Popierinis kapitalizmo dievas

Šiuolaikinei visuomenei įteigta, kad kapitalizmas yra "pasaulinės ekonomikos pagrindas" ir "naujas žmonių tarpusavio santykių būdas". Tačiau iš formulės "tu - man, aš - tau", iš agresyvaus siekio sukaupti ir išleisti, išsiplėtojo ne "progresyvios verslo technologijos", o kvazireliginės tėkmės su savomis bažnyčiomis ir parapijomis. Kapitalizmas kaip "pinigų religija" užvaldė milijonų žmonių protus ir širdis. Kaip apsaugoti mūsų šalį ir tikėjimą nuo šio baisaus reiškinio, samprotauja profesorius Valentinas Katasonovas.

KLAUSIMAS: Turint galvoje mūsų pokalbio temą - religinį kapitalizmo pobūdį - atmintyje iškyla vienas labai ryškus ir pamokantis siužetas. Septinto dešimtmečio viduryje nugriaudėjo triukšminga istorija: iš Rotšildų banko buvo pagrobta maždaug pusantros tonos aukso. Kai Rotšildo paklausė, kas nutiks jo verslui, jeigu pavogs visą auksą iš jo rūsių, jis filosofiškai atsakė: "Nieko nenutiks. Auksas skirtas stabmeldžiams, o ne mums. Kol egzistuoja stabmeldžiai - o jie yra svarbesni už auksą - mums niekas negresia". Rotšildų klano vadovas davė tikslų patarimą, kaip atsikratyti palūkininkų valdžios: žmonėms reikia tiesiog liautis garbinti stabus. Taigi - problemos sprendimo reikia ieškoti ne ekonomikos, bet dvasinėje sferoje?

V. KATASONOVAS: Apskritai kalbant, be dvasinio lygmens ekonomika neegzistuoja. Kalbant apie kapitalizmą kaip apie visuomeninę ekonominę santvarką, jį galima palyginti su medžiu, kuris turi regimą dalį - kamieną, šakas, lapus, o yra ir neregima - šaknys. Dauguma mokslininkų tyrinėja tiktai medžio paviršių - ekonomiką, teisę, politiką, ir labai retai atkreipia dėmesį į šaknų sistemą - dvasinius-dorovinius šio reiškinio pagrindus. Juk netgi "laikinis kapitalizmas" turi savo dvasinį lygmenį. Kažkas vadina tai pagonybe, kažkas - protestantiška etika, kažkas - talmudiniu judaizmu, ir visi yra iš dalies teisūs. Tačiau nekintama išlieka esmė: visa tai neturi nieko bendro su krikščionių tradicija.

Savo knygoje "Pinigų religija" aš įrodinėju, kad šiuolaikinis kapitalizmas turi visus religijos požymius, vienintelis dalykas, kuris skiria jį nuo kitų tradicinių religijų yra tai, kad jis oficialiai nesiskelbia esąs religija, egzistuoja tartum nelegaliai ir savo pagrindinėmis nuostatomis yra diametraliai priešingas krikščionybei. Šiandien mes esame priversti pripažinti, kad gyvename laikais, kai krikščionišką civilizaciją siekia pakeisti visiškai nauja ir labai agresyvi kultūra.

KL.: Kada ir kur užgimė kapitalizmas?

V. K.: Pirmiausiai išsiaiškinkime terminologiją. Mūsų laikais labai dažnai naudojama tokia sąvoka kaip "rinkos ekonomika". Man, kaip specialistui, šitas žodžių derinys atrodo absurdiškai. Juk žodis "ekonomika" kilęs iš graikų kalbos ir reiškia "namų ūkį". Šiuolaikinė situacija, sutikite, su tuo neturi nieko bendro. "Ekonomiką" jau seniai išstūmė tai, ką Aristotelis kitados pavadino "chrematistika", dirbtinis turto kaupimas. Šiedu žodžiai yra antipodai. Chrematistika yra pražūtinga visuomenei ir faktiškai gali būti pavadinta "namų ūkio griovimu". Manau, visiems akivaizdu, kad šiandien būtent ją, o ne ekonomiką matome savo šalyje ir pasaulyje: spekuliacijos prekių biržose, finansinės piramidės, vertybinių popierių rinka, lošimai akcijų biržose, melagingi bankrotai, dirbtinai sukeltos krizės...

reklama

Kalbant apie šio blogio užgimimo laiką, tai čia nėra vieningos nuomonės. Kažkas aptinka kapitalizmo šaknis senovės Romoje, kažkas sieja jo atsiradimą su Renesanso etika. Ypač išpopuliarėjo Veberio teorija apie tai, kad kapitalizmas bazuojasi ant protestantiškos moralės, kuri skirsto žmones į "išrinktuosius" ir "visus kitus". Išoriniais "išrinktumo" požymiais tampa žmogaus sėkmė varant biznį. Kitaip sakant, protestantų Dievas myli tuos, kurie turi pinigų ir nesvarbu, kaip tas žmogus juos užsidirbo. Tačiau vokiečių ekonomistas Verneris Zombartas tvirtino, kad "kapitalo religijos" pradininkai buvo ne protestantai, o judėjai. Šiuolaikinis kapitalizmas Zombarto nuomone - tai ne kas kita, kaip ekonominė judaizmo forma. Kraštutiniai protestantai, sudarę sąjungą su sadukėjų sekta, paskelbė karą Kūrėjui. Jie nors ir toliau vadina save krikščionimis, tačiau savo dvasia yra priešiški Kristaus mokymui. Jų veidmainišką Kristaus garbinimą galima palyginti su Judo bučiniu.

