De Conspiratione: Kapitalizmas kaip sąmokslas (1)

Konspirologija – linksmas ir griežtas mokslas

Yra keistas prieštaravimas mūsų – mokslininkų, analitikų, kurie tiria socialinę realybę – gyvenime. Sveiko proto, kuris reguliuoja kasdieninį elgesį, lygmenyje mes puikiausiai suprantame, kad, pirma, esama asmenų, grupių ir struktūrų, kurios daro įvykių eigai ir visam gyvenimui žymiai daugiau įtakos nei kiti asmenys, grupės ir struktūros, o neretai daro daugiau įtakos, nei dauguma pastarųjų drauge paėmus. Antra – šie gerokai galingesni asmenys, grupės ir struktūros realizuoja savo įtaką ir valdžią neviešu būdu, slėpdamiesi už regimų įvykių kulisų. Trečia – asmenys, grupės ir struktūros, apie kuriuos eina kalba, egzistuoja ne chaotiškai, o organizuotai. Visa tai pakankamai akivaizdu ir vargu ar kas nors dėl to ims ginčytis. Tačiau kai tik kalba užeina apie mėginimus paaiškinti kokius nors istorinius reiškinius ar politinius įvykius, kai tik imama kalbėti apie paviršiuje glūdintį socialinį netolygumą, tasai netolygumas ne šiaip užmirštamas ar ignoruojamas – jį stengiamasi paneigti. Dėl to vienokio ar kitokio įvykio analizė ar paaiškinimas apsiriboja fasadu, tuo, ką galima pačiupinėti.

Tarkime, jeigu kalba eina apie prezidento rinkimus, tai mums pakiš po nosimi eilinių piliečių apklausas (galima pagalvoti, kad jie turi tokį patį svorį ir tas pačias galimybes kaip neeiliniai piliečiai: juk niekas neims teigti, kad lėlės turi tas pačias galimybes kaip ir jas valdantys žmonės) ir balsavimų rezultatus.

Mums kalbės apie daugumą, apie daugumos valią ir t.t. Tačiau ką reiškia dauguma? 100 vilkų ir 1000 avių – katrie čionai dauguma? 100 žmonių, kurie kontroliuoja 30-50% pasaulio turtų, valdžios ir informacijos priemonių ir, turėdami plačius tarptautinius ryšius, gyvena globalioje erdvėje, aš keliasdešimt milijonų nelabai išsilavinusių žmogelių, gyvenančių nuo atlyginimo iki atlyginimo savo lokaliniame pasaulėlyje?

Jeigu kalba eina apie kažkokį įvykį ekonomikos srityje, mums pateikiama statistika, kiekybė pakeičia kokybę. Konvencionalus mokslas apie visuomenę funkcionuoja kaip didelių skaičių ir empirinių apibendrinimų mokslas. Bet juk netgi matematika prasideda ten, kur baigiasi skaičius, o iš kelių empirinių apibendrinimų neįmanoma padaryti teorinės išvados. Ir jeigu mes aiškindami vienus ar kitus istorinius reiškinius suabejosime tuo, kas regima, jei reiškinyje pamėginsime surasti paaiškinimą, kuris glūdi giliau ir mums nematomas, kuris neretai būna dirbtinai sukonstruotas, jeigu pamėginsime prasiskverbti į tą lygmenį, kuriame slypi esmė – tokį mėginimą neretai pakrikštija „konspirologija“.

Dar daugiau – šitas terminas pats savaime ar jo sinonimas „sąmokslo teorija“ naudojamas tada, kai reikia sukompromituoti vieną ar kitą darbą, koncepciją ar schemą visiškai jų nenagrinėjant ar, kas pasitaiko dar dažniau, kai reikia užkirsti kelią tokiam nagrinėjimui iš principo. Bet jeigu istorija yra laisva nuo Sąmokslo kaip vieno iš svarbiausio faktoriaus, tai ką daryti su tokiais pareiškimais kaip „pasaulį valdo okultinės jėgos ir jų slaptosios draugijos“? Arba: „Europos likimas yra vos 300 žmonių, kurie yra pažįstami tarpusavyje, rankose. Savo įpėdinius jie parenka iš savo aplinkos tie žmonės turi priemonių, kad padarytų galą tai valstybinei santvarkai, kurią jie laiko neteisinga“.

reklama

Pirmoji frazė priklauso britų elito atstovui premjerui Bendžaminui Dizraeliui, antroji – vokiečių elito atstovui, Rotšildų patarėjui, pramonininkui ir Veimaro respublikos premjerui Valteriui Ratenau.

