Valstybė-korporacija

Palikime autorių sąžinei nekritišką vieno ar kito „virtualaus verslininko“ teiginių perteikimą kaip neginčijamą tiesą. Juk „virtualus verslininkas“ tuo ir stiprus, kad moka užsidirbti iš savo paties sukurto ir vartotojui įteigto poreikio, ir jam negalioja dauguma veiksnių, įtakojančių realų sektorių. Apie pastarojo sunkumus rašiau ne vieną kartą ir šį kartą labai nesinorėtų kartoti tą patį. Juolab kad šį kartą atsirado daug įdomesnė tema.

Pagaliau visiškai atvirai buvo įgarsinta vadinamojo „modernaus verslo“ samprata, paliekanti valstybei pagalbinį vaidmenį. Valstybės pagrindas yra nebe piliečiai, o kažkas, kas vadinama „verslu“. Tiesa, toks požiūris nėra pernelyg naujas. Jis dažnai pateikiamas LLRI ultraliberalų ar stambų finansinį (bankų) kapitalą tiesiogiai atstovaujančių analitikų rekomendacijose. Pripažinsiu, sunku nesutikti, kuomet jie kalba apie biurokratinę valstybės aparato prigimtį, apie nepakankamą įstatymų kokybę ir pasirinktinį jų taikymą. Tačiau ar mes, dažnai kalbantys apie tą patį, iš tiesų matome tuos pačius problemų sprendimo kelius, o svarbiausia – tą patį siektiną tikslą?

Valstybės raidą galime nusakyti seka: „kunigaikščių valstybė“ – „monarchinė valstybė“ – „teritorinė valstybė“ – „nacijos valstybė“. Nacijos valstybės modelis – tai visuomenės modelis, kuris į piliečių institutą įtraukia plačiausius gyventojų sluoksnius. Nacijos valstybė piliečiais pavertė visus šalies gyventojus, visą naciją (etninę organizacijos formą, kurios bazinis vienetas yra individas). Valstybė ir nacija susitapatino. Aukščiausia nacijos valstybės forma – gėrovės valstybė („welfare state“), kurioje valstybė užtikrina piliečiams didžiausią socialinių paslaugų apimtį.

reklama

Virsmą iš pirmykštės kapitalistinės „teritorinės valstybės“ į gerovės valstybę mes galime stebėti ne tik skandinavų, bet ir klasikinio anglosaksų kapitalizmo šalyse. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, ir ypač „Didžiosios depresijos“ laikais Jungtinėse valstijose visiškai pagrįstai bijota panašių įvykių. Todėl tuometinis prezidentas Franklinas Rooseveltas, nepaisydamas milžiniško korporacijų spaudimo ir neapgristų kaltinimų komunistinių idėjų diegimu, pasuko šalį būtent „welfare state“ keliu. Tuomet įvyko toks postūmis, kad iki pat Ronaldo Reagano laikų išsilaikė „vienos algos“ principas, t. y. padėtis, kuomet vienas dirbantysis gali išlaikyti visą šeimą.

Neteigiu, kad tuomet buvo sukurta tikra gerovės valstybe, tačiau šis modelis buvo sąlyginai sėkmingai taikomas tol, kol jį išmontavo konservatyvi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė M. Thatcher (1979) ir JAV prezidentas R. Reaganas (1981). Vis dėlto esu priverstas teigti, kad Didžiojoje Britanijoje išlikusi piliečiams teikiamų socialinių paslaugų dalis yra žymiai didesnė nei Lietuvoje.

Būtent gerovės valstybės modelio atsisakymo metu vyko kitas procesas – masinis stambaus kapitalo virsmas transnacionaliniu, t.y. prasidėjo procesas, kurį dabar vadiname kapitalistine globalizacija. Verslo logikos diegimas valstybės valdyme yra tiesioginis transnacionalinių kompanijų (TNK) veiklos tikslas. Nacijos valstybės modelis, ypač jei jis orientuotas į gerovės valstybės sukūrimą, yra nepriimtinas TNK, nes daug paprasčiau dirbti su unifikuotu vartotojų unifikuotoje verslo aplinkoje.

O svarbiausia, kad bendrasis valstybės raidos modelis turėjo būti paremtas vadinamuoju veiklos efektyvumu (šiuo atveju tai pelno sinonimas). Iš čia kildinama ir kapitalo bei valdžios simbiozė. Tiksliau reikėtų rašyti „kapitalo ir valdžių simbiozė“, nes TNK veikia dešimtyse valstybių. Susiformavo tam tikra eksteritorinė stambiosios buržuazijos klasė, kuri kartais vadinama „hiperburžuazija“, o „Ekonomikos smogiko išpažinties“ autoriaus J. Perkinso apibūdinama kaip „korporatokratija“.

Simbiotiniai valdžios ir kapitalo santykiai, kuriuose valdžia tampa kapitalo „ekonominių laisvių“ garantu, verčia mus kitaip traktuoti patį naująjį valstybės modelį. Iš visų šio modelio apibūdinimų taikliausias man atrodo „valstybes-korporacijos“ terminas.