KL.: Prisiminkime paskutines Kristaus gyvenimo dienas, kai Judas pardavė savo mokytoją už trisdešimt sidabrinių ir perėjo tamsos pusėn. Gaunasi, kad situacija pasikartojo, praėjus daugeliui šimtmečių?

V. K.: Šias išdavystės pasekmes regime kiekvieną dieną. Būtent Europa tapo šių naujų ir labai pavojingų idėjų židiniu. Antikrikščioniško kraštutinio protestantizmo pasekėjais tapo įvairių pakraipų ateistai. Jie įsitvirtino Europoje XVIII amžiaus pradžioje. Taip vadinamo Atgimimo ideologai - Volteras, Monteskjė, Didro, Ruso ir kiti - tapo apaštalais naujos religijos, kurią jie patys pavadino "žmogaus sudievinimo religija". Prancūziško Renesanso ateizmas turėjo agresyvų antiklerikalinį pobūdį. Ko vertas Voltero pareiškimas Bažnyčios atžvilgiu: "Sutraiškyti gyvatę!"

KL.: O kada protestantiška dvasia prasismelkė į Rusiją?

V. K.: Pavienės sėklos buvo pasodintos dar XVIII amžiuje. Prisiminkime imperatorės Jekaterinos II susirašinėjimą su Volteru... Tačiau pavojingai plėtotis ši tendencija pradėjo tik XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Naujausios ekonomikos reformos - tai viso labo logišką šių procesų tąsa.

KL.: Šita išdavystė turi išties kolosalų mastą. Ne veltui apaštalas Paulius kalbėjo, kad meilė pinigams yra viso blogio esmė.

V. K.: "Pinigų religijoje" geros visos priemonės, padedančios kaupti turtus, o efektyviausiomis tampa tos, kurios pagrįstos pasinaudojimu žmogiškomis aistromis ir ydomis, tokiomis kaip turtų troškimas, puikybė, kūniškų geidulių tenkinimas, apgavystė, žudymas, prievarta ir t.t. Kapitalistiniai turtai - tai savotiškas puikybės kankinamo žmogaus būdas iškilti aukščiau už aplinkinius.

Prancūzų ekonomistas Polis Lafargas (1842-1911) savo knygoje "Teisė tingėti. Kapitalo religija" rašė: "vienintelė religija, kuri atitinka šio momento realijas, tai Kapitalo religija. Kapitalas - tai realus dievas, visur esantis, pasireiškiantis visomis formomis. Jis - ir spindintis auksas, ir dvokiančios trąšos, jis - ir avių kaimenė, ir kavos pupelių sauja, jis - ir šventųjų Biblijų sandėlis, ir pornografinių graviūrų pundas... Kapitalas - tai dievas. Kapitalas nežino nei šaknų, nei ribų, nei atspalvių, nei rasių, nei lyties, nei amžiaus. Jis yra internacionalinis, universalus dievas, priverčiantis paklusti savo priesakams visus žmonių giminės atstovus. Sunaikinsime visas praeities religijas, pamiršime religines rietenas, susivienysime širdyse ir sielose, kad pradėtume formuoti naujosios religijos dogmas..."

"Kapitalizmo teologai" surentė neregima Mamonos šventyklą, kurios regimu įsikūnijimu tapo bankų sistema. Šiandien mes stebime, kaip visos pasaulio tautos atėjo nusilenkti mamonai į šią šventovę. Pinigai iš priemonės keistis prekėmis ir materialinėmis vertybėmis, pavirto savitiksliu stabu.

reklama

Svarbiausiu "pinigų religijos" tikslu tapo įdiegti visuomenėje tris "demonus": godumą, vartotojiškumą ir egoizmą - tai ir yra trys "kapitalizmo slibino" galvos.

KL.: Berods, savo darbe "Krikščionybė ir socializmas" dvasininkas Sergejus Bulgakovas rašė, kad kad kapitalizmas yra ne kas kita, kaip organizuotas egoizmas.

V. K.: Be to, egoizmas, kuris iškeliamas iki dorybės lygmens. Arba tiesiog įperšama nuostata, kad be taip vadinamų lyderio savybių žmogus nieko nepasieks. "Pinigų religija" turi tiesiog žvėriškus priesakus: į valdžios viršūnę kopiama per savo artimųjų kaulus, nugali stipriausias. Į bet kokias normas, moralę, sąžinės pasireiškimus "kapitalo žyniai" jau seniai numojo ranka.

