Rotšildų klano istorija. Raudonasis stogas (2 dalis)

Palaipsniui Vokietijos „privilegijuotų žydų“ tarpe iškilo savas lyderis – Majeris Amšelis Rotšildas. Tokia pavardė buvo pasirinkta dėl to, kad šeima gyveno name su raudonu stogu (Roten Schield – Raudonasis skydas).

„1773 metais Frankfurte prie Maino, Majerio Amšelio Rotšildo namuose įvyko slaptas susitikimas, kuriame dalyvavo 13 turtingiausių ir įtakingiausių bankininkų. Susitikime buvo svarstomas klausimas: kaip užtikrinti finansinę kontrolę visos Europos ir viso pasaulio atžvilgiu. Kitaip sakant, kalba ėjo apie bankininkų pasaulinės vyriausybės formavimą“ (A. Fursovas – „De Conspiratione: Kapitalizmas kaip sąmokslas“)

Su savo nauja pavarde pirmą stambų tarptautinį sandėrį Rotšildai sudarė 1804 metais, kai Danijos iždas buvo visiškai tuščias. Slaptuoju finansiniu patarėju toje šalyje darbavosi Solomonas Rotšildas, jis vėliau užims tokį pat aukštą postą Prūsijoje ir kaip „SM von Rothschild“ įkūrėjas – Austrijoje. Natanas įsikūrė Anglijoje. Kalmano Rotšildo bankas „CM de Rothschild – įsteigtas Italijoje, o Džeikobas ir jo „De Rothschild Frères“ įsikūrė Prancūzijoje. Amšelis-sūnus tapo Vokietijos konfederacijos finansų ministru, austrų baronu, Bavarijos karališkuoju konsulu, slaptuoju komerciniu patarėju Prūsijoje ir karališkuoju bankininku bei slaptuoju patarėju Heseno hercogystėje.

Pagrindinis Heseno kurfiursto, kurio priviligijuotais žydais tapo abu Amšelio sūnus, biznis buvo, kaip šiandien pasakytume, privačios karinės kompanijos ir tai nešė jam labai nemenką pelną. Anglija sumokėjo jam 40 milijonų dolerių už 16 800 Heseno kareivių, dalyvavusių Amerikos revoliucijoje. Beje, taip į Ameriką pateko Rokfelerių protėvis – Heseno samdinys Rogenfelderis, kas vokiškai reiškia „rugių lauką“.

Panašiu bizniu vertėsi Braunšveigo hercogas, Valdeko, Hanau, Anpšacho landgrafai ir smulkesni vokiečių monarchai. Dideliais kiekiais vokiečių samdinius supirkinėjo anglų Ost Indijos bendrovė, panaudojusi juos Indijai užkariauti. Dėl viso to į uždarbius, gaunamus iš karo Rotšildai žvelgė labai pragmatiškai, kaip į labai pelningą verslą. Kartą pasibaisėjusiam karo aukų skaičiumi majorui Martinsui Natanas Rotšildas atsakė: „Jeigu jie visi nebūtų mirę, majore, jūs iki šiol būtumėte leitenantas“. O logiškai mąstant, patys Rotšildai tokiu atveju būtų likę viso labo Openheimerių banko klerkais, nes būtent karai tuštino karališkus iždus ir pildė „rūmų faktorių“ bankų rezervus.

Šeima tapo vieno iš pagrindinių Europos kreditorių iždininke ir jos verslas startavo nuo kredito Prūsijai, o XIX amžioaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje jos padėtį vienas amerikietis aprašė jau štai šitaip: „Rotšildai valdo krikščionišką pasaulį… Nė vienas ministrų kabinetas negali nė piršto pakrutinti be jų patarimo… Baronas Rotšildas laiko savo rankose raktus nuo karo ir taikos“.

„Viršnacionalinis finansinis kapitalas ir visų pirma tarptautinis Rotšildų klanas, o taip pat Beringų, Uvaro ir kiti bankai tapo pagrindiniais Prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų beneficiarais: finansininkai fantastiškai pasipelnė iš karinių tiekimų (visoms kariaujančioms pusėms) – rašė A. Fursovas veikale „De Conspiratione: Kapitalizmas kaip sąmokslas“.