Tai, ką jie pasakė, visiškai atitinka moksliniam požiūriui, kurį lemia kapitalizmo politinė ekonomija. „Šiuolaikinė politinė ekonomija. – rašo Nobelio ekonomikos laureatas Polas Krugmanas. – moko mus, kad mažos, gerai organizuotos grupės neretai vyrauja platesnės publikos atžvilgiu“. Šitie žodžiai priklauso ne konspirologui, o žymiam amerikiečių liberaliam ekonomistui ir ekonomikos apžvalgininkui, Nobelio ekonomikos premijos laureatui. Jis tiesiai šviesiai rašo, kad, pavyzdžiui, Amerikoje, dešinieji radikalai, būdami visiškai negausia grupe, tačiau nepaisant to kontroliuojantys Baltuosius rūmus, Kongresą ir žymia dalimi justiciją bei žiniasklaidą, siekia pakeisti tiek dabartinę amerikietišką, tiek pasaulinę sistemą.

Gerokai prieš P. Krugmaną, pačioje XX amžiaus pradžioje, apie didžiulį negausių, gerai organizuotų grupių vaidmenį plataus masto istoriniuose įvykiuose (turima galvoje Didžioji prancūzų revoliucija) rašė Ogiustas Košenas, kaip pavyzdį pateikdamas enciklopedistus. O juk enciklopedistai gyveno ir dirbo dar prieš įsigalėjant masinės informacijos priemonėms, flešmobams ir tinklinėms struktūroms, kurių kontrolė daug kartų sustiprina įvairaus pobūdžio „mažumų“ potencialą ir sąmokslą paverčia Sąmokslu.

Polas Krugmanas labai gerai parodė tai paimdamas kaip pavyzdį Amerikos neokonservatorius 1-ame XX amžiaus dešimtmetyje. „Niekam nesinori atrodyti išprotėjusiu sąmokslų teoretiku. – rašo jis savo darbe „Didysis melas“. – Tačiau nėra nieko beprotiško tame, kad imame nagrinėti tikruosius dešiniųjų kėslus. Priešingai – neprotinga apsimesti, kad čia nėra jokio sąmokslo.“

Žodis ištartas ir tasai žodis – „sąmokslas“, be to, jis pavartotas įvardinti politiniam-ekonominiam fenomenui, valstybinio lygio sistemai.

Paprastai konspirologija suprantama kaip žinių sfera, kurioje istorijoje, ypač staigūs jos posūkiai, aiškinami ne istoriniais dėsningumais ir masiniais procesais, o slaptos kovos, peripetijomis, sąmokslais ir kontrsąmokslais, kuriais užsiima kažkokios neregimos jėgos – ordinai, masonų ložės, slaptos tarptautinės organizacijos ir t.t. – pasirinkite pagal savo skonį.

Neretai akcentuojamas konspirologinių schemų primityvumas ar sąmoningas primityzavimas, jų nerimtumas, neretai – odioziškumas. Iš tiesų nemažai konspirologinių darbų yra parašyti besivaikant sensacijų ir uždarbio (nelabai sąžiningo), iš čia – nepatikrinti faktai, slydimas paviršiumi. Tuo pat metu nemažai darbų, kuriuos pakrikštijo „konspirologiškais“, yra ne kas kita kaip savotiškos „priedangos akcijos“, kurių tikslas – arba iš anksto nukreipti dėmesį nuo esmės, nyo „bazinės operacijos“, priversti publiką sukoncentruoti dėmesį ne ties tuo „rutuliuku“, ne ties tuo „antpirščiu“ ir dar užsidirbti iš to. Arba priešingai – pritraukti dėmesį prie kokios nors trečiaeilės problemos ar temos, išreklamuoti vienas ar kitas struktūras ar kažkokius asmenis kaip neva turinčius kažkokią neregimą galią. Dar vienas tokių akcijų tikslas – iš anksto sukompromituoti rimtus mėginimus giliai panagrinėti vienų ar kitų įvykių slaptus mechanizmus.

Neprideda pasitikėjimo konspirologijai ir tai, kad neretai ji tampa neomitologinių konstrukcijų elementu (Gėrio kova su Blogiu, Būties jėgų kova prieš Nebūtį ir panašiai). Tokiais atvejais reali ir dažniausiai pakankamai korektiška analizė sukompromituojama nemokslinėmis schemomis, kur moksliniai terminai pakeičiami religiniais, mitologiniais ir pan., ypač kai tokios schemos pateikiamos kaip „nušvitimas“. Iš esmės tai ne kas kita kaip postmodernistinis šamanizmas.

Kartais pasitaiko sudėtingesnių kombinacijų: konspirologinis darbas atsiranda specialiai tam, kad, patekęs į triuškinančios kritikos ugnį, kartą ir visiems laikams sukompromituotų to klausimo, struktūros, asmens tyrimus. Neretai tai daroma rimtos publikacijos šia tema pasirodymo spaudoje išvakarėse. Ir publika neturi supratimo, kad užsakomojo darbo autorius – „aklas agentas“ iš anksto buvo aprūpintas nepatikima informacija, kad būtų sunaikintas rimtas susidomėjimas tyrimais toje konkrečioje srityje. Ir apskritai tai yra „du zuikiai vienu šūviu“ – neutralizuojamas rimtos publikacijos efektas plius maksimaliai numušama šios prekės kaina „informacijos rinkoje“.

Beje, pati konspirologinės literatūros rinka savo kiekybiniu aspektu iš esmės vaidina žmonių dezorientavimo vaidmenį, paskandina žmones informacijos sraute, kuriame jis jau nebesugeba susigaudyti, nukreipia dėmesį nuo realių paslapčių, nuo tų vietų, kur jos iš tikrųjų slepiamos.

Prisiminkime tėvo Brauno pokalbį su Flambo iš Čestertono „Sulaužytos špagos“: „Minutėlę patylėjęs, mažasis keliautojas pasakė didžiajam: „Kur protingas žmogus slepia akmenėlius?“ Ir didysis atsakė: „Jūros pakrantėje“. Mažasis linktelėjo galva ir truputį patylėjęs vėl paklausė: „O kur protingas žmogus paslėps lapą?“ Didysis atsakė: „Miške“.

Kitaip sakant, paslaptys dažniausiai „slepiamos“ matomiausioje vietoje. Panašaus požiūrio laikėsi ne tik Čestertonas ar tokie detektyvo meistrai kaip Edgaras Po („Pagrobtas laiškas“) ir seras Arturas Konan Doilis, bet ir Aleksandras Zinovjevas: „Pačios giliausios visuomenės gyvenimo paslaptys guli paviršiuje“ ir ta prasme vienas ir anaiptol ne vienintelis realios konspirologijos uždavinių – iššifruoti neregimą prasmę, paslėptą šifrą to, kas akivaizdu, kas guli matomoje vietoje ir dėl to atrodo kaip visiškai aiškus dalykas. Tame tarpe ir – tai jau aukštasis pilotažas – pačių konspirologinių darbų paslėptą prasmę.

Vargu ar kas nors užginčys faktą, kad anaiptol ne visi įvykių motyvai guli paviršiuje. Priešingai, jie yra slepiami. Ir anaiptol ne visi tikslai deklaruojami viešai, ir tai yra natūralu. Mes puikiausiai žinome, kad didžioji politika daroma slaptai, reali valdžia – tai slapta valdžia, o didžiųjų finansų funkcionavimo zona – paslaptis. Dėl to, kaip taisyklė, suabejoti realia paslėptų istorijos mechanizmų analize gali arba žmonės, nepasižymintis dideliu protu, profanai, arba, priešingai, tie, kurie pernelyg gerai žino apie slaptas jėgas, struktūras ir panašiai, ir stengiasi nukreipti nuo jų dėmesį, išjuokdami rimtas paieškas kaip konspirologiją. Tiesa, tai darydami, jie kartais išsiduoda, pavyzdžiui, per dvigubus standartus, kai vertinami įvairūs reiškiniai.