Ugdydami žmonėse aistrą vartoti, kapitalistai paverčia samdomus darbuotojus gyvais vergais, pasirengusiais plušėti dieną naktį. Jeigu XIX amžiuje žmonės galėjo rengti streikus, protestuoti, tai kapitalistų vergai yra visiškai nepavojingi - jie sublimuoja savo energiją ne klasių kovoje, o vartodami prekes. O svarbiausia yra tai, kad netgi pats intensyviausias darbas neduos darbininkui pakankamai pinigų, kad galima būtų patenkinti visus savo norus. Ir iškyla dar viena grėsmė - žmogus priverčiamas imti kreditus. Prie visų blogybių prisideda dar ir vergija bankams - Mamonos šventykloms. Gyvenimas pavirsta kankinančiu šešėlio vaikymusi.

KL.: Esu girdėjusi, kad šiuolaikiniai protestantai turi netgi savotiškas megabažnyčias, kurios pozicionuoja save kaip taip vadinamos "Klestėjimo Evangelijos" pasekėjos.

V. K.: Taip, šiuo metu kai kurios panašios bažnyčios Amerikoje turi iki 50 000 pasekėjų. Kaip liudija Hardfordo religijų tyrimo instituto duomenys, per pastaruosius 50 metų megabažnyčių skaičius Amerikoje išaugo nuo 16 iki 1300, o tai susiję su sparčiu "turto religijos" plitimu. Pavyzdžiui, juodaodis protestantų pastorius Džordanas organizavo savo pasekėjams Manhetene dvi mokyklas: "Pranašų mokyklą" ir "Kosminės ekonomikos mokyklą". Jis žada savo klausytojams, kad tie priartės prie Dievo ir taps pranašais, dėl ko gaus didesnius pelnus.

Visa tai - netgi ne protestantai, kuriuos aprašė Maksas Veberis savo knygoje "Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia" naujausioje versijoje apskritai nebeliko nė pėdsako nei sielos, nei išsigelbėjimo, beliko tiktai "prekės ženklas", kurio pavadinimas - "Kristus". Prekės ženklas, kurio nereikia reklamuoti. Tačiau faktiškai čia veikia Išganytojo antipodas - mamona, apie ką prieš 2000 metų buvo pasakyta, kad neįmanoma tuo pačiu metu tarnauti Dievui ir mamonai. Religija kalba apie amžiną gyvenimą, mamona - apie žemišką. Religija ragina kovoti su ydomis, mamona ragina jomis mėgautis. Religija siūlo užsikrauti sunkų kryžių, o mamona - sunkų maišą su pinigais. Tai - tiesioginis krikščionybės paneigimas.

KL.: Gaunasi, kad drauge su taip vadinamomis ekonominėmis reformomis, kurias įvykdė mūsų šalyje, mes susidūrėme su radikaliomis visos visuomenės permainomis - politikoje, ideologijoje, moralėje. Kalba eina apie tai, kad mes iš vienos civilizacijos patekome į kitą.

V. K.: Visiškai teisingai.

KL.: Šitą procesą galima pasukti atgalios?

V. K.: Kapitalizmo adeptai pas mus puikiai supranta, kad tos reformos, kurias jie sugebėjo įvykdyti per pastaruosius du dešimtmečius, negali būti laikomos galutinėmis. Ir tai kelia jiems didelį nerimą. Jie stengiasi pakeisti žmonių dvasinį-moralinį kodą, kuris, nepaisant pašėlusių pastangų ir dosnaus finansavimo iš "kapitalo žynių" pusės, pas daugelį žmonių vis dar nepasikeitė. Naudojantis marksizmo frazeologija, galima būtų pasakyti, kad ekonomikos antstatą pakeisti pavyko pakankamai greitai (valstybinės nuosavybės privatizacija, valstybinio ekonomikos reguliavimo likvidavimas), o štai dvasinė-dorovinė bazė reformoms nelabai pasiduoda, čia organizatoriams teks dar gerokai pasiterlioti. Galutinė kapitalizmo pergalė įmanoma tik visiškai sunaikinus tautoje krikščioniškas dvasines-moralines vertybes ir pakeitus žmonių pasaulėžiūrą ne šiaip ateistinėmis, bet absoliučiai antikrikščioniškomis idėjomis. Būtent dėl to nesiliauju kartojęs, kad vykstančią civilizacijos kaitą turi apmąstyti ne tiek mokslininkai, kiek dvasininkai.

Dvasininkai turi paaiškinti žmonėms, kad "pinigų religija" - tai ne atskira ir ne siaurai specializuota tema, kad ji yra visiems bendra ir esminė. Tai gyvybės ir mirties klausimas - dvasinės gyvybės ir mirties. Mums , krikščionims, labai daug ką reikia apmąstyti ir pamėginti iš esmės pakoreguoti savo gyvenimą, suręsti galingas dvasines užtvaras tarp šios neregimos religijos ir mūsų širdžių.

www