Rotšildų klano istorija. Raudonasis stogas (1 dalis)

„Nejaugi kas nors rimtai mano, kad kokia nors Europos valstybė gali pradėti didelį karą ar išleisti didelę valstybinę paskolą, jei Rotšildai ir su jais susiję žmonės tam prieštaraus?“ – rašė 1905 metais istorikas Hobsonas.

„Karas? Nesąmonė. Mano berniukai jiems neleis“ – antrino jam frau Rotšild, penkių klano įkūrėjų Majerio Amšelio Rotšildo sūnų mama.

O karai vis nesibaigė ir nesibaigė.

Tačiau prieš tai, kol frau Rotšild gavo galimybę samprotauti apie karo galimumą, 1769 metų rugsėjo 21 dieną jos vyras, įgijęs praktikos, kai darbavosi firmoje Wolf Jakob Oppenheimer, kuri tiekė kreditus karališkosioms šeimoms, prikalė iškabą ant vieno iš Frankfurto žydų kvartalų namų.

Ant iškabos buvo pavaizduotas Heseno-Hanau žemės, kuriai priklausė Frankfurtas prie Maino, herbas, o toliau sekė tekstas: „M. A. Rotšildas, oficialus Jo Didenybės hercogo Vilhelmo Heseniečio rūmų prekybos agentas“. Kurfiurstas Vilhelmas IX-asis, Heseno-Kaselio landgrafas, kurio herbas žinomas Vokietijoje nuo Viduramžių, buvo Jurgio II Anglo anūkas, Jurgio III pusbrolis, o taip pat Danijos karaliaus sūnėnas ir Švedijos karaliaus žentas. Akivaizdu, kad giminaičiai buvo įtakingi žmonės, tačiau Rotšildui buvo svarbiau tai, kad dauguma Europos monarchų buvo kuklaus Heseno žemės valdovo skolininkai. Vėliau tai suvaidins lemiamą vaidmenį Rotšildų šeimos iškilime, o Frankfurtas prie Maino užims savo ypatingą vietą istorijoje.

„Karališkųjų žydų“ ar „karališkųjų faktorių“ klases formavimosi istoriją žydų kilmės vokiečių-amerikiečių filosofė, „totalitarizmo teorijos“ pradininkė Hana Arendt apibūdino taip: „Jų gyvenimo lygis buvo gerokai aukštesnis nei tų laikų vidurinės klasės gyvenimo lygis, o jų privilegijos daugeliu atvejų buvo didesnės nei tos, kurios buvo suteikiamos pirkliams… Tai, kad juos gynė valstybė ir jų teikiamos ypatingos paslaugos vyriausybėms trukdė juos priskirti kokiam nors konkrečiam luomui. Faktiškai tai buvo atskiras luomas“.

reklama

„Visi kariuomenės tiekėjai yra kilę iš karališkųjų faktorių“ – tvirtina Heinrichas Šnė. – „Tyrinėjant rūmų faktorių istoriją ankstyvojo kapitalizmo laikais, galima nubrėžti konkrečią jų liniją, įvardijamą tokiais vardais: Fugeris, Op[enheimeris ir Vertheimeris Vienoje, Libmanas, Kompercas, Efraimas, Itgicas, Isaakas Prūsijoje, Berensas Hanoveryje, Lemanas Halberštadte, Baruchas ir Openheimas Bonoje, Zeligmanas Miunchene, Kaula Štutgarte ir Rotšildas Frankfurte bei Vienoje.“ Visus Bavarijos aprūpinimo maisto produktais klausimus nuo 1799 metų sprendė vienintelis tiekėjas, karališkasis faktorius ir bankininkas Aaronas Elijus Zeligmanas iš Laimeno Pfalce. Austriją aptarnavo Openheimerių, Vertheimerių, Venclerių fon Plankenšternų, Arnštainerių ir Ekselesų šeimos.

Lenkų karalius Vladislovas kartojo savo laiškuose: „Pecunia nervus belli“ – „Pinigai – karo nervas“. Per Trisdešimties metų karą natūraliai susidarė duonos deficitas, dėl ko kainos Europoje smarkiai išaugo, o Veclaras fon Plankenšternas, būdamas imperatoriaus armijos tiekėju, tapo multimilijonieriumi.

