Neįkainojamos buvusios Ukrainos pilietinio karo pamokos. Laikas ir mums pasimokyti

Kaip atrodo karas? Ne televizoriaus ar kompiuterio ekrane, o paprasto į jį pakliuvusio žmogaus atveju. Ir ne šiaip pakliuvusio, o nuėjusio savo noru - pasavanoriauti. Ne, ne ta prasme, kad paimti į rankas automatą, granatsvaidį ir savo rankomis žudyti tų, kuriuos televizijos diktorius paskelbė tavo tautos priešais - ne. Yra atskira savanoriautojų kategorija, vadinamieji "volontiorai". Tai kaip "palaikymo grupės" arba fanų klubai. Karo atveju šitie beginkliai savanoriai renka paramą, veža ją kariaujantiems, linksmina juos, kelia kovinę dvasią ir panašiai.

25 metų mergina Irina Ivaniuš (Ирина Иванюш), iš Drogobyčiaus (Дрого́быч) pajutusi Tėvynės pavojuje šauksmą, irgi džiaugsmingai iškeliavo į kitą savo nemažos šalies pusę, už tūkstančių kilometrų, pasirūpinti tais, ką jos kambaryje stovintis televizorius nuo ryto iki vakaro vadina "Antiteroristinės Operacijos herojais".

reklama

Irina Ivaniuš, kaip "Dešiniojo sektoriaus" savanorė šokinėjo Maidane, po to atšokavo ir į Donbasą

Pedagoginį Drogobyčiaus universitetą baigusi studentė fronte prisistatė tiesiai į "Dešiniojo sektoriaus" batalioną "Dnepras". Jame mergina gavo šaukinį "Liūtik".

"Liūtik" pasavonariavo ir suprato, kad iš jos, kaip jaunosios pedagogės, kare naudos nedaug, todėl įstojo į Dnepropetrovsko medicininį. Pastudijavusi semestrą, nusprendė, kad žinias reikia kuo greičiau panaudoti Tėvynei gelbėti ir išsimušė akademines atostogas. Raštus rašyti teko net trims ministerijoms - niekaip jos atgal į frontą nenorėjo išleisti, o juk bestudijuojant taip ir karas gali pasibaigti!

Štai Irina Ivaniuš su kolega vėl priešakinėse ATO linijose - herojus per vidurį

Naują "antiteroristinės operacijos" sezoną Irina-"Liūtik" pradėjo medinstruktoriumi 93-io bataliono sanitariniame dalinyje. 2015 metų gegužės 25-ą dieną ekipažas, kuriuo ji važiavo, pataikė ant minos. Tiksliau, ant "rastiažkės" su fugasu. Kaip teigia "pikti separatistų liežuviai" - tai patys "antiteroristai" užsiminavo kelią nuo klastingųjų "separų".

reklama

Irinai nuplėšė abi kojas, ji neteko akies, prarado tris litrus kraujo. Dnepropetrovsko ligoninėje chirurgai ją ištraukė iš komos, kiek galėjo - tiek sulopė. Draugai "volontiorai" padarė "volontiorizmo" akciją: surinko pinigų ir nupirko "skuterį". Ne mopedą, o tik taip linksmai pavadintą elektrinį invalido vežimaitį - triratis, su atbuline eiga!

Papuošė jį patriotiška atributika, kad Irina važinėdama šauniuoju skuteriuku jaustų pakilius patriotiškus jausmus. Et, ką čia aš jums pasakoju, pasigrožėkite patys:

Kaip matote, visi laimingi, visi džiaugiasi, o ypač chirurgai, tik pačios Irinos veidas kažkodėl perkreiptas ir kaip žemę pardavus. Tačiau "Liūtik" nepasiduoda - ji su savo draugais "volontiorais" surengs dar vieną "volontiurizmo akciją" - surinks pinigų moderniems protezams, ir jau drąsiai, nebebijodama minų, nustraksės atgal į frontą.

Juk, kas daugiau jeigu ne ji, apgins Maidano organizatorius ir pagrindinius beneficiarus: Valcmaną-Porošenko, Kolomoiskį ir Jaceniuką, Liaško ir Klyčko, bei žinoma, pačią Julią Agrigian-Tymošenko?

Kas gi daugiau jeigu ne ji - bekojė ir vienaakė, 25-ių metų volontiorė Irina Ivaniuš? Juk ji iki savanorystės spėjo pabaigti pedagoginį, netekėjusi, vaikų neturi, pati yra vienintelis vaikas šeimoje - nei brolių nei seserų, motina invalidė, tėvas - šiuo metu, bankrutavus autokranų gamyklai, bedarbis. Prieš akis nusimato ilgas ir smagus gyvenimas, ginant, puoselėjant ir džiaugiantis Maidano revoliucijos pasiekimais.

Protingas mokosi iš svetimų klaidų. Kvailas mokosi iš savo. Vargšė mergina nenori mokytis net iš savo klaidos.

Broliai ir seserys lietuviai, labai prašau, bent jau mes - būkime protingi!