Liberalizmas ir neoliberalizmas

Bet kuri ideologija neišvengiamai supaprastina realybę iki paprasto ir suprantamo vaizdinio, kurį sudaro konkrečios vertybės, receptai kaip vykdyti permainas ir pan. Toks supaprastinimas leidžia suprasti ideologiją plačiosioms žmonių masėms, kurios nepasižymi giliu humanitariniu-visuomeniniu išsilavinimu ir neturi žinių iš politologijos srities.

Tačiau supaprastinimas turi ir negatyvią pusę, kadangi ideologija neretai pakeičia savimi mokslinį pagrindą, kurio dėka buvo sukurta. Be to, ideologijai daro poveikį du faktoriai:

DOGMATIZACIJA – kai jos tezėmis imama tikėti, nereikalaujant įrodymų, ir

SUBJEKTYVIZACIJA – kai ideologiniai komponentai pradedami taikyti, siekiant pagrįsti taktinius uždavinius, siaurų grupių pozicijas.

Liberalizmas atliko pilna evoliucijos ciklą nuo mokslinės-filosofinės doktrinos iki siauro ideologinio atskirų visuomeninių jėgų interesų ir vykdomo politinio kurso pagrindimo. Tačiau esmė čionai yra ta, kad netgi praradusi ryšį su moksline doktrina ideologija visada stengiasi apeliuoti į tą doktriną reikiamais momentais, tuo pareikšdama, jog yra šios doktrinos įpėdinė. Akivaizdu, kad šiuolaikiniams liberalams malonu jaustis šimtmečių senumo europietiškos tradicijos dalimi ir savo pirmtakais laikyti praeities Vakarų Europos mąstytojus: T. Hobsą, Dž. Loką, Volterą, Kantą, Dž. Milį, Monteskjė, A. Smitą ir kitus, o taip pat JAV tėvus-įkūrėjus.

Vakarietiškas liberalizmas apgaubtas kovos su absoliutizmu, feodalizmu, tironija šlovės aureole. Nėra jokių abejonių, kad klasikinis liberalizmas įrašė svarbiausius žmonijai puslapius kovos už žmogaus teises, pilietines ir konstitucines laisves istorijoje. Tačiau išlieka klausimas: ar daug beliko šiuolaikiniame liberalizme to klasikinio Loko ir Kanto laikų liberalizmo? Ir kiek teisėta tokiems palikuonims remtis savo didžiais pirmtakais?

KLASIKINIO LIBERALIZMO IŠTAKOS

Liberalizmo istorija prasidėjo Naujaisiais amžiais, Renesanso klestėjimo eroje, kai triumfavo laisvės, humanizmo bei lygybės idėjos Europoje, kurioje viduramžiai užleido vietą buržuazinei santvarkai. Liberalizmas atsirado kaip radikalioji absoliutizmo ir feodalizmo bei klerikalizmo kritika iš laisvės ir racionalumo pozicijų. Istorinis liberalizmo pagrindas – turtingos, tačiau beteisės buržuazijos kova už savo politines teises ir valdžią, o taip pat mokslo ir pasaulietiškos moralės puolimas prieš Bažnyčią ir religines dogmas.

Liberalizmas atsirado susiliejus dviem antitezėms:

1. Pasaulis nepaklūsta neginčytinai dieviškai tvarkai, politika yra pasaulietinio pobūdžio procesas, vadinasi, visuomenės likimas yra žmonių, o ne Dievo rankose.

2. Žmogus pats savaime yra vertybė, pati svarbiausia iš visų vertybių (žmogus už jo santykių su aukščiausiomis jėgomis – Dievo ir anapusiniu pasauliu – ribų).

Žmogaus pripažinimas pačia svarbiausia vertybe leido liberalizmo doktrinai padaryti išvadą, kad būtina laisvė – kaip svarbiausias žmogaus tikslas. Žmogui, jo orumui pasibjaurėtinas bet koks engimas ir bet kokia tironija.

XVIII amžiaus pabaigoje liberalizme susiformuoja vertybiniai orientyrai, kuriuos galima išreikšti tokia triada:

INDIVIDUALI LAISVĖ – visi žmonės gimsta laisvi, gali veikti savo nuožiūra ir būti asmeniškai atsakingi už savo likimą.

reklama

INDIVIDUALIŲ TEISIŲ NELIEČIAMYBĖ – kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi neatimamų teisių rinkinį (teisė gyventi, orumas, apsauga nuo tironijos). Šių teisių iš jo negali atimti nei visuomenė, nei valstybė.