Kunigaikštis Meternichas pastebėjo, kad „Rotšildų šeima vaidina Prancūzijos gyvenime kur kas svarbesnį vaidmenį nei bet kokia užsienio vyriausybė“. Džeimso Rotšildo turtas viršijo 150-čia milijonų frankų visų likusių prancūzų finansininkų turtus drauge paėmus. Jis su Liudviko XVIII broliu buvo dešinioji režimo ranka, kontroliuojanti visas Karolio X finansines operacijas. Portugalijos karalius jam buvo skolingas 25 milijonus frankų, jis taip pat valdė Belgijos karaliaus finansus. Panašios sėkmės pavyko pasiekti slaptam komerciniam patarėjui Sicilijos ir Sardinijos karalystėje – „itališkam Rotšildui“. Iki 1827 metų, jo įsteigtas bankas pavirto struktūra, finansuojančia Neapolio armiją, ant kurios durtuvų laikėsi karaliaus valdžia. Jis diktavo savo valią karaliaus rūmams.

reklama

„Kai po Napoleono pralaimėjimo Europos kontinentui trūko stambių valstybinių paskolų valstybės mašinos reorganizavimams ir finansinių struktūrų, panašių į Anglijos Banką kūrimui, Rotšildai įgavo praktiškai monopolistų statusą, tvarkant valstybines paskolas“ – rašė Ana Harendt darbe „Totalitarizmo ištakos“.

Kaip teigia Beno Tiškė: „Anglijos sugebėjimą kariauti prieš absoliutinę Prancūzijos monarchiją lėmė parlamento patvirtintas naujoviškos finansinės sistemos sukūrimas. Sistemos pagrindas buvo nacionalinė skola ir Anglijos Bankas. Karus dabar finansavo ne karaliaus iždas, o patikima kreditinė sistema. Ji geriau užtikrino lėšų rinkimą, kadangi valstybines skolas garantavo parlamentas“.

Per Nap[oleono karus Rotšildai finansavo Velingtono armijas, o kitos žydų bankininkų šeimos – Marpurgai ir Varburgai – Napoleoną. Naudodami karą vien tik kaip būdą paspekuliuoti, „faktoriai“, kilus tarpnacionaliniams ar pilietiniams konfliktams nesimpatizavo nė vienai konkrečiai kovojančiai pusei ir nesidomėjo jokiomis politinėmis idėjomis.

Ana Haredt rašė:

„Santykių tarp žydų ir vyriausybių istorija turtinga pavyzdžių, kaip greitai žydų bankininkai keitė savo paramą vienai vyriausybei į paramą kitai netgi po revoliucingų pokyčių. Prancūziškiems Rotšildams nė vienos paros neprireikė 1848 metais, kad nutrauktų paramos teikimą Luji Filipui ir imtų finansuoti naują, neilgai tegyvavusią Prancūzijos respubliką, o paskui – Napoleoną III“.

Įdomus faktas, kad Paryžiaus Komuna sunaikino visus archyvus, kuriuose buvo dokumentų apie ankstyvuosius Rotšildų sandėrius (būdinga, kad sukilus Paryžiaus Komunai, nė vienas iš 150 Rotšildams priklausančių namų Paryžiuje nebuvo užpultas komunarų).

Esminis jų iškilimo istorijos momentas buvo Prancūzijos karinės skolos, kurią sudarė 270 mln frankų, o taip pat 1,5 mlrd frankų karinės kontribucijos likimo sprendimas, kurį nugalėtojai priėmė 1818 metais Achene. Vos neatstumti kaip kreditoriai Rotšildai organizavo staigų Prancūzijos 1817 metų laidos valstybinių obligacijų kurso smukimą, dėl ko iškilo grėsmė Paryžiaus ir kitoms stambioms Europos biržoms. Atsikvošėjusi Prancūzija tapo Rotšildų skolininke. Kaip rašo F. Mortonas: „Po Ekso penki broliai nė kiek neabejojo, kad šio pasaulio galingųjų valdžią galima sutriuškinti pinigais“.

„Aš esu paprastas žmogus… Mano reikalai apsiriboja kasa“ – kalbėdavo „angliškas“ Rotšildas. Vienas toks reikalas buvo nesėkmingas mėginimas išgryninti vardinį vekselį, kai bankas pasiteisino, kad grynina tiktai paties Nacionalinio banko vertybinius popierius. Tada Natanas Rotšildas pradėjo „košmarinti“ Anglijos Nacionalinio banko verslą kasdien išpirkdamas jo aukso rezervą. Banko direktoriai, skubiai pasitarę, nusileido, nusprendę gelbėti banką nuo bankroto. Šitaip Rotšildų vekseliai susilygino savo verte su Nacionalinio Anglijos banko vekseliais.