Apskritai „karališkųjų faktorių“ kastos susiformavimą išprovokavo tai, kad likdami nepiliečiais savo gyvenamosiose šalyse, žydai neprivalėjo dalyvauti konflikte ir palaipsniui susiformavo grupė, kuri aptarnavo konfliktą, užsiimdama kariniais tiekimais. Tiekimai, kurių savalaikiškumas ir finansavimas be jokių abejonių darė įtaką karo eigai, vienokiu ar kitokiu būdu įtraukė faktorius į politines intrigas, kurių rezultate žydai tapo finansiniais patarėjais ir padėjėjais sudarant taikos sutartis, o taip pat – naujienų tiekėjais. Tai vyko visiškai natūraliu būdu – jiems tekdavo keliauti per daugelį šalių, tvarkant kariaujančių pusių aprūpinimo reikalus.

Frederikas Mortonas yra aprašęs, kaip „korespondencija buvo pervežama specialiais vežimais su dvigubu dugnu, o susirašinėjimui senis Majeris sugalvojo specialų šifrą. Tai buvo jidiš, ivrito ir vokiečių kalbų mišinys su specialių ženklų ir užšifruotų vardų sistema“ – taip buvo apčiuoptas dar vienas „karo nervas“.

Įvykių dalyvis karvedys grafas Raimondas Montekuklis suprato pagrindinę karinę strategiją: „Karui reikia tiktai trijų dalykų: pinigų, pinigų ir dar sykį pinigų“. Reikia pažymėti, kad dėl didelės finansinės naštos, užgulančios ant kariaujančios pusės gyventojų, kariaujama dažniausiai būdavo į kreditą, kuris tapo dar viena „karinio serviso“ sfera: „prie kiekvieno kunigaikščio ir prie kiekvieno monarcho Europoje jau buvo rūmų žydai, finansuojantys įvairius reikalus. XVII ir XVIII šimtmečiais šie rūmų žydai visada buvo atskirais individais, turinčiais ryšių visoje Europoje ir galintys gauti kreditų iš viso kontinento“.

reklama

Šnė taip pat mini žydų finansininkų dalyvavimą Septynerių metų kare, kuris kainavo kažkieno uždirbtus 2 220 000 talerių. Sprendimai teikti kreditus jau pavertė siaurą karinių tiekėjų grupelę karinių konfliktų subjektu, kadangi karų pradžia ir baigtis neretai priklausė nuo kredito, kurį kreditoriai išduodavo savo pačių nuožiūra. Pavyzdžiui Heseno žemės miesto Vormso bendruomenė rėmė imperatorių Henriką IV jo kovoje su popiežiumi, dėl ko buvo atleista nuo muitų mokėjimo. O kai karalius Žygimantas paprašė pinigų karui su husitais, žydų bendruomenė kredito nedavė. Tai iš esmės tapo „programuojamos istorijos“ užuomazga.

Galimybę „lošimo šeimininkams“ programuoti istoriją Henriko Šnė nuomone lėmė tai, kad „visa privilegijų sistema, būdinga užgimstančiai to laikmečio biurokratijai, sutelkė rūmų faktorius į vieningą kastą“, kuri turėjo vieningą įtaką.

Toliau mintį plėtoja vokiečių istorikė Hana Arendt: „Visur atskiri žydai perėjo iš visiško beteisiškumo situacijos į įtakingų dvaro kreditorių kastą, finansuojančią valstybės reikalus. Jie naudojosi kolektyvinėmis privilegijomis ir atsiskirdavo nuo mažiau turtingų ir naudingų savo tautiečių netgi tos pačios šalies ribose“.

Sulig kiekvienu nauju karu valstybės reikalams prireikdavo vis daugiau ir daugiau finansų. 1722 metais Maksas Emanuelis Bavarietis užstatė savo rūmų bankininkui Isaakui visas pajamas ir pelnus už 950 000 florinų kreditą, kai tuo tarpu Volfas Vertheimeris tapo Habsburgų vidinių ir užsienio išlaidų padengėju ir naudos gavėju mainais į 1,2 milijono florinų kreditą. 1802 metais Aronui Elijui Zeligmanui atiteko pajamos iš Bavarijos muito rinkliavų mainais į 4 mln paskolą. Openheimeriui buvo užstatytos visos Austrijos pajamos. Austrų įsiskolinimas privedė iki to, kad laikotarpyje tarp 1695 ir 1739 metų Austrijai buvo paskolinti jau 35 milijonai florinų, o Samiuelio Openheