Mus programuoja ar mes?..

Trumpam atsipūskite. Užteks kelių minučių.

Galite atsiremti į atlošą, galit padėti rankas ant krėslo turėklų, jeigu tokie yra. Kaip jums patogiau. Dabar jums visai nieko nereikia daryti. Galite paprasčiausiai žiūrėti kur nors, galite užsimerkti. Štai po savimi jaučiate kėdę, kojomis jaučiate žemę. Jaučiate savo kvėpavimą. Nei stabdote jo, nei greitinat - jūs paprasčiausiai juntat, kaip įkvepiate ir kaip iškvepiate orą. Tikriausiai girdit ką nors. Gal kompiuteris ūžia, gal dar kas nors. Nesvarbu, ar garsai tolimi, ar jie artimi - užtenka girdėti. Jeigu užsimerksit, jūs galit išgirsti savo širdies plakimą. Galit išgirsti, kaip gyslomis tvinkčioja kraujas. Ilgiau šitaip pabuvę, galit išgirsti tylą savo galvoj. Tai maloni būsena.

Kelios minutės, ir mažumėlę atsipūtėt. Ilgiau pabuvus šitokioj būsenoj, jums gali praeiti įtampa, baimė ar susierzinimas. Pigiausia vaistai nuo streso!

Ta būsena - transas. Ji visai natūrali. Psichikos tyrinėtojai sako, kad žmogus natūraliai, be jokių pastangų maždaug kas pusantros valandos nugrimzta į gilesnį ar į mažiau gilų transą. Nuobodi paskaita, ilga kelionė autobusu, ir mūsų mintys nuklysta kažkur. Tai gali nutikti, net kalbantis su kitu žmogumi.

Gilesnę transo būseną galime pasiekti, kai klausomės malonios muzikos. Būna, kad beklausdami klasikos, muzikai jautresni žmonės užmiega. Tai jau labai gilus transas, beveik hipnozė. Kritinis mąstymas išjungtas, žmogus paprasčiausiai priima tai, kas čia yra - ką girdi, ją mato, ką jaučia, ką užuodžia. Tokia maloni būsena, kad nesinori grįžti atgal!

Transas žmonijos seniai žinomas, sąmoningai naudojamas nuo seniausių laikų. Pirmieji įgudo šamanai, "dvasių valdytojai" - patys tikriausi hipnozės meistrai. Jų ritualai, ritminga muzika - ne šiaip sau žaidimas, tai trumpiausias kelias į traną. Kelias ne tik patiems šamanams, bet ir jų valdomai miniai. Neįprasta aplinka, muzika, ryškūs šventiko drabužiai - tai matome ir šiuolaikinėse bažnyčiose. Ar pagalvojot kada, kas tikinčiuosius traukia į vadinamuosius "dievo namus"? Jie ten patiria itin malonų transą!

"Kai nueinu į bažnyčią, aš negirdžiu pamokslo, - prisipažino man tikinčioji Angelė. - Mano mintys nuklysta kažkur, net nežinau - kur, man taip gerai, aš pailsiu. Net nežinau, gerai darau ar blogai?.."

reklama

Aišku, gerai! Kunigėlis turėtų nepaprastai džiaugtis. Puikus rezultatas!

Kas atsitinka su mumis, kai patiriam transą? Ne tik nurimsta kvėpavimas, sulėtėja širdies plakimas, bet ir šiek tiek atsijungia, nusiramina viską siekiantis kontroliuoti sąmoningasis protas. Protas ne toks budrus, užtat atsiranda artimesnis ryšys su mūsų pasąmone, su savo didžiaisiais patirties, atminties ir išminties klodais.

Iš tiesų mes tik menką dalelę savęs suvokiam ir galim valdyti sąmoningu protu. Bene vadovaujame širdies plakimui, bene žinome, kaip dirba mūsų inkstai? Tai vyksta kažkaip savaime. Kada įgundame vairuoti mašiną, mes irgi nebesukame galvos, kaip junti pavaras ir kaip spausti stabdžių pedalą. Tai irgi vyksta tarsi savaime. Už mus dirba galingoji pasąmonė.

Kai kurie psichikos tyrinėtojai netgi tvirtina, kad mūsų sąmoningasis protas apskritai pats nieko negali, kad jis - tik pasąmonės įrankis, tam tikras žaisliukas. Ko gero, tai per daug suabsoliutintas požiūris. Bet vienas dalykas turi daugybę įrodymų: jeigu įvyksta konfliktas tarp pasąmonės ir sąmoningosios proto dalies, visada nugalės pasąmonė. Liaudiškai sakant, "kova su savimi' visada baigiasi pralaimėjimu. Geriausias pavyzdys - nusprendę negerti alkoholikai, kurie pasiryžta kovoti su savo potraukiu. Būna, iškenčia metus, antrus... Ir kuo ilgesnė jų kančia, tuo sunkesnis atkrytis.