Natanas Rotšildas padarė pradžią tarptautinių paskolų leidimo metodikai. Jo Londono bankas per 90 metų nuo atsidarymo išleido užsienio paskolų už 6500 milijonus dolerių. Nuo 1776 iki 1814 metų anglų subsidijos Hesene sudarė 19 056 778 talerius, 1815 metais Arnoldo fon Aichtalio subsidijos Bavarijai siekė 608 695 svarų sterlingų ir nuo 1811 iki 1816 metų beveik pusė angliškų paskolų kontinento šalims ėjo per Rotšildų rankas.

Tarp 1818 ir 1832 metų paskolų buvo išduota 21 mln svarų sumai, kas davė pagrindą A. E. Jedrichinui-Vandamui pavadinti anglus „rotšild-tauta“. Vien tik palūkanos už 18 paskolų, kurias mokėjo užsienio šalys, siekė 700 mln dolerių. Reali Anglijos centrinio banko istorija prasidėjo dar 1694 metais, kai eilinis karas išsiurbė iš Anglijos beveik visą sidabrą ir bankininkai, tame tarpe ir Rotšildai, įtikino karalių Viljamą paimti 1,2 mln svarų paskolą ir įsteigti naują finansinę struktūrą karui su Prancūzija.

„Pagrindinė tokio lūžio Anglijos likime priežastis slypi tame, kad niekados, pradedant Kromvelio laikais, šalis nevykdė savarankiškos politikos. Kitaip sakant, nuo to laikmečio Anglija niekada nevykdė politikos tiktai savo sąskaita ir tik vardan savų interesų. Kad ir kaip smarkiai padidėjo Anglijos galia ir išsiplėtė teritorija, kad ir kokia didybe ji nespindėtų, visa tai realybėje buvo ne kas kita, kaip meistriškai sukurtas miražas, skirtas vienų saviapgaulei ir kitų apgaulei. Šiuo miražu dangstėsi tos jėgos, kurios kreipė Anglijos politiką sau reikalinga linkme ir kuri pavertė Angliją ne daugiau kaip savo avangardu jau seniai sumanytame žygyje prieš visą pasaulį“ – rašė baronas Raulis de Rene savo „Dabartinių ir būsimų įvykių slaptoje prasmėje“ (1931).

Kelias link įsigalėjimo finansų sferoje kupinas žiauriausios konkurencinės kovos istorijomis, kas paneigia teoriją apie „vieningą žydų sąmokslą“. Ana Harendt teigia, kad kalba gali eiti apie ne daugiau kaip šimtą šeimų, tačiau kadangi jos buvo viešai matomos, tai visa žydų tauta pradėta laikyti savotiška kasta.

Galbūt kalbas apie sąmokslą paskatino ir tai, kad realizuodama savo tikslus, žydų finansininkų kasta naudojo visų pirma savo tautiečius, kas yra visiškai logiška ir neturi nieko bendro su sąmokslais, tačiau davė dingstį tokiems žmonėms kaip prancūzų rašytojas Luji Ferdinandas Selinas tvirtinti, kad „žydai priešinosi Europos evoliucijai ir politinės vienybės siekimui ir tapo priežastimi visų Europos karų, pradedant 843 mūsų eros metais, o taip pat kėsinosi sunaikinti Prancūziją bei Vokietiją, kurstydami jų tarpusavio priešiškumą“.

Visgi negalima nepažymėti, kad kelias link finansinės monopolijos atvedė į bankrotą pirmiausiai tas konkuruojančias finansines struktūras, kurios priklausė anglui Abrahamui Goldsmitui, prancūzui Achilui Fuldui, Davidui Perišui ir kitiems lupikautojams. Visų tų finansinių batalijų aprašymas – ne šio skyriaus tema, tačiau jų esmė buvo tokia: kad galėtum dirbti su Rotšildu, reikėjo atsistoti po „raudonuoju stogu“.

reklama

„Klasinė puikybė atsirad tiktai tada, kai nusistovėjo santykiai tarp valstybinių bankininkų iš įvairių šalių, o paskui sekė santuokos tarp svarbiausių šeimų narių. Kulminacija gi tapo tarptautinės kastų sistemos, iki tol nežinomo žydų bendruomenėje reiškinio, susidarymas.“ – Ana Arendt, „Totalitarizmo ištakos“.

