Mįslė dėl Premjero seneliams „dovanotų“ 5 eurų

Tą rytą, nei iš šio nei iš to, ėmė staugti šunys, kasytis katinai, sutartinai kranksėti varnos.

Ką galėtų reikšti šitie pranašingi gamtos reiškiniai? Kokias negandas ar džiaugsmus šie ženklai lemia? Kol galvojau, kaip čia senovės romėnų metodu išdarinėti žuvį ir pagal jos vidurius išsiaiškinti šio reiškinio esmę, išgirdau per virtuvėje nuolatos veikiantį televizorių žinią, kad Premjeras žada kelti pensijas 5 eurais ir kitais metai žada tiek pat pridėti.

Japona mat, sakau, na ir mįslę Premjeras man užminė. Kur man tuos 5 eurus reikės padėti?

Nueisiu, sakau, kartą per mėnesį, pabėgęs nuo šeimos, kad būtų pigiau, suvalgyti pyragėlį į Gedimino prospektą. Bet prie pyragėlio reikės kuo užsigerti. Neišeina, per brangu, koks pyragėlis be kavos, ar kava be pyragėlio?!Variantas atpuola.

reklama

Gal paaukoti tuos eurus, sakau, haubicos, tanko ar lėktuvo pirkimui, bent jau automatui su tiesiu vamzdžiu, kuris į taikinį pataiko, pirkti? Kam man tas pyragėlis ar kava, jei priešas puola ir puola!

Bet jei nunešiu tuos savo 5 eurus į „skandinavišką banką“ ir norėsiu padaryti perlaidą, tai teks už tą perlaidąsumokėti 5 eurus ir tam, mano išsvajotam tankui, nieko neliks! Ir vėk nieko neišeina!

Gal padėti „badaujantiems Afrikos vaikams“? Išleisti, sakau, kiek pataupius, knygelę brošiūrėlę, kaip už pusę euro galima išgyventi visą dieną. Juk tokios geros patirties, kokią pastaruoju metu įgijo Lietuvos pensininkai, Afrikoje net su žiburiu nerasi. Juo labiau, kad Afrikietis visada gali nuvykti į Italiją, o dar geriau į Vokietiją ir būti ten „pabėgėliu“ už kokių 1000 eurų per mėnesį. Kad taip Lietuvos seneliui „pabėgėliu pabūti“, bent Lietuvoje, ką ten Vokietijoje. Tik štai, Lietuvoje seneliui „pabėgėliu“ būti neleidžiama, niekas jam nei buto veltui, nei išmokų, už kurias, kaip sakė Prezidentė, galima „oriai gyventi“… Nedovanosiu tų pinigėlių „Afrikos vaikams“, po paraliais, tegul jie Vokietijoje sau vargsta.

Ne, sakau, pasielgsiu kitaip: tuos Premjero dovanotus eurus nunešiu į kokį „durnių lauką“, pasodinsiu, palaistysiu ir lauksiu, kol išaugs medis, o ant jo šakų daug daug eurų. O jeigu neišaugs? Na ir kas! Jei neišaugs nieko ant to medžio šakų, tai bent tie mano eurai išliks saugūs, bent po metų į valdžią už ausų įkeltas tatos anūkas Gabielius iš manęs tų eurų nepavogs, kaip kad jo pirmtakas iš senelių kad pavogė.

Šauksmas