reklama

Paimkime kaip pavyzdį Kominterną, t.y. III Internacionalą, kuris du dešimtmečius slapta planavo ir vykdė perversmus, sukilimus, revoliucijas, kuris turėjo gigantiškus slaptus finansus ir t.t. Kominternas – tai neabejotinai konspirologinė struktūra, o jo įtaka istorijos eigai – konspirologinė įtaka. Kodėl gi tada analogiškos buržuazijos ir aristokratijos struktūros, veikiančios uždaru režimu, turinčios nepalyginamai didesnį politinį ir finansinį potencialą – ne konspirologinės? Priminsiu Levo Trockio žodžius apie tai, kad tikrieji revoliucionieriai sėdi Volstrite. Ir pridursiu, kad ne tik sėdėjo, bet paslapčia rėmė bolševikus, o dar labiau – Hitlerį, spręsdami, savaime aišku, savas problemas. Aš jau nekalbu apie tai, kad revoliucijos, karai ir makro krizės – tai visada sąmokslai. O tiksliau – Sąmokslai.

Suprantama, krizių ir revoliucijų pagrindą sudaro objektyvios sisteminės priežastys. Niekas kol kas nepanaikino masinių procesų. Tačiau pasaulis – tai ne kiekybinis, o kokybinis darinys, kaip mėgo sakyti Enšteinas. Pasaulyje nedidelė, bet gerai organizuota grupė, kuri savo rankose turi milžiniškas lėšas (nuosavybė, finansai), valdžią ir informacijos kontrolę, sveria nepalyginamai daugiau negu netgi ištisa valstybė – pakanka perskaityti Dž. Perkinso „Ekonominio žudiko išpažintį“.

Apie konspirologiją galima kalbėti dvejopai – kaip apie konkretų realybės tyrinėjimo metodą ir kaip apie mokslinę programą ar epistemologinę erdvę, bet ne kaip apie discipliną (bent jau kol kas, nors potencialiai tai yra transprofesinio tipo disciplina, kitas klausimas – ar aktualizuojamas šis potencialas ir jeigu taip, tai kokiu būdu). Kaip metodas konspirologija tai visų pirma dedukcinis-analitinis tyrimas (nors ir į indukciją neverta numoti ranka). Tyrime naudojami dažniausiai netiesioginiai liudijimai, tai, kas neakivaizdaus slypi akivaizdžiuose dalykuose, kas paslaptingo slypi iš pažiūros įprastuose dalykuose. Tyrinėjami slapti motyvai, slaptos priežastys ir slapti priežastingumo ryšiai, kurių nesimato paviršiuje, kurie nepasireiškia, o jeigu pasireiškia, tai kaip keistumai, nelemti atsitiktinumai, nesuprantamos baltos dėmės, nukrypimai, kurių taip nemėgsta standartiniai tyrinėtojai – jie jiems trukdo gyventi, trikdo ir kelia susirūpinimą. Galima teigti, kad šia prasme konspirologija privalo tapti neatskiriama socialinių disciplinų dalimi, kompensuodama jų orientaciją į tai, kas guli paviršiuje, į tai kas regima ir pačiupinėjama.

Šitą „privalo“ lemia ne tik reiškinio nesutapimas su esme, pačia socialinio mokslo specifika, mokslo, kurio pagrindas yra nesutapimas – principinis tiesos ir intereso nesutapimas, smarkiai susitiprinantis šiame moksle reiškinio ir jo esmės nesutapimą. Enšteinas sakė, kad gamta kaip tyrimo objektas yra labai klastinga, bet nepiktybiška, t.y. nemeluoja sąmoningai, „atsakinėdama“ į tyrinėtojų klausimus. Žmogus gi kaip tyrimo objektas – labai dažnai meluoja – arba nesąmoningai, arba sąmoningai, slėpdamas ar iškraipydamas realybę savais, grupiniais, sisteminiais interesais. Arba patekęs melagingos nuomonės ar tiesiog nežinojimo nelaisvėn. Dar daugiau – socialinėse sistemose ištisos grupės specializuojasi kurti žinias, atitinkančias vienų ar kitų sluoksnių interesus, t.y. gamina melagingas žinias. Tarkime, kapitalistinėje sistemoje socialiniai mokslai ir jų darbuotojai atlieka konkrečią funkciją – analizuoja socialinius procesus viešpataujančių grupių interesų labui, o kalbant dar plačiau – kad išsaugotų egzistuojančią sistemą ir jos hierarchiją. Dėl to socialiniai elito interesai tampa socialiniais bei profesionaliais interesais mokslo bendrijoms, kurios pavirto specialistų korporacija, kuri, bent jau jos viršutinė dalis tampa sistemos idėjiniais-valdančiaisiais kadrais, ypatinga viešpataujančios grupės frakcija, privilegijuotais tarnais.