RACIONALAUS PASAULIO PERTVARKYMO GALIMYBĖ – valstybės valdžia ir politika turi užtikrinti žmonių gerovę, valdžios institutai turi būti atskaitingi ir kontroliuojami piliečių (ne Dievui ir ne Dievo). Žmonės gali tobulinti visuomenę ir valstybę savo nuožiūra.

XIX amžiaus pradžioje liberalizmo doktrinoje susiformavo politiniai principai:

✦ Nepaliaujamo progreso idėja;

✦ Pakantumas ir pliuralizmas (XIX-ame amžiuje tai daugiausiai religinis pakantumas);

✦ Valstybės vaidmens minimizavimas;

✦ Privačios nuosavybės neliečiamumas.

Be to, kiekvienas liberaliosios doktrinos punktas turėjo savo racionalų pagrindą. Tarkime, idėja dėl nepaliaujamo visuomenės progreso užgimė dėka intensyvių mokslinių-techninių novacijų Europoje XVIII-XIX amžiuje. Techninis progresas pagimdė tikėjimą visuomeninių ir politinių santykių tobulinimo galimybe. Į žmonijos istoriją imta žvelgti kaip į kelią nuo Viduramžių skurdo ir tamsybės link Naujųjų kultūros ir visuotinės gerovės laikų.

Pakantumo ir pliuralizmo idėja išėjo į pirmą vietą po ilgos kruvinų religinių karų ir nesantaikos epochos. Liberalioji doktrina įtvirtino Vestfalijos taikos idėją, religinio pakantumo doktriną, kuri vėliau pradėjo persiformatuoti į bendrą ir visuotinį pakantumą – nacionalinį, rasinį, genderinį ir t.t. Valstybės vaidmens visuomenės gyvenime minimalizavimo idėja užgimė kaip pasekmė monarchinių režimų tironijos, kai valstybės institutų kišimasis įgavo subjektyvią ir monarcho valiai nepavaldžią aristokratų elito savivalę. Valstybė, asocijuota su prievarta, tapo kritikos objektu. Kaip logišką išeitį intelektualai matė valstybės vaidmens sumažinimą iki pačių būtiniausių visuomeninių funkcijų – „naktinio sargo“ funkcijų.

Remiantis panašia logika sekė privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Jo idėjinis pagrindas nesiremia privačios nuosavybės rinkos efektyvumo idėjomis. Privačios nuosavybės neliečiamumo idėja atskleidžiama antrame Dž. Loko traktate „Apie valdymą“. Šio postulato pagrindas, vėlgi, slypi absoliučios tironijos kritikoje, kai monarchijos visagalybė pavirto nekontroliuojamu turto atiminėjimu iš neįtikusių. Be to, priešindustrinėje epochoje turto atėmimas – kur kas žiauresnė bausmė, negu šiandien, žmogus faktiškai būdavo pasmerkiamas myriop.

Dėl viso to svarbu yra tai, kad privačios nuosavybės neliečiamumo principas kilo iš humanistinių Švietimo epochos pradų. Liberalizmo klasikai neieškojo naudos iš privačios nuosavybės, tačiau bandė garantuoti materialų pagrindą teisei į gyvenimą smulkiems savininkams, kurie sudarė priešindustrinės visuomenės pagrindą.

Privati nuosavybė klasikams – tai ne fabrikai, ne koncernai ir ne dideli finansiniai kapitalai, o tas negausus turtas, kuris leidžia žmonėms prasimaitinti, užtikrinti gyvybę. Tai žemė valstiečiui, dirbtuvė amatininkui, kioskelis turguje prekeiviui ir panašiai. Tai, ką vėliau pavadins „smulkiaburžuazine utopija“, smulkiaburžuazinėje epochoje turėjo savo ideologinį pagrindą.

