupo Уоung Меn’s Сhristian Аssociation vyrų tualete, areštas gali kainuoti jam milijonus balsų rinkimuose. Kylanti respublikonų žvaigždė Bobas Baumanas prarado vietą Senate, kai paaiškėjo, kad jis tvirkino nepilnamečius jaunuolius Vašingtono gatvėse. Bet taip buvo anksčiau. Dabar viskas kitaip.

Galutinai pasidarė aišku, kad permaina įvyko, kai Džeris Stadsas, suviliojęs 16 metų paauglį, atmetė senato komisijos kaltinimą, pakartotinai iškėlė savo kandidatūrą į senatoriaus nuo Masačiusetso postą ir buvo sėkmingai perrinktas šioje katalikiškoje valstijoje! Barnis Frenkas lengvai išsisuko nuo senato komisijos kaltinimo, kad jis globojo savo meilužį, kuris turėjo viešnamį Barnio dvaro teritorijoje; maža to, prezidento Klintono laikais senatorius Frenkas ėmė vedžiotis savo draugelį į atvirus senato posėdžius! 2001 metais Džonas Eškroftas buvo viešai išjuoktas kolegų senatorių, kai pabandė sukliudyti paskirti homoseksualistą Džeimsą Hormelą pasiuntiniu Liuksemburge. Pats Hormelas, pasisakydamas pederastų parade San Fransiske, draugiškai sveikino transvestitus iš "Nuodėmingųjų seserų” draugijos, kurios leidžia sau tyčiotis iš popiežiaus ir vienuolių. Išties pasaulis apsivertė aukštyn kojomis!

Kai žinomiausia Amerikos lesbiečių pora, aktorės En Heč ir Elen Degeneres, nutraukė santykius, Jungtinių Valstijų prezidentas paskambino abiems ir išreiškė užuojautą. Hilarė Klinton buvo pirmoji JAV prezidentienė, kuri dalyvavo pederastų parde Niujorke. Ir ką, argi "Niujork Taims”, toji dorovingoji senoji dama iš 43 gatves, uždavė klausimą, ar tinka pirmajai ledi dalyvauti parade kartu su plenero karalienėmis ir grandinėmis apsikarsčiusiais vyrais? Nieko panašaus! "Taims” korespondentas Ričardas Berkas taip pasakojo apie priėmimą, surengtą 10-osioms Nacionalinės netradicinės orientacijos žurnalistų asociacijos įkūrimo metinėms paminėti:

"Trys ketvirtadaliai žmonių, sprendžiančių, ką dėti į pirmą puslapį mūsų laikraštyje, pasirodė esą gryni homoseksualistai”.

Praėjus 9 mėnesiams nuo pederastų parado, misis Klinton atsisakė pereiti per Niujorką šventojo Patriko dieną, kas kažkada buvo laikoma kone privaloma visiems tą dieną mieste esantiems politikams. Senasis iberiečių ordinas – grupė katalikų, kuri organizuoja paradą, – uždraudė jame organizuotai dalyvauti airių pederastams ir lesbietėms, todėl misis Klinton bevelijo neatvažiuoti, juolab, kad kovotojai už pederastų "teises" jau priekaištavo jai, už dalyvavimą Patriko dienoje 2000-aisiais metais. Tas faktas, kad senatorė Klinton palaiko homoseksualistus ir netgi eina dėl jų į konfliktą su airių katalikais, kaip niekas geriau parodo, kokia iš tiesų padėtis Demokratinėje partijoje ir kokia situacija dabar yra kultūrų karo arenoje.

Netgi į Amerikos provinciją prasismelkė seksualinės revoliucijos vėjai. "Užsiimkime savimi!” – tokia dabarties moralė. Kiekviena vaikų galinti turėti amerikietė turėjo mažiausiai vieną abortą, o dauguma – du. Šios moterys nori gyventi sau ir moko to paties savo dukteris, vadinasi, balsuos prieš kiekvieną politiką, kuris pamėgins atimti iš jų šią teisę. Eutanazija prigijo Europoje ir dabar smelkiasi į Ameriką. Kokiais etiniais pagrindais mes daugiu nebemėginame priešintis šiam skverbimuisi? Daktaras Kevorkianas, piktasis džinas (kai kurios jo aukos buvo viso labo apimtos depresijos, visai nesiruošė mirti), buvo pamalonintas užjaučiančiu atsiliepimu analitinėje laidoje "60 minučių”. Individualizmo amžiuje žmonės tiki į žemišką gyvenimą ir atsisako tikėti dangiškuoju; jie tiki gyvenimo kokybe, o ne jo šventumu; niekas nenori, kad jam pasakotų, kaip jis turi gyventi. "Amerikiečiai nesugebės išlikti XXI amžiuje, – rašo sociologas Alanas Vulfas. – Valdžiai teks derinti savo reikalavimus su realiais žmonių poreikiais”. Ką gi, iš čia ir išvada, kad po pusantro tūkstančio metų mes grįžtame į pagonybę.