Čia nėra nieko neįprasti, atvirkščiai – tai gyvenimo proza, kurios pagrindas – dvigubas nesutapimas: reiškinio ir esmės, tiesos ir intereso. Jeigu kažkas siekia suvokti socialinės sistemos ar valdžios organizacijos esmę, jų tiesas – tai, kaip taisyklė neatitinka valdančių grupių interesų ir jos visokeriopai trukdo tą pažinimą, ribodamos realius reiškinių tyrimus, kurie, beje, traktuojami elito naudai. Dėl to socialiniai ir klasiniai elito interesai tampa elitą aptarnaujančių profesionalių intelektualų interesais ir tam tikra prasme – jų išpažįstama tiesa.

Šie interesai automatiškai įmontuojami į mokslinius tyrimus, reguliuodami ne tik problemų sprendimus, ne tik problemų formulavimo metodus, bet ir tai, ką galima laikyti mokslinėmis problemomis, o ko – negalima. Iš čia – uždėtas tabu visai eilei problemų, jų svarstymo uždraudimas. Kai užgriūna krizės, realybė atkeršija už tuos tabu, sukeldama elitui klasinį ir geopolitinį aklumą, o elitą aptarnaujantys „specialistai“ pajunta visišką intelektualinę impotenciją. Šitų problemų šiuolaikiniame socialiniame-istoriniame moksle pakankamai ilgas – nuo konspirologinės problematikos iki rasinės. Bet kokia žinių analizė, atsižvelgiant į žinias iškraipančius interesus, bet koks šių interesų atskleidimas, realybės analizavimas, nepaisant minėtų grupių interesų, o atsižvelgiant į vientisą sistemą, vienaip ar kitaip priskiriami konspirologijai. Čia pasireiškia dviguba paslėpta prasmė: pati realybė ir žinios apie ją.

Konspirologija kaip mokslinė programa – tai šalia viso kito, valdžią turinčiųjų paslapčių atskleidimas. Atskleidimas to, kaip realiai funkcionuoja valdžia, kaip paskirstomi resursai ir cirkuliuoja informacija. O kadangi tikroji valdžia – tai, kaip taisyklė slapta valdžia, arba viešos valdžios slapti veiksmai, tai jos analizė paprasčiausiai negali nebūti priskirta konspirologijai. Gaila, bet šiuolaikinis visuomenės mokslas neturi nei sąvokų, nei galimybės, o dažnai nei noro užsiimti neregimais socialinių procesų mechanizmais, tuo, kas guli ne paviršiuje, kas slypi realybės šešėlyje. Šia prasme šiuolaikiniai visuomenės mokslai yra neįgalūs ir pusiniai: daugiausiai jie užsiima reiškiniais, o ne esme, funkcijomis, o ne substancija ir tokiu būdu pražiopso tai, kas svarbiausia. Konspirologija kaip mokslinė programa – tai šiuolaikinio mokslo, tyrinėjančio visuomenę, nepilnavertiškumo matas. Kai bus sukurtas pilnavertis mokslas apie tai, kas vyksta visuomenėje, poreikio konspirologijai nebeliks. Tai tebus tiktai paprasta uždarų realybės pusių analizė, atskleidžianti valdžią turinčių paslaptis, interesus ir motyvus.

__________

A.I. Fursovas – DE CONSPIRATIONE: KAPITALIZMAS KAIP SĄMOKSLAS

Fursovas Andrejus Iljičius – Maskvos humanitarinio universiteto Rusų tyrimų centro direktorius, Sisteminės-strateginės analizės universiteto direktorius, Insburke (Austrija) įsikūrusios  International Academy of Science akademikas