Džonas Lokas nemėgino, kaip šiandien jam kai kas pripaišo, ginti rinkos ekonomikos ir savininkų klasės. Lokui nuosavybė, patenkinanti asmeniškus poreikius, buvo šventa, faktiškai tuo jis pripažino jos legitimumą. Stambi nuosavybė, suteikianti perteklių, turėjo teisę egzistuoti, tačiau nebebuvo šventa. Faktiškai klasikiniai liberalai įžvelgė idėjoje dėl privačios nuosavybės neliečiamumo humanistinės žmogaus teisės į gyvenimą realizaciją, iškeldami už skliaustų jos efektyvumo ir ekonominio tikslingumo klausimus.

Klasikinio liberalizmo istorinio triumfo laikotarpiu galima laikyti XIX amžių. Jam baigiantis, po visos eilės revoliucinių permainų ir absoliutinių-feodalinių režimų žlugimo daugumoje Europos valstybių įsitvirtino konstitucinių monarchijų režimai su parlamentais, pagristais rinkėjų cenzais. O kai kur atsirado parlamentinės respublikos su visuotine rinkimine teise (Prancūzija nuo 1875 metų, Šveicarija).

KAPITALIZMAS SURYJA LIBERALIZMĄ, RINKA SURYJA LAISVĘ

Klasikinio liberalizmo triumfas buvo neilgaamžis ir juo labai greitai buvo suabejota. Laikmečio iššūkiu, su kuriuo liberaliai doktrinai teko susidurti, tapo kapitalizmo vystymasis ir dažnėjantys socialiniai konfliktai. Liberalizmas susidūrė su rimtu prieštaravimu, slypinčiu jo pagrinduose. Iš vienos pusės, privati nuosavybė buvo postuluojama kaip laisvos visuomenės pagrindas. Iš kitos pusės, būtent savininkiškų santykių vystymasis padidino skurdą, susvetimėjimą, plačiųjų žmonių masių išnaudojimą. Smulkių savininkų visuomenės utopija pavirto nežaboto kapitalizmo košmaru: socialinės prarajos tarp turtingų ir vargšų gilėjimu, visuomeninių turtų koncentracija siauro plutokratijos atstovų, kurie išnaudojo daugumą iki fizinio išgyvenimo ribos, rato rankose. Liberalai atsidūrė nuosavos abstrakcijos nelaisvėje – į jų doktriną paprasčiausiai negalėjo sutilpti žinios apie klasinę visuomenę, gamybinius santykius, ekonomines jėgas ir kitus komponentus, egzistuojančius realybėje. Susidariusioje istorinėje kryžkelėje liberalizmas pradėjo sparčiai transformuotis, keisdamas savo ideologinius postulatus.

Pirma tokia istorine neoliberalizmo forma galima laikyti taip vadinamą „Mančesterio liberalizmą arba mančesterizmą. Mančesterio mokykla faktiškai tapo pirma radikalių A. Smito idėjų šalininkų grupe, be to tos idėjos buvo supaprastintos ir reikalavo prekybos laisvės ir visų pirma – panaikinti angliškus „duonos įstatymus“ ir kitas priemones, ribojančias valstybės merkantilizmą britų ekonomikoje. XIX amžiaus viduryje mančesterizmas sparčiai išplito Europos intelektualiniuose sluoksniuose, visų pirma Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Buvo propaguojama absoliučios prekybos laisvės idėja ir valstybės kaip „naktinio sargo“ koncepcija.

Nuo antrosios XIX amžiaus pusės liberalizmas, likdamas valdančių klasių ideologija, pradeda prarasti ideologinę pirmenybę, užleisdamas vietą socializmui. Vėliau I Pasaulinis karas, pasaulinė ekonominė krizė, pokario epocha taps sunkiais laikais liberaliai doktrinai, kuri buvo priversta dreifuoti kairėn ir pripažinti anksčiau jai nebūdingus socialinės valstybės, ekonominio reguliavimo, valstybės vaidmens didinimo visuomenėje principus. Savo genezės eigoje liberalizmas transformavosi į tris ideologines kryptis: social-liberalizmą, libertalizmą ir neoliberalizmą.

reklama

SOCIALINIS LIBERALIZMAS tapo tiesioginiu klasikinės Europos liberaliosios teorijos idėjų įpėdiniu ir istoriškai, ir pagal savo esmę. Socialinis liberalizmas sugeneravo savyje asmens laisvės, socialinio teisingumo, demokratijos, ribotos privačios nuosavybės ir reguliuojamos rinkos ekonomikos vertybes, tapęs buferine grandimi tarp socialdemokratijos ir rinkos liberalizmo. Politiškai ši ideologija įsikūnijo JAV demokratų partijos pavidalu.