Amerika, kurioje užaugo dauguma iš mūsų, žuvo nebegrįžtamai. Kultūrinė revoliucija užvaldė milijonus protų, jau nebe politikų jėgoms pasukti ją atgal, net jeigu jie turėtų drąsos pamėginti tai padaryti. Nacija skilo į dvi dalis. Katalikų partija, atstovaujanti darbininkų klasei, beveik 100 procentų susideda iš kovotojų už pederastų "teises". Moralinės daugumos ir krikščioniško susivienijimo partija iškėlė baltą vėliavą, užleidusi rūpestį augančia karta Švietimo ministerijai. Jauni žmonės nebesusimąsto apie sielos išgelbėjimą – juos labiau jaudina Nasdaq indeksas. Intelektualinio ir politinio elito atstovai daugiausiai užsiėmę peštynėmis su ankstesniais sąjungininkais, dauguma konservatorių derasi dėl sau priimtiniausių ir naudingiausių kapituliacijos sąlygų.

reklama

Nedidukės "pasaulietinių humanistų” grupelės manifestas, paskelbtas 1973 metais, tapo savotišku Amerikos etiniu kompasu, o dabar palaipsniui virsta nerašytu įstatymu. Amerikiečiai išgirdo, įsisavino ir priėmė revoliucijos principus, kurie būtų šokiravę jų tėvus ir tėvų tėvus.

Tik visuomeninė kontrrevoliucija arba religinis atgimimas gali pasukti vakarus reikiama linkme, prieš gimstamumo kritimui pasiekiant kritinę ribą ir prieš tai kai nusileis uždanga, pasibaigus Homo Occidetalis pjesės vaidinimui. Tačiau kol kas mes nematome nei vieno, nei kito.

Kokia jėga gali priešintis hedonistinės kultūros sirenų giesmei, tokiai gundančiai ir kviečiančiai, kurią kartoja kone visi, kas kreipiasi į jaunimą – Holivudas, MTV, muilo operos, TV laidos, žurnalai, pop muzika, damų romanai ir kiti bestseleriai? Kaip padėti tėvams, kai jau netgi mokytojai ir kunigai dalina paaugliams prezervatyvus? Kaip paskatinti amerikietes prisiminti jų motinų ir senelių vertybes: geras vyras, namas priemiestyje, krūva vaikučių? (Kažkodėl atrodo, kad čia vardijamos neįgyvendinamos svajonės).

Savo knygoje "Cezaris ir Kristus”, "Civilizacijų istorijos” trečiojoje dalyje, Vilas Diurantas tvirtina, kad Romos imperijos žlugimą lėmė visų pirma "biologinis faktorius”:

"Po Adriano Vakaruose pastebimas žymus gyventojų skaičiaus sumažėjimas… Septimijaus Severo įstatymas užsimena apie penuria hominum – vyrų trūkumą. Graikijoje gyventojų skaičiaus mažėjimas tęsėsi kelis šimtmečius Aleksandrijoje, kuri puikavosi savo gyventojų gausa, vyskupas Dionisijus 250-aisiais mūsų eros metais tesuskaičiavo vos pusę ankstesnio gyventojų skaičiaus. Jis su liūdesiu kalba apie žmogaus giminės mažėjimą ir neišvengiamą išmirimą. Tik barbarų tautos, tiek imperijos viduje, tiek už jos ribų, darėsi vis gausesnės”.

Kodėl mažėjo romėnų?

"Nežiūrint į įstatymišką persekiojimą, klestėjo vaikų žudymas… Seksualiniai žaidimai irgi slopino vaikų gimdymą; panašų efektą davė ir santuokų atidėjimas”

Žemiau Diurantas priduria:

"Greičiausiai įvairių apsisaugojimo būdų, abortų ir vaikžudysčių kombinacija… pasireiškė ne tik skaičiais, bet ir disgeniškai. Patys geriausi vyrai tuokėsi vėliausiai už kitus, gimdė vaikus vėliau už kitus, o mirdavo pirmieji”.

Krikščionys vaikų turėjo, pagonys – ne; abortai ir vaikžudystės, mažinusieji pagonių skaičių, krikščionių buvo uždrausti ir prilyginami žmogžudystei. Krikščionys dažnai pagrobdavo žūčiai pasmerktus pagonių mažylius, krikštijo juos ir auklėjo pagal savo tikėjimą, padedant visai bendruomenei.

Kokia ironija! Šiandien nusilpęs, mirštantis krikščioniškas Vakarų pasaulis reikalauja iš trečiojo pasaulio ir musulmonų, kad tie pripažintų kontraceptikus, legalius  abortus ir sterilizaciją. Bet kuriems galams toms tautoms sudaryti su mumis savižudišką paktą, jeigu jos ir taip paveldės iš mūsų, be laiko nuėjusių nuo scenos, visą Žemės rutulį?

Kaip Vaterlo mūšyje iš generolo Kambrono buvo pareikalauta pasiduoti, jis atsakė: "Senoji gvardija miršta, bet nepasiduoda”. Nuostabus devizas tiems, kurie įstrigo mūsų pačių kultūrų karo Korechidore. Tačiau kruopštus mūšio lauko apžiūrėjimas – kur išdėstytos patrankos? Kas valdo aukštumas? – rodo, kad Senajai gvardijai visgi teks žūti. Sprendimai, kuriuos priima šiuolaikinės moterys, lemia Vakarų likimą – jei jie išsilaikys dar bent šimtmetį.

Kol kas Vakarų moterys neduoda savo pasauliui net ir tiek laiko.

Visos ištraukos iš P. Dž. Bjukineno knygos "VAKARŲ SAULĖLYDIS" 

• Nykstanti rūšis
• Kam skambina varpas?
• Kur dingo vaikai?
• "Žmonijos vėžys”
• Moralės kolapsas
• Liberalų evangelija
• Frankfurto mokykla Amerikoje
• Revoliucijos autoriai
• Neapykantos nusikaltimai
• Kultūrų karas