Istorija – tarnaitė. Kieno? Arba Istorija apie Istoriją

Šiandien vargu bau ar berasi žmogų, kuris nėra girdėjęs frazės „Istorija – politikos tarnaitė“. Su tuo, kad istoriją visais laikais kūrė ir kuria nugalėtojai – jau nesiginčina ir istorikai. Ryškiausi šių laikų naujausios istorijos pavyzdžiai – Baltarusijos valstybės istorijos koncepcija, pagal kurią LDK – iš esmės gudų valstybė, kuri „anuo metu vadinosi Lietuvos“. Dar įdomesnė Ukrainos šiuolaikinės istorijos versija, pagal kurią Juodąją jūrą didieji protoukrai iškasė, graikų dievai kilę nuo Ukrainos ir t.t., ir pan.

Kiekviena nauja koncepcija turi gausybes šalininkų ir oponentų bei priešininkų. Bet retas kuris susimąsto apie žodžio „istorija“ kilmę, prasmę ir esmę, bei šių komponentų virsmą laike. Nenuilstamas lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėtojas Pranas Valickas šį žodį kildina iš lietuvių kalbos žodžio „Ištarė“.

Įdomu tai, kad senovės Babilono ir asirų deivė Ištarė, pasak vikipedijos, labiausiai buvo siejama su seksu, jos kulte buvo sakralinė prostitucija. Tokiu būdu šis faktas patvirtintų istorijos – politikos tarnaitės, versiją tiesiogiai. Žinoma, jei sutiktume su Prano Valicko įžvalgomis. Kaip ten bebūtų – siūlome įdėmiai paskaityti (pageidautina – sukritikuoti ar pritarti) Prano Valicko darbą „Istorija apie istoriją“ – (Šauksmas.lt red.)
---

Istorija apie istoriją

Pirmiausia apie patį žodį. T.y. ką reiškia žodis „istorija“.

Vikipedija rašo:

Žodis `ἱστωρsenovės graikų pasaulyje reiškė liudytoją, žinovą (taip jį vartojo Homeras, Herakleitas); šio žodžio daryba yra jonėniška. Herodotas iš Helikarnaso savo veikalą pavadino `ἱστορίης απόδεξις – tyrimų, liudijimų išdėstymu. Tokie paliudijimai antikos pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieniškų įvykių papasakojimui (lot. res gestae – žygiai, laimėjimai). Romoje tokių įvykių tyrimas, žinojimas (lot. historia) turėjo pragmatinę reikšmę: (Cicerono teigimu, „istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu historiabuvo suvokiama ir perkeltine reikšme, kaip pasakojimas. Būtent tokiomis reikšmėmis ji pasklido po tuometinę Europą. Be to, dar ankstyvosios krikščionybės laikais iš žydų tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip „dieviškojo plano“, suvokimas: tai leido istoriją tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.

Į lietuvių kalbą sąvoka istorija atėjo palyginti vėlai per lotynų, lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje istorija vadiname tiek tai, ką, pvz., lenkai ar vokiečiai vadina „įvykių istorija“ (vok. Geschichte, lenk. dzieje), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ (vok. Historie, lenk. historia).

O iš kur graikai paėmė žodį „istor“?

Rusai vikipedijoje rašo taip:

Слово история пришло из греческого языка (ἱστορία, historia), и происходит от праиндоевропейского слова wid-tor-, где корень weid-, «знать, видеть». В русском языке представлен словами «видеть» и «ведать».

reklama

Rusų teksto vertimas:

Žodis „istorija“ atėjo iš graikų kalbos (ἱστορία, historia) ir yra kilęs iš senojo indoeuropietiško žodžio “wid-tor-“, kur šaknis „weid-“ reiškia „žinoti, matyti“. Rusų kalboje šią šaknį atitinka žodžiai «видеть» ir «ведать».

Anglai rašo:

A derivation from *weid-“know” or “see” is attested as “the reconstructed etymon wid-tor[“one who knows”] (compare to English wit) a suffixed zero-grade form of the PIEroot *weid-‘see’ and so is related to Greek eidénai, to know”.

