Atidėliojimo taktika

- Metei? - nustebau.

- Taip, jau seniai! - išdidžiai tarė Vacas.

Jau kuris laikas pastebėjau, kad jis, atėjęs pas mane, nebelaksto į kiemą parūkyti. Anksčiau vis dejuodavo, kad cigaretės brangsta, kad laikas mesti rūkyti, bet nekreipiau dėmesio. Kiek tų kalbų buvo ir kiek dar bus!

- Ir kaip?.. - nusistebėjau.

- Visai nieko. Jau keli metai, nebeužeina noras.

Pasirodo, Vaco kantrybė baigėsi prieš trejetą metų, dar lito laikais, kada cigarečių pokelis ėmė kainuoti lygiai tiek, kiek ir cukraus kilogramas.

- Nuėjau į krautuvę, o ten bebuvo vienas mano pigiųjų cigarečių pokelis. Jis buvo aukštai, ant lentynos. Pardavėja palipo ant kažko ir paėmė tą paskutinį pokelį. "Paskutinis jūsų pokelis paskutinis ir mano gyvenime, - pasakiau jai. - Daugiau nebepirksiu". Pardavėja, aišku, nusijuokė. Kur jau tu nebepirksi! Bet aš tikrai nebepirkau.

Surūkė Vacas tą paskutinį pokelį ir daugiau nebepirko? Ne, pasirodo, nesurūkė ir to.

- Parsinešiau, pasidėjau ant stalo. Užeina noras užrūkyti, sakau pats sau: dabar nenoriu, parūkysiu vėliau. Cigarečių štai yra, nėra ko panikuoti, jeigu užsinorėsiu, galėsiu bet kada užrūkyti. Užeina vėl noras, vėl sakau: dabar nenoriu, parūkysiu vėliau. Taip pamažu save įtikinau, kad nenoriu rūkyti.

reklama

- Ir tas noras ilgai užeidavo?

- Taip, užeidavo. Bet neprisimenu, kiek ilgai. Jau neužeina. Paskui tas cigaretes sutryniau, jų tabaką pabarsčiau tarp drabužių, kad neįsimestų kandys.

Įdomu tai, kad Vacas metė rūkyti, stipriai gerdamas. O juk alkoholis stipriai paveikia protą, atjungia savikontrolės centrus. Aš kai mečiau rūkyti, gerti buvau metęs prieš penketą metų, mano protas jau senokai buvo švarus. O jis parsineša į namus alaus, geria, prisigeria, žiūri į cigarečių pokelį, užeina noras užtraukti dūmą, bet jis neužtraukia.

- Dabar nenoriu, - sako sau netgi būdamas girtas. - Parūkysiu vėliau.

Tikrai puiki atidėliojimo taktika! Aš ja naudojuosi, mesdamas svorį. Kada užeina noras ką nors praryti, aš paprastai sakau: dabar nenoriu, paskui... O paskui paaiškėja, kad esu visai nealkanas, kad tai buvo tik momentinis impulsas, tarkim, organizmo reakcija į kokį stresą, tik akimirkos susierzinimas. Juk maistą, kaip ir cigaretes arba alkoholį, daugelis vartojame vietoj raminamųjų. Kvailystė, žinoma, bet taip iš tiesų darome!

Daugelis geriančių rūkorių neįstengia numesti cigaretės kaip tik dėl gėrimo. Iškentėjo dieną, dvi, savaitę ar mėnesį, bet štai užgėrė, protelis pažeistas, žmogus užuodė dūmus, pati ranka paėmė cigaretę... O Vacui - ne! Atidėliojimo taktika padeda ir girtam!

Dabar galim paklausti: o kodėl Vacas nemeta gerti? Argi atidėliojimo taktika jam nepadėtų? Taip, aišku, padėtų. Padeda metant svorį, metant rūkyti, tai kodėl nepadėtų mesti alkoholį? Bet... Yra vienas labai didelis BET.

Mesti rūkyti Vacas turėjo labai svarbų motyvą. Aš turėjau svarbų motyvą numesti svorį. Vacas gyvena iš pašalpų, kurių vos beužtenka alui. Brangstant cigaretėms, alui galėjo nelikti nė cento. Vacui iškilo dilema: arba alus, arba cigaretės. Vacas pasirinko alų. Man iškilo kita dilema: arba nesaikingas rijimas, arba sveikata. Pasirinkau sveikatą. Anksčiau turėjau dar vieną dilemą: arba alkoholis, arba laisvė ir protas. Pasirinkau protą ir laisvę.

O kam Vacui protas, kokia jam laisvė?.. Būtų motyvas - suveiktų ir taktika. Dabar jis turi tvirtą motyvą - nusipirkti alaus ir pajusti pakaušyje svaigulį. Tą patį, kuris toks nemalonus ir man, ir kitiems metusiems ar net nepradėjusiems gerti. Tas motyvas visai realus ir suprantamas.

Taigi dar sykį matome - priklausomybė yra žmogaus pasirinkimas. Ne liga, bet savanoriškas apsisprendimas. Toks pat sąmoningas, kaip ir apsisprendimas mesti.

Jeigu norit, pasinaudokite Vaco metodu ir meskit. Jeigu nenorit, tai apsimeskit, kad neįmanoma.