Bet juk yra žmonių, kurie meta visai! Taip, žinoma, tokių pasitaiko. Štai aš pats negeriu jau beveik 20 metų.

Tačiau tie, kurie meta visai, su savimi nekovoja. Jų viduje ramybė. Jie visai nejaučia poreikio nuodytis. Tas potraukis buvo kažkur giliai, bet jis išnyko. Su kuo kovosi?

Bet alkoholikui potraukis tebėra. Trumpiausias kelias jį "išjungti" - "užsikoduoti". "Kodavimu" užsiima ir savamoksliai hipnotizuotojai. Sumoki tokiam gyduoliui tam tikrą sumą, ir jis tau įprogramuoja tokią baimę, kad metus laiko bijosi pakelti taurelę. O kas po metų?

Jeigu nieko daugiau tavyje neįvyks, tai viskas - nuo pradžių. Kiek esu kalbėjęs su "koduotis" mėginusiais alkoholikais, jie visi nekantraudami laukė "užprogramavimo" pabaigos. Ir vos tik atėjo ta laimingoji akimirka, jie nusitašė iki žemės graibymo. Būna, kiti nė nesulaukia nustatytos datos - kelios dienos prieš tai pamėgina "iš smalsumo".

Vadinasi, potraukis buvo, tik sustabdytas baimės.

Bet jei įmanoma "užprogramuoti" pasąmonę metams ir dviems, tai ar neįmanoma būtų pakeisti visą "programą"?

Taip, tai visiškai įmanoma. Galima grįžti atgal į sveiką, natūralią būseną, kai dar neturėjai dirbtinio poreikio nuodytis. Juk niekas negimsta nei alkoholiku, nei narkomanu, nei rūkoriumi, nei davatka. Visi tie dirbtiniai poreikiai įprogramuoti vėliau. Vadinasi, galima išvalyti programą, kaip ir iš kompiuterio išvalomas virusas.

Žinoma, tai daugiau sąmoningų pastangų reikalaujantis procesas, negu sumokėti "koduotojui". Pabrėžiu - sąmoningų pastangų! Jeigu sąmoningu protu suvoki, kad gėrimas, rūkimas, vegetarizmas, tikėjimas niekais - tai problema, tada šį suvokimą gali nukelti giliau ir paversti nauju įgūdžiu. Pavyzdžiui, mesdamas rūkyti aš transo būsenoje įtikinėjau save: "Kuo atkaliau aplinkiniai ragins mane užrūkyti, tuo labiau stiprės mano užsispyrimas nerūkyti!" Taip ir įvyko! Metęs gerti, aš džiaugiausi kiekviena blaivia diena, kiekviena laiminga akimirka ir su siaubu prisimindavau pagirių kančią. Taip alkoholis iš begalinės "vertybės" ir troškulio virto atgrasančiu dalyku.

Anoniminiai alkoholikai "12 žingsnių programoje" naudoja efektyvų triuką - jie kviečiasi į pagalbą kažkokią "už save didesnę jėgą". Ta jėga ne būtinai turi būti dievas - tai gali būti ir Visata, gamta ar dar kas nors didesnio už patį žmogų. Iš tiesų tai pasąmonė - už sąmoningąją proto dalį kur kas galingesnė jėga. Ir, patikėkit, ji padeda!

Jeigu norit numesti svorio, jūs galite ramybės būsenoje prisiminti tas jaunas laimingas dienas, kai buvote gražus, lieknas ir lengvas. Kaip lengva jums buvo lipti laiptais arba ruopštis į medį, kaip lengvai šokinėjot ant vienos kojos! Bet galite vėl. Jūs iš tiesų galite. Jei susikursite tokį savęs vaizdą ir tokį troškimą, galingoji pasąmonė ims vykdyti programą.

reklama

Kursite savo šviesios ateities viziją - tai iš tiesų pildysis. Piešit save nevykėlį - tikrai tapsit nevykėliu.

Pasąmonė - galingesnė "už mus", bet mes galime ją programuoti. Palyginkim ją su kompiuteriu. Kompiuteris už mus skaičiuoja geriau ir greičiau, bet juk mes programuojam kompiuterį!

Tas smegenų programavimas vyksta kasdien. Pirmiausia mus programuoja tėvai, seneliai, vyresnieji broliai ir sesės, mokytojai, draugai, visa aplinka. Vakare po darbo parkrintam ant sofos, mūsų kūnas maloniai sudrimba, protas šiek tiek nurimsta, tada imam į rankas pultelį, įsijungiame televizorių... Stop! Kas su mumis atsitiko?

Mes atsidūrėme transe! Tai maloni būsena, bet susilpnėja kritinis mąstymas. Jis gali būti visai išjungtas. Vadinasi, tai pats patogiausias laikas mus programuoti baimėms, pykčiui ir neapykantai. Šiandien žmonės taip sėkmingai programuojami, kad ir tyliausiuose, ramiausiuose kaimuose jie vidury dienos iš baimės užsirakina trobų duris. Juk aplink - vieni žudymai, plėšimai ir prievartavimai. Šimtas metų jų kaime nebuvo nieko net panašaus, bet vis tiek - vieni baisumai!