Ancient Greekἱστορία(hístōr) means “inquiry”,”knowledge from inquiry”, or “judge”. It was in that sense that Aristotle used the word in his Περὶ Τὰ Ζῷα Ἱστορίαι (Perì Tà Zôa Ηistoría i “Inquiries about Animals”). The ancestor word ἵστωρ is attested early on in Homeric Hymns, Heraclitus, the Athenianephebes‘ oath, and in Boiotic inscriptions (in a legal sense, either “judge” or “witness”, or similar).

The word entered the English language in 1390 with the meaning of “relation of incidents, story”. In Middle English, the meaning was “story” in general.

t.y.:

Žodis kildinamas iš *weid-“žinoti” ar “matyti”ir rekonstruojamas taip – wid-tor[žinovas] (palygink su anglų k. žodžiu wit) kur pirmoji dalis protoindoeuropiečių šaknies *weid-abliautas plius priesaga ir reiškia žinovas. (tarptautinių žodžių žodynas abliautą aiškina taip – abliautas [vok. Ablaut], šaknies balsių kaita vienašakniuose žodžiuose, pvz., liet nešti, našta.)

Senovės graikų ἱστορία (hístōr) reiškia žinios, žinovas. Ta prasme Aristotelis šį žodį panaudojo veikale Περὶ Τὰ Ζῷα Ἱστορίαι (Perì Tà Zôa Ηistoríai” “Žinios apie gyvulius”). Senasis žodis ἵστωρ aptinkamas anksti Homero himnuose, Heraklito kūriniuose, atėnėčių priesaikoje, Beotijos įrašuose ir reiškė protą, žinias, žinovą, liudytoją.

Į anglų kalbą žodis atėjo 1390 metais tokia reikšme “įvykio atpasakojimas, istorija”. Vidurinėje anglų kalboje jis reiškė “pasakojimas, istorija”.

Praktiškai anglai rašo lygiai tą patį kaip ir rusai. Ir vieni ir kiti visiškai nesupranta ką reiškia „tor“ ir net nesistengia nieko suprasti. Aiškiai matyti, kad ir vieni ir kiti visą kaltę dėl žodžio kilmės suverčia protoindoeuropiečiams (t.y. seniesiems indoeuropiečiams, indoeuropiečių protėviams) ir visi galai į vandenį – aiškinimas baigtas. Iš aiškinimo matyti, kad žodis „istorija“ sudurtinis. Pirmoji šaknis „wid-“ ar „weid-“. Aiškintojai net nesistengia paaiškinti kokiu būdu iš „wid-“ ar „weid-“ pasidarė „is-“. Tiesiog taip turi būti ir taškas. O apie tai ką reiškia antroji šaknis „tor-“ visiškai nieko nesiteikia pasakyti – pasako, kad tai yra kažkokia nereikšminga priesaga, bet ne šaknis. Žodžiu „istor“ tai protoindoeuropietiškas žodis kilęs iš šaknies „weid-“ ir gana.

Toks žodžio „istorija“ kilmės aiškinimas visiškai nieko neišaiškina. Patys graikai žodį „istor“ naudojo dviem reikšmėmis. Pirma – liudytojas, pasakotojas, antra – pasakojimas, žinios. Pasakojama buvo ne tik apie įvykius, apie kuriuos pasakodavo jų liudininkai, bet ir visos žinios buvo perteikiamos žodžiu, t.y. buvo pasakojamos. Buvo pasakojamos kol nebuvo rašto, o atsiradus raštui imtos užrašinėti.

Į šitą paslaptingą protoindoeuropietišką (siaubas koks ilgas) žodį, kurio „neįkanda“ anglų, rusų ir kiti mokslininkai, bandau pažiūrėti iš lietuviško taško. Jei kaip visi vieningai sako „istor“ reiškia pasakojimą, tai lietuviškai galima sakyti ne tik „kalbėjo“, „sakė“, bet ir „tarė“ – juk „kalbėti“, „sakyti“ ir „tarti“ reiškia tą patį. Toliau dar gražiau – „ištarė“ reiškia tą patį ką ir „pasakė“ ar „kalbėjo“. Matome, kad „ištarė“ ir „istor“ beveik nieko nesiskiria. Tik pas graikus nukritusi galūnė ir viskas; na dar žinome, kad graikų kalboje nėra „š“ garso, tai vietoj „š“ pas graikus „s“. Taip pat gerai žinome, kad šaknies balsė labai lengvai kinta ir netgi tos pačios kalbos įvairiose tarmėse ji dažnai būna skirtinga. Pavyzdžiui, ratai – rotai, karvė – korvė, arklys – orklys ir t.t. Vadinasi žodžio kilmė labai paprasta:

ištarė = istor. Kadangi abu žodžiai ir skamba vienodai ir reiškia tą patį, tai jau yra pakankama garantija, kad žodis „istor“ yra kilęs iš žodžio „ištarė“. Tor ir tar(ė) yra tas pats.