Valstybė-korporacija – tai vienalytis vadžios ir privačios nuosavybės darinys, kurio funkciniai uždaviniai grįsti bendrojo ekonominio efektyvumo siekiu. Atitinkamai šio modelio sėkmė grindžiama verslui būdingais kriterijais, kurių vienas yra išlaidų mažinimas, t.y. neperspektyvių ir nuostolingų piliečių atsisakymas. Valstybės-korporacijos požiūriu, nerentabili piliečių dalis turi būti atskiriama nuo bendrojo gėrybių „pyrago“ dalybų arba išstumiama už sistemos ribų. Būtent tą mes matome stebėdami emigracinius procesus Lietuvoje.
Kai tik valstybė pradeda deklaruoti konkurencinio efektyvumo siekį kaip pagrindinį savo veiklos tikslą, tuoj pat pamiršti apie socialines ir nacionalines valstybės sudedamąsias. Valstybė ima veikti kaip korporacija, kuriai principas „išgyvena stipriausias“ tampa pagrindiniu principu. Formaliai valstybė-korporacija išlaiko visus nacionalinės valstybės atributus, maža to, dalis teisės aktų gali ganėtinai griežtai reglamentuoti formalią nacijos atributikos apsaugą, tačiau po šiuo kevalu slepiasi jau visai kitas darinys.

reklama

Ypač aiškiai tai pastebima didžiausiame kapitalistinės globalizacijos darinyje – Europos Sąjungoje. Svarbiausi sprendimai deleguoti centrinei sąjungos valdžiai, tačiau atskiroms Europos šalims palikta teisė į formalius suvereniteto simbolius. (Tai, beje, yra vienas esminių skirtumų tarp ES ir TSRS. Pastarojoje buvo ypač nekenčiami nacionalinį suverenitetą primenantys simboliai.)

Valdžios organai valstybėje-korporacijoje pirmiausia atstovauja grupiniams interesams. Grupės, cecho ar klano vaidmuo tokioje valstybėje apskritai yra pats svarbiausias. Valdžia joje tiesiogiai vykdys korporacijų nurodymus arba savo sprendimus perleis per korporacinių interesų prizmę. Savaime suprantama, kad stiprėjant grupiniams interesams mažėja individo (piliečio) vaidmuo. Ankstesnėje nacijos valstybėje piliečio galimybės įtakoti valdžios sprendimus buvo ribotos dėl atstovaujamosios demokratijos modelio (o kito modelio dar nebuvo), tuo tarpu valstybėje-korporacijoje apskritai nėra jokių realių svertų daryti įtaką valdžios sprendimams. Parlamentinėje atstovaujamoje demokratijoje sprendimų priėmimo įrankiai – partijos. Todėl būtent partijos yra pirmiausia privatizuojamos, paverčiant jas korporacinių interesų atstovėmis.
Turėtume pakalbėti ir apie įstatymus bei jų taikymą valstybėje-korporacijoje. Čia galioja du įstatymų priėmimo principai. Pirmasis – diegti korporacinės etikos normas teisėje. Kitas, mums geriau pažįstamas, – formaliai išlaikyti nacijos valstybei būdingas teisės normas, tačiau veikti ne pagal jas, o pagal korporacinės etikos normas.

Esu priverstas tarti pagiriamąjį žodį LLRI, kuris nuolat pasisako už korporacinės etikos normų legitimavimą perkeliant jas į valstybės teisę. Tai bent jau sąžininga, nors man asmeniškai ir nepriimtina, nes valstybė-korporacija nuo to netaps patrauklesnė. Antruoju atveju, kuomet korporacinės etikos normos taikomos ne de jure, o de facto, mes irgi matome tam tikras taisykles, kurios galbūt mažiau patinka moderniems verslininkams, nes sukuria uždaresnę sistemą, tačiau jos nėra žymiai blogesnės piliečio atžvilgiu.

Už įstatymo ribų sudaromi susitarimai tarp valdžios ir korporacijų bei tarpusavio susitarimai tarp korporacijų yra normalus reiškinys valstybėje-korporacijoje. Mes net negalime vartoti žodžio „korupcija“, nes, vadovaujantis korporacine etika, tai tampa įprastu komunikacijos procesu. Juo labiau reikia nepamiršti, kad korupcija – tai visuomeninių funkcijų panaudojimas privatiems interesams. Taigi visuomeninės funkcijos ir privatus sektorius yra skirtingi dalykai. Išplitus simbiotiniams santykiams tarp kapitalo ir valstybės aparato, mes jau nebegalime atskirti, kur vieši, o kur privatūs interesai. Jau šiandien pas mus pakanka jungtinių struktūrų (viešosios įstaigos, institutai ir t.t.), kurių veikla yra paremta simbiotiniais valdžios ir kapitalo ryšiais.

Negaliu teigti, kad mes jau gyvename valstybėje-korporacijoje, tačiau tendencija sulydyti kapitalą ir valstybės valdymą aiškiai pastebimą, ir ji tik stiprės. Oligopolinių junginių formavimas šalies viduje, o svarbiausia – TNK atėjimas paverčia ne tik Lietuvą bet ir visas buvusias Rytų bloko valstybes idealia terpe šiam modeliui įsigalėti. Šį procesą dar labiau pagreitina pilietinės savivaldos ir pilietinės kontrolės mechanizmų nebrandumas, įprotis gyventi politiškai ir ekonomiškai tvirtai valdomoje visuomenėje, susiformavęs sovietinio socializmo (o gal vis dėlto valstybinio kapitalizmo?) metais.

Vienas dalykas, kai apie įstatymų skaidrumą kalba korporacijos, ir visai kitas, kai apie tą patį kalba pilietinės valstybės šalininkai. Jei apsiribosime antraščių ir pavienių citatų skaitymu, galėsime susidaryti klaidingą įspūdį – juk stambus korporacinis verslas pasisuko veidu į pilietį. Maža to, nemažai piliečių šiandien noriai palaiko stambųjį kapitalą atstovaujančius politikus. Jie nesuvokia, kad tariamo efektyvumo bei konkurencingumo vardan bus smarkiai nutolta nuo nacijos valstybės modelio ir gerovės valstybė taps nebeįmanoma.

2014 m.