Neblogai dar vis programuoja ir kunigai. Protingas, logiškai mąstantis, praprusęs žmogus ima vaikščioti į bažnyčią, patiria transą, jam tai patinka, jis eina dažniau ir dažniau. Iš pradžių jam nelabai rūpi religinės kunigo pasakos, bet ilgainiui jos ima atrodyti tokios gal ne visai vaikiškos, o galiausiai žmogus ima tikėti netgi tokiais absurdais, kad vienas žmogus tris dienas išgyveno žuvies pilve, kad tokia mergina pastojo nuo kažkokios dvasios... Kodėl logiškai mąstančio žmogaus ima nebetrikdyti tokios nesąmonės, kaip pasaulio darymas per darbo savaitę, plokščia žemė ir ant jos uždėtas kupolas su šviesuliais žemei apšviesti? Sugedo jo smegenai?

Ne, jokio gedimo nėra. Pasąmonė - tai tokia vieta, kur logika nereikalinga. Logika - visai kitoje vietoje. O pasąmonėj gali būti sudėti ir tokie teiginiai, troškimai bei norai, kurie prieštarauja vienas kitam. Argi didelė naujiena, kad žmogaus sakinys paneigia prieš tai pasakytą sakinį, arba sakinio pabaiga - pradžią? Štai: "Aš nusiteikęs prieš žudymą, bet mirties bausmė reikalinga." "Nemėgstu religijos, bet reikia tikėti kažkuo"...

Žodžiu, į pasąmonę galima krauti bet ką. Ypač lengva, jeigu žmogus atsidūrė transe, tegu ir nelabai giliame. Juk tada kritinis mąstymas labai susilpnėjęs, gal ir atjungtas. Tai žino ir kunigai, ir politikai, ir reklamų kūrėjai, ir paprasčiausi sukčiai. Štai kodėl politikai taip nuolaidžiauja ir pataikauja visoms bažnyčioms. Gal kunėgėlis davatkas pakreips jų pusėn?

Naujų technologijų amžiuje mes vis smarkiau ir vis atkakliau programuojami. Namuose, gatvėje, parduotuvėje, netgi kirpykloje, kur girdime radiją, ir diktorius skaito vadinamąsias žinias, o iš tiesų diegia baimę kokiai nors tautai ar nuosavai valdžiai. Ypač sunku svetimų įtakų išvengti mieste.

Beviltiška?

Ne! Yra gera naujiena. Jie negali programuoti be mūsų leidimo. Jeigu kunigas iš sakyklos ar politikas iš televizoriaus mus programuoja, tai mes jiems leidome. Jie mus programuoja tiktai todėl, kad einame į bažnyčią, kad įsijungiame televizorių. Bet galim neleisti. Eidami į prekybos centrą, mes galime iš anksto nuspręsti, ką norime pirkti. Netgi užsirašyti! Nuėję pirksime tai, kas mums reikalinga, o ne tai, ką nustatys garsiakalbis.

Galų gale, mes galime patys eiti į transą, kurti visai kitus savo norus ir poreikius. Mes galime transu įveikti stresą, įdiegtas baimes ir nerimą. Mes galim patys kurti visai kitą, ne tokį dirbtinį, labiau natūralų pasaulio vaizdą.

Gyvendami su kitais ir tarp kitų, svetimų įtakų mes neišvengsim. Tai neįmanoma. Visas klausimas - kiek mus programuoja kiti ir kiek mes programuojame patys save? Kiek mus kuria kiti ir kiek mes patys esame save kuriančios asmenybės?

Humanistinės psichologijos kūrėjas A. Maslovas save kuriančius žmones vadino save aktualizuojančiomis asmenybėmis. Kam įdomu, išsamiau paskaitysite internete, o mūsų atveju užteks pasakyti, kad daugiau ar mažiau save kuriam visi. Net labiausiai užprogramuoti zombiai, religiniai fanatikai, savanoriai kariai ir savižudžiai žudikai yra leidę save programuoti, taigi už save atsakingi. Mus gali pasiųsti į karą ir paversti patrankų mėsa, bet negali priversti, kad mes patys ten eitume, mus gali uždaryti į kalėjimus ir netgi sušaudyti, bet niekas mūsų neprivers šito norėti. Mus gali apgauti, įpiršti kvailiausius tikėjimus, net fanatizmą, bet jeigu einame į bažnyčias ir klausomės vėjų, tai mes patys duodam leidimą mulkinti.

Mes turime laisvę naikinti save, bet galime ir nenaikinti.

Mes galime būti zombiai, bet galime ir nebūti.

Renkuosi!