Štai ir išsiaiškinome ką reiškia protoindoeuropietiška šaknis „tor-“, kurios neįkando tiek rytiečių, tiek vakariečių mokslas ir net neįtarė kad tai šaknis, o sako, kad tai tik priesaga. Taip pat žodžio „istor“ kilmė iš žodžio“ ištarė“ yra daug patikimesnė negu aiškinimas būk tai jis kilęs iš „weid-tor“; ir sugebėk žodį „weid-“ taip išprievartauti, kad iš jo liktų tik „is-“. Reikia pažymėti, kad lietuvių kalboje šaknis „tar-“ yra labai paplitusi, t.y. iš jos išauga daugybė žodžių. Tai tarti, ištarti, patarti, nutarti, sutarti, užtarti, pritarti, nesutarti, išsitarti, pasitarti, susitarti, ištarti, prasitarti, tardyti, įtarti, tartis ir t.t.; dar prie kiekvieno veiksmažodžio galima pridėti „ne-“ ir turėsime antra tiek plius dar visi daiktavardžiai su šaknimi „tar-“.

Žodžių daugybė, todėl nėra jokios abejonės kad jis yra lietuviškas, o ne kažkoks protoindoeuropietiškas.

Turime – lietuviškas žodis kažkokiu būdu pateko į graikų kalbą, o iš jos ir į visas europiečių kalbas, o europiečiai bandydami išsiaiškinti jo kilmę ir nieko doro negalėdami sugalvoti sako, kad tai yra protoindoeuropietiškas žodis, o jei jau taip, tai vadinasi nieko daugiau aiškinti ir nereikia. Tiesą sakant europiečių mokslo metodas yra toks – viską suversti paslaptingiems protoindoeuropiečiams – va parašė, kad graikų žodis „`ἱστωρ“yra kilęs iš protoindoeuropiečių „weid-tor-“ ir įrodymas baigtas. Bet tariamas „weid-tor-“ niekur nėra užfiksuotas, nei dabar nė vienoje gyvojoje indoeuropiečių kalboje nenaudojamas, nei jokiuose senovės raštuose neužrašytas. Tai iš kur tuomet mokslininkai tą „weid-tor-“ paėmė?

Jie eina tokiu keliu – žinodami, kad „istor“ reiškia „žinias“, „pasakojimą“ ir patį „pasakotoją“, o taip pat žinodami, kad gyvose kalbose yra žodžiai „vydyti“, „vedos“, „видеть“, „ведать“, „widziec“ ir visi jie reiškia matymą, ateities vydijimą ir žinojimą; todėl mokslininkai ima šių žodžių šaknį „wid-“ ar „weid-“, bando prie jos prikergti tariamą priesagą „tor-“, kurios reikšmės taip ir nesuvokia, bet už tai sukonstruoja protoindoeuropiečių žodį „weid-tor-“ ir viskas – visas „mokslinis“ įrodymas baigtas. O kodėl „weid-“ turėjo virsti į „is-“? ir iš kur ėmėsi ir ką reiškia „tor-“? – jokio atsakymo; visa kaltė suverčiama protoindoeuropiečiams ir visi galai į vandenį. Va toks žodžio „weid-tor-“ sukonstravimas vadinasi protoindoeuropiečių kalbos rekonstrukcija. Nerimtai dirba (re)konstruktoriai – jei taip dirbtų pavyzdžiui raketų konstruktoriai, tai geriausiu atveju gautųsi akėčios. Visiškai nejuokauju.

Iš tiesų pasirodo nereikia nieko konstruoti ir rekonstruoti. Viskas vyko taip:

„ištarė“ ↣ „`ιστωρ“ ↣ „historia“ ↣ „istoria“ ↣ „istorija↣ „история“
↳ „history“, „story“
↳ „Historie“.