Priešprieša konkurencinėje kovoje pagimdė ne šiaip „vieningą kastą bendratikių bendruomenės ribose“, o kur kas labiau susitelkusią giminaičių „tarptautinę kastų sistemą“. Jos ribose buvo sudaryta pusė iš 59 santuokų, kurias Rotšildai sudarė XIX amžiuje.

Karališkojo dvaro bankininko Bavarijoje ir Prūsijoje, Sicilijos ir Austrijos generalinio konsulo Karlo Rotšildo dukra ištekėjo už išeivio iš Frankfurto bankininkų klano Maksimiliano Goldšmito, kuris tapo baronu Goldšmitu-Rotšildu.

Susigiminiavusiam su Amšelio Rotšildo dukra seniausios anglų giminės, „žydyškos aristokratijos šviesuliui“ Abrahamui Montefiori buvo pasiūlyta pakeisti savo pavardę į Rotšildą, kad būtų prileistas prie finansinių reikalų. Vėliau beveik monopoline Montefiorio veiklos sfera tapo Australija.

Kalmano santuoka su Adelheide Herc, būsimąja Neapolio karaliaus favorite, užtikrino Rotšildams ne tik verslo ryšius, bet ir netiesioginius giminiškus ryšius su Openheimeriais, be to, kiekviena tokia santuoka pakeldavo jų aristokratišką statusą ir tai buvo tikslinga politika.

„Rotšildai kruopščiai saugojo savo kraujo grynumą. Iš Frankfurto buvo valdoma visa dinastijos „:santuokų politika“. Vyrai turėjo tuoktis su merginomis iš tolimų giminės atšakų, o merginos turėjo, esant galimybei, tekėti už vyrų iš aristokratų šeimų“ – V. Ševeliovas, Dvylika žydų, kurie pakeitė pasaulį“

Eilinį kartą jie kilstelėjo savo statusą 1814 metais, kai susigiminiavo su Varburgais, šeima, kurios interesai buvo glaudžiai susijusi su Amerikos FRS įsteigimu. Pirmuoju FRS vadovu tapo Polas Varburgas. Varburgais Italijos žydų dinastija XVI amžiuje tapo tada, kai persikėlė gyventi ir Bolonijos į Vestfalijos miestelį Varburgą.

1798 metais broliai Mozė-Markas ir Gersonas Varburgai įsteigė Hamburge banką M. M. Warburg & Co, kuris ir šiandien yra stambiausias Vokietijoje privatus finansinis institutas.

Po to, kai Majerio Amšelio sūnūs išsivažinėjo į skirtingas šalis steigti savo būsimos imperijos, vyriausias sūnus drauge su tėvu persikėlė gyventi į penkiaaukštį namą Frankfurte, kurį dalinosi su kito bankininko šeima – Šifais (Schiff). Pastarasis buvo vienas iš Rotšildo brokerių.

1873 metais Rotšildai lydėjo sandėrį, kurio metu Šifas įsigijo Kuno dalį kompanijoje Kuhn, Loeb & Co. Tai tapo įmanoma dėka to, kad naujasis savininkas vedė Kuhn, Loeb & Co bendrasavininkio Solomono Leibos (Solomon Loeb) vyresnę dukterį. O jo dukterį Fridą Šif savo ruožtu vedė Feliksas Varburgas. O jo brolis Polas Varburgas vedė Niną, jaunesnę Solomono Leibos dukterį, kurios tėtušis buvo kviečių ir vyno tiekėjas iš jau minėto Heseno miesto Vormso ir įvažiavo į JAV tik 1849 metais.

Tuo „amerikietiški“ Rotšildų interesai nesibaigia. Augustas Šionbergas (August Schönberg), dar vienas tolimas Rotšildų giminaitis iš senelės pusės, nuo 18-os metų tarnavo asmeniniu Amšelio fon Rotšildo sekretoriumi, o 1837 metais atidarė jo banko skyrių Kuboje. Nugriaudėjus krizei, jo nuosava kompanija August Belmont & Cо Volstrite supirkinėjo bankrutavusių amerikiečių biznius. Praturtėjęs Šionbergas dėl prestižo tapo Belmontu, kuris įžengė į istoriją kaip Nacionalinio demokratų partijos komiteto pirmininkas.