LIBERTARINIS LIBERALIZMAS atsirado kaip radikalus asmens laisvės, pakylėtos iki absoliutaus laipsnio, tęsinys. Libertarų ideologija reikalauja visiškos laisvės žmonėms, bet kokios valstybinės prievartos panaikinimo. Libertarai ignoruoja klasinius skirtumus visuomenėje, socialines problemas, atiduodami pirmenybę kraštutiniam individualizmui. Tokios libertarų idėjos praktikoje tebelieka utopija.

NEOLIBERALIZMAS šiandien yra stipriausia ideologinė konstrukcija. Idėjiškai neoliberalizmas susijęs su mančesterizmu, tačiau turi gerokai platesnę pažiūrų paradigmą. Neoliberalios idėjos užgimė ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje, ant socialistinių idėjų kritikos bangos. Prie neoliberalizmo ištakų stovėjo žymūs ekonomistai F. Hajekas, M. Fridmanas, vėliau neoliberalią pažiūrų paradigmą plėtojo R. Mandela, M. Flemingas. Tačiau tikrasis neoliberalizmo sužydėjimas prasidėjo vėliau, devintame XX amžiaus dešimtmetyje. Jo pasireiškimu tapo „neokonservatoriška revoliucija“ Vakarų šalyse, į valdžią atėjusios neoliberalios vyriausybės (Tečer, Reiganas, Kolis), rinkos ekonomiko dereguliacijos principų pergalė pasauliniu mastu (Vašingtono konsensusas), kursas link socialinės valstybės demontažo.

Baigiantis XX amžiui neoliberalizmas užėmė dominuojančias ideologines pozicijas tiek Vakaruose, tiek besivystančiose trečiojo pasaulio šalyse – visų pirma ekonomikoje, tačiau taip pat ir socialinių santykių sferoje, politikoje, valstybės valdyme. Neoliberalizmas tapo meinstrymu, visuotine mada. Viskas, kas su juo nesiderina, buvo paskelbta pasenusiu ir kenksmingu. Netgi idėjiniai neoliberalų priešininkai – socialdemokratai, socialistai, nuosaikūs kairieji – buvo priversti pripažinti dešiniųjų liberalų hegemoniją, pritarti jų receptams ekonomikoje ir valstybės valdyme.

Neoliberalizmą galima pavadinti klasikinės liberalizmo teorijos mutacijos produktu. Faktiškai antraeilis privačios nuosavybės neliečiamumo principas buvo palylėtas iki Absoliuto ir prarijo netgi bazinius principus, kuriais rėmėsi liberalizmas – laisvės ir humanizmo principus. Neoliberalai paskelbė rinkos ekonomiką ne šiaip prioritetine ūkinės veiklos visuomenėje forma, bet universaliu viso gyvenimo principu. Už komercinio efektyvumo ribų negali būti nieko: kultūros, švietimo, socialinė rūpyba turi įrodyti savo teisę egzistuoti rinkos konkurencijos sąlygomis. Vien tik rinka gali racionaliai organizuoti žmonių gyvenimą, aprūpinti juos viskuo, kas būtina. Paskirstymas pagal rinkos principus – objektyviai teisingas. Bet koks valstybės institutų ar visuomenės jėgų įsikišimas į rinką negalimas. Netgi laisvės principas pas neoliberalus pasireiškia kaip išimtinai prekybos laisvė.

Neoliberalizmas kategoriškai atmeta bet kokias idėjas apie ne rinkos teisingumą, apie klasinę visuomenės sandarą, visuomeninį ekonomikos sektorių, apie tautų suverinitetą, pasireiškianti per daugumos valią. Neoliberalizmas taip pat skelbia kraštutinį individualizmą, kurį riboja tiktai nedidelis būtiniausių valstybinių funkcijų rinkinys. Skirtingai nei pas libertarus, pas neoliberalus valstybė visuomenėje turi ne šiaip atlikti minimalias paslaugas gyventojams (nacionalinė gynyba, teismai, teisėsauga) bet ir rūpintis rinkos sistemos palaikymu.

Neoliberalai neneigia valstybės kišimosi į ekonomiką, kai reikia imtis antikrizinių priemonių, verslo stimuliavimo priemonių. Viskas, ką valstybė daro rinkos naudai, traktuojama kaip gėris. Išimtimis tampa valstybės socialinės programos, ekonomikos stimuliavimas per masinę paklausą, valstybės teikiamos paslaugos visuomenei per nerinkos mechanizmus (pavyzdžiui, nemokamas švietimas, nemokama sveikatos apsauga). Valstybės kišimasis į rinką per dalyvavimą gamyboje ekonominio agento vaidmenyje, tiesioginis reguliavimas, aktyvi fiskalinė politika, visuomeninis paskirstymas traktuojami kaip vienareikšmiškas blogis.

HUMANIZMAS KAIP VERTYBĖ

Principai, kurie tapo liberalizmo pagrindais, nėra unikalūs ir būdingi tik vienai ideologijai. Faktiškai dauguma visuomeninių paradigmų užgimė iš vieno vertybių šaltinio, atsiradusio Švietimo epochoje. Humanizmo idėja, žmogaus interesų, jo gerovės pirmaeiliškumas yra bendri tiek liberalizmo, tiek socializmo pasaulėžiūroms. Tačiau būtent privačios nuosavybės neliečiamumas tapo bazine istorine takoskyra, atskyrusia abi paradigmas. Socializmas kaip ideologija, atsiradusi mokslinio marksizmo pagrindu, irgi turi savo pamatuose laisvės, humanizmo ir racionalaus pasaulio pertvarkymo idėjas. Socializmas irgi atsirado iš Švietimo epochos humanistinių principų, smarkiai išplėtęs savo pagrindus tuo, ką Leninas pavadino „trimis marksizmo šaltiniais ir sudėtinėmis dalimis“: klasikine vokiečių filosofija, angliška buržuazine politine ekonomija, prancūzų utopiniu socializmu.

Tačiau socializmas giliau išplėtojo postulatus apie laisvę, žmogaus teises, humanizmą, pripažindamas vienu iš svarbiausiu laisvės priešu kapitalizmą. Ši maksima jau buvo išsakyta anksčiau, tai padarė, pavyzdžiui, prancūzų radikalus revoliucionierius Žakas Ru, pareiškęs: „Laisvė yra ne kas kita, kaip vaiduoklis, kai viena klasė gali nebaudžiamai marinti badu kitą klasę. Lygybė – tai vaiduoklis, kai turtuolis monopolijų dėka suteikia teisę gyventi ar mirti į save panašiems“.

Liberalizmo tragedija slypi tame, kad atsiribojęs nuo savo mokslinio ir pasaulėžiūriško paveldo, nuo Švietimo epochos principų, nuo humanistinių pradų, jis tapo reakciniu įrankių valdžią turinčių rankose. Tuo, ką kartais, kabutėse, vadina neoliberalizmu. Tai neribotos kapitalizmo ir verslo valdžios ideologija, tai rinkos romantizmas, komercinio efektyvumo ir rinkos konkurencijos iškėlimas į panacėjos prieš visas visuomenės bėdas rangą. Nieko neturėtų trikdyti, kad žodis „liberalizmas“ tapatinamas su žodžiais „laisvė“, „demokratija“ ir „žmogaus teisės“. Rinkos liberalizmas visada bus už demokratiją, laisvę ir žmogaus teises tiems, kurių labai mažai ir kurie vadinami elitu. Vietoje žmogaus tesisės gyventi, tobulėti ir nejausti nepritekliaus, neoliberalizmas skelbia teisę valdantiesiems pasisavinti sau dirbančiųjų darbo rezultatus. Tai žmogiškos laisvės išsigimimas į kapitalistinio išnaudojimo laisvės idėją.

Šiuolaikinis neoliberalizmas dažnai vadinamas europietiško Švietimo vertybių pasekėju. Realiai gi, kaip matome, kalba greičiau eina apie visišką reviziją idėjų, kurias kėlė filosofai švietėjai, kurie mąstė apie tikros laisvės, gerovės ir teisingumo visuomenę, o ne agitavo už žemus mokesčius turtingiesiems, socialinių išlaidų apkarpymą ir darbo teisių sumažinimą.

www