Rodyklės rodo veiksmo kryptį, t.y. kur pradžia ir kur pabaiga. Viskas eina labai nuosekliai ir viskas aišku ir suprantama. O (re)konstruktoriai eina iš kito galo, atbulai, prieš srovę ir rekonstruodami visiškai nusirekonstruoja, ima šaknį „weid-“, kuri čia tinka kaip šuniui penkta koja, ją išprievartauja – žodžiu nueina į lankas; čia labai tinka rusiškas posakis: „Pošol nie v tu step“, taigi visi jie berekonstruodami ten ir nuėjo.

reklama

Žodžio kelias aiškus – pirmiausia „ištarė“ pateko į graikų kalbą, o iš jos į visas kitas.

Vikipedijos išaiškinime geltonai nuspalvinau ką apie istoriją galvojo ankstyvieji krikščionys. Dabar grįžtu prie jų. Pirmieji krikščionys istorija vadino „dieviškąjį planą“, t.y. savo šventuosius raštus ir viską kas buvo atlikta pagal „dieviškąjį planą“. Vadinasi, anot pirmųjų krikščionių, šventieji raštai yra „dieviškasis planas“ kaip perdaryti pasaulį. O patys šventieji raštai susideda iš Senojo Testamento ir Evangelijų. Senojo Testamento (ST) visa esmė yra išdėstyta pirmose penkiose jo knygose, o šeštoje knygoje viskas pakartota. Pirmąsias penkias ST knygas ir žydai, ir krikščionys vadina žodžiu „Tora“.

Įdomu – pirmieji krikščionys šv. raštus vadino „ISTORIJA“ (o tiksliau graikiškai „ISTOR“), o vėliau tuos pačius raštus jau „TORA“. Akivaizdus žodžio trumpėjimas. Pavyzdžiui, anglų kalboje sutrumpėjo iki „story“. Kaip matome judaizmas žodį „`ιστωρ“ sutrumpino iki „Tora“. Toks žodžio kelias yra visiškai neatsitiktinis, o dėsningas. Skaitykite ST. Ten rašoma, kad Mauša (Mauša yra egiptiečių vardas sudarytas iš dviejų šaknų; Mau reiškia vanduo, ša – dovana; vadinasi Mauša = vandens dovana. Yra pasaka, kad faraono dukra išgirdusi kūdikį verkiant nuėjusi prie Nilo ir radusi lopšį su kūdikiu ir tam kūdikiui davusi Maušos vardą. Žydai Maušą vadina Moše; lotyniškai – Mozė; kitose kalbose dar kitaip) ant Sinajaus kalno kalbėjęsis su dievu ir pastarasis jam davęs dešimtį įstatymų. Tuos dešimtį įstatymų iškaltų ant dviejų akmeninių plokščių Mauša nuo kalno nunešęs papėdėje jo laukusiems žydams. ST kalbama tik apie dešimtį dievo įstatymų ir apie tai, kad visiems Maušos veiksmams asmeniškai vadovauja pats dievas, o taip pat, kad Mauša kalba tik tą ką jam liepia sakyti dievas. Va toks yra visas ST; jame žodžio „Tora“ nėra. O tai kaip jis tada atsirado?

Jau minėjau, kad ankstyvieji krikščionys šventuosius raštus vadino graikišku žodžiu „istor“. Ir tai yra neatsitiktinai. Krikščionybė atsirado Artimuosiuose Rytuose, o ten jau nuo Aleksandro Makedoniečio laikų daugiau kaip tris šimtus metų prieš atsirandant krikščionybei viešpatavo graikų kalba ir graikų kultūra. Palestinoje irgi daug žydų buvo perėmusių graikų kalbą ir kultūrą. Iš judaizmo ir graikų tikėjimo ir kultūros mišinio ir radosi krikščionybė. Apie tą rašo ir Jozefas Ratcingeris ( buvęs popiežius BenediktasXVI) knygoje „Krikščionybės įvadas“ (Joseph Ratzinger, Krikščionybės įvadas, Katalikų Pasaulio Leidinys, Vilnius, 1990, Standartų leidyklos spaustuvė). Todėl neatsitiktinai krikščionys daugybę sąvokų ir pavadinimų savo religijoje darė ir tebedaro iš graikiškų žodžių. Pavyzdžiui, vyskupas graikiškai yra episkopos ir lietuviškai reiškia prievaizdas, arkivyskupas gr. archiepiskopos – vyriausiasis prievaizdas. Taigi, dėsninga, kad pirmieji krikščionys graikų pavyzdžiu savo šv. raštus pavadino graikišku žodžiu „istor“, o judaizmo šventikai rabinai iš jo nukalė „Torą“. Bent jau žiūrint įvykių seką ir religinių sąvokų atsiradimą bei pirmąjį jų paminėjimą matyti, kad judaizmas nėra toks senas, kaip mums bando įkalti į galvas.

Žodis „Tora“ atsirado jau krikščioniškais laikais, bet ne anksčiau. Žinoma, judaizmas išėjo iš Egipto, bet jis nuolatos buvo tobulinamas, o ne iš karto baigtinis, kaip mums dabar bandoma įteigti. O kadangi buvo nuolatos tobulinamas, tai dabartinis jo variantas surašytas į „Torą“ yra visiškai nesenas.

Vienu žodžiu „TORA“ yra kilęs iš „TARĖ“. Va taip! Žydai savo „šventraštį-dieviškąjį pasaulio perdarymo planą“ pavadino lietuvišku žodžiu. Kitaip sakant kaip TARĖ taip padarė, t.y. vykdo TORĄ. Matome, kad Jehova nieko geresnio nesugalvojo kaip duoti žydams lietuvišką žodį.

Įdomu, koks ryšys gali būti tarp TOROS ir germaniško žodžio TOR (lietuviškai bokštas). Gal dėl to, kad iš bokšto buvo skelbiamas “dievo žodis”, t.y. TORA. Būtų labai logiška. Šventąjį raštą – Torą skelbė nuo paaukštinimo, nuo bokšto, tai klausytojai ir patį bokštą irgi pavadino tuo pačiu žodžiu kaip ir nuo jo skelbiamas mokslas. Taigi germaniškas žodis „TOR“ yra „Toros“ skelbimo vieta. Pamokslininkai ir po šiai dienai pamokslus sako nuo paaukštinimo, mitinguotojai kalbas rėžia irgi nuo paaukštinimo. Taigi viskas yra logiška – „TOR“ kilo iš „Toros“. Bet tada išeitų, kad germanų etnogenezėje aktyviai sudalyvavo žydai. Ot jei Adolfas būtų žinojęs…

Pasižiūrėkime atidžiai į istoriją; ką sako istorijos mokslas. O jis sako, kad germanų viešpatavimo era Europoje prasidėjo krikščioniškais laikais baigiantis pirmajam tūkstantmečiui po Kr. gimimo; germanai tuo metu jau buvo krikščionys. Tai va krikščioniškai-žydiška ideologija įsiliejo į germanų dvasią ir atsispindi ir germanų kalbose. Pakrikštijo kaip reikiant!

Iš bokšto seniau skelbdavo ne tik valdovo įsakymus ar istoriją, bet bokštas turėjo dar ir kitą svarbią paskirtį, o būtent į jį sodindavo prasikaltusius. Skaitykite pasakas – bokšte sėdėdavo prasikaltę karalaitė, princas na ir kitokie žemesnio rango veikėjai ir personažai. Pas germanus “tor” reiškia bokštą, o pas slavus “tiurma” – kalėjimas, t.y. slavai ir po šiai dienai prasikaltusius sodina į bokštą.

Krikščioniška istorijos koncepcija.

Krikščioniška istorijos mokslo koncepcija yra labai svarbus dalykas. Vikipedijos išaiškinime geltonai nuspalvinau kokį dalyką pirmieji krikščionys vadino istorija. Anot jų istorija yra krikščionių šventieji raštai ir krikščionių darbai padaryti vykdant „dieviškąjį planą“, t.y. šventuosius raštus. O kokius darbus nudirbo nekrikščionys į krikščionišką istorijos koncepciją neįeina. Va kaip tik dėl šios priežasties visos tautos iki apsikrikštijimo, anot krikščioniško istorijos „mokslo“, buvo laukinės, jokios kultūros neturėjo, gyveno urvuose ir iš viso buvo ne žmonės. Todėl dabartiniais laikais visų tautų istoriją pradeda rašyti tik nuo krikšto.