Jo pastangomis per Pilietinį karą buvo finansuojami Šiauriečiai. Kaip atvirai pripažino Vokietijos kancleris Bismarkas, „JAV suskaldymas į lygias jėgas turinčias federacijas buvo nuspręstas gerokai prieš Pilietinį karą. Bankininkai baiminosi, kad Jungtinės Valstijos suardys jų finansinį viešpatavimą pasaulyje ir Rotšildų balsas čionai vyravo“.

Per šį karą Rotšildai užsidirbo iš abiejų pusių. Jų Londono bankas finansavo šiauriečius, o jų Paryžiaus bankas – pietiečius. Dėl ko JAV valstybės skola išaugo nuo 64 844 000 dolerių 1860-ais metais iki 2 755 764 000 dolerių 1866-ais metais.

Padengti skolas nepraradus suveriniteto buvo ne taip paprasta, kaip rašė XIX amžiaus anglų publicistas T. Dž. Daningas apie kapitalą: „…gaunant 300% pelną, nebelieka tokio nusikaltimo, kurio jis nesurizikuotų padaryti, net jeigu grėstų kartuvės“.

„Viskas byloja apie tai, kad Linkolnas buvo nužudytas dėl savo valiutinės politikos. Linkolnui reikėjo pinigų Pilietinio karo finansavimui. Europos bankininkai su Rotšildu priešakyje pasiūlė jam paskolas, tačiau su plėšikiškai dideliais procentais. Vietoje to, kad pasiskolintų, Linkolnas surado kitų lėšų karui finansuoti, pasinaudodamas valstybės įgaliojimais“ – V. Engdalis: „Pinigų dievai. Volstritas ir Amerikos amžiaus mirtis“.

Kaip teigia biografas N. Fergiusonas, priešininkai Pilietiniame kare nepamiršo kruopščiai sunaikinti Rotšildų 1854-1860 metų susirašinėjimą, liko tik žodinis barono Džeikobo Rotšildo (Baron Jacob Rothschild) pasisakymas JAV atstovui Belgijoje Henriui Senfordui (Henry Sanford) apie žuvusius Pilietiniame kare: „Kai pacientas beviltiškai serga, jūs imatės bet kokių priemonių, iki pat kraujo nuleidimo“. Naujo „Amerikos ekonomikos gydymo“ etapo metu buvo suteiktas 150 milijonų dolerių kreditas, kurio didžioji dalis buvo pristabdyta, reikalaujant, kad Linkolnas sumažintų vyriausybinių obligacijų vertę 25-iais procentais. 1862 metų vasario 3 dieną Kongresas priėmė įstatymą apie 150 milijonų dolerių valstybės paskolą valstybinių, nuo kreditorių nepriklausomų vertybinių popierių pavidalu, kuriuos buvo privaloma priimti kaip atsiskaitymo priemonę. Iki 1863 metų kovo tokių popierių apyvarta ėmė mažinti atsiskaitymų auksu apimtis, kurias kontroliavo Rotšildai. Atsisakymas nuo aukso susidūrė su reikalavimu, kad iždo įsipareigojimai būtų leidžiami procentinių bondų pavidalu, po 35 centus už dolerį ir konvertavosi pagal 100 centų kursą po karo pabaigos.

Būsimasis grafas Bikonsfildas (Beaconsfield) Bendžaminas Dizraelis (Benjamin Disraeli), kurio akyse plėtojosi aprašomi įvykiai, buvo artimas draugas Lajoneliui Rotšildui, kurį jis pagal tradiciją aplankydavo savaitės pabaigoje. Ir tikriausiai prisiklausė prie pietų stalo tokių dalykų, kad paėmęs plunksną parašė du romanus. Viename jų žydų pinigai lemia karalių ir imperijų iškilimą bei smukimą ir viešpatauja diplomatijos sferoje. Kitame romane jis sukūrė planą, kaip sukurti žydų imperiją, kurioje žydai valdys kaip griežtai atskirta nuo kitų klasė, tik štai atskirti juos visuotinės asimiliacijos fone bus nelengva ir Rotšildams tai taps atskira užduotimi.

„Kuo daugiau jis sužinodavo apie puikiai suderintą žydų bankininkų organizaciją verslo sferoje ir apie tarptautinio pobūdžio apsikeitimą informacija, tuo labiau jis įsitikino, kad turi reikalą su kažkuo, ką galima pavadinti slapta draugija, kuri, niekam to nė neįtariant, laiko pasaulio likimą savo rankose“. – rašo Hana Arendt.

(bus daugiau)