Pavyzdžiui Rusijos istorija rašo, kad iki krikšto rusai buvo laukiniai driskiai ir gyveno vos ne urvuose. Tas pats rašoma ir apie Lietuvą. Net ir Prancūzijos istorija pradedama nuo krikšto. Krikščionims nesvarbu, kad žmonijos atmintis dar siekia ir nekrikščioniškus laikus ir kad nekrikščioniškais laikais kultūra nebuvo žemesnė nei apsikrikštijus. Dažnai yra atvirkščiai, apsikrikštijus kultūra nusmunka.

Krikščioniška istorijos koncepcija besivadovaujantys istorikai visada atmeta įvykius ir akivaizdžiausius dokumentalius įvykių liudijimus prieštaraujančius krikščioniškai koncepcijai. Koncepcija faktiškai yra tabu, kurio peržengti nevalia. Tabu yra toks – iki krikšto jokios kultūros nebuvo, jokios valstybės nebuvo, taigi ir jokios istorijos nebuvo.

Istorija yra pasaka. Ją pasakoja įvykių liudytojai arba kiti apie įvykį girdėję iš jo dalyvių.

Savaime suprantama, kad liudytojai ar perpasakotojai visada viską nušviečia sau naudinga linkme ir dar pagražina prideda nuo savęs, o dar kiti perpasakotojai dar pagražina ir galiausiai pagamina istorijos „mokslą“ įvykių eigą išdėliojantį taip kaip reikia valdžios luomui. Dėl šios priežasties kiekviena nauja valdžia visada pirmiausia stengiasi istoriją perrašyti.

Todėl savo šalies ir tautos istoriją visada reikia rašyti patiems, o ne perrašinėti ką prifantazavo kaimynai ir priešai.

Ir iš viso mums nėra reikalo net vartoti žodžio „istorija“. Česlovas Gedgaudas vietoj „istorija“ rašė „praeitis“. Mes turime atmesti krikščionišką koncepciją kaip partinę dirbančią krikščioniškos partijos (dvasininkų partinės organizacijos – bažnyčios) naudai ir jos vartojamą žodį. O mūsų praeitis yra visiškai kitokia negu ją vaizduoja krikščioniška istorija.

Šį kūrinėlį per el.paštą išsiuntinėjau draugams. Vienas man atrašė taip:

ištartų žodžių visuma būtų – “ištara”, o dzūkiškai ar jotvingiškai galėtų būti – “istara”.

Pasirodo dar ne viską parašiau. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „ištara“ aiškina taip:

<ištara žr. ištarmė>.

Žiūriu ištarmę:

<ištarmė 1. ištarimas, tartis, tarsena. 2. sprendimas, dekretas, sprendimo paskelbimas>.

Taigi ištara ir ištarmė reiškia tą patį. Vadinasi ištara ne šiaip sau pasakojimas, o kažkokio svarbaus dalyko skelbimas žodžiu – graikų žodžio `ἱστωρpirminė reikšmė irgi yra lygiai tokia pati. Vėliau graikų žodis įgijo mokslo apie praeitį pavadinimo reikšmę. Lietuvių kalboje žodžių su šaknimi „t-r“ yra devynios galybės (visų lietuviškų žodžių su šaknimi „t-r“ čia tyčia nerašysiu, nes tai užimtų labai daug vietos), o graikų kalboje `ἱστωρyra vienišas. Tai puikiausias įrodymas, kad graikai nusižiūrėjo nuo lietuvių, o krikščionys ir žydai nusirašė iš graikų raštų.

Štai taip – nieko nereikia nei konstruoti, nei rekonstruoti, viskas yra, o visi (re)konstruktoriai iš tikrųjų nuėjo į lankas, „nusirekonstravo“ iki kvailysčių.

Galutinis taškas:

↱„Historie“
↱„history“ ↣ „story“
„ištara“ ↣ „`ιστωρ“ ↣ „historia“ ↣ „istoria“ ↣ „istorija↣ „история“
↳“Tora“ ↣ “tor“ ↣ „tiurma“

O kodėl taip įvyko? Todėl, kad senovėje, kol rašto dar nebuvo, valdovai visus įsakymus duodavo žodžiu, visi nutarimai irgi buvo skelbiami žodžiu ir visus įvykius ne į metraščius rašė, bet sakė žodžiu. Todėl ištara taip ir išsišakojo kaip nupiešiau. Vienu žodžiu „ KAIP TARĖ, TAIP PADARĖ“ – dėl to ir istorija.

Štai tokia istorija apie istoriją.

Pranas Valickas 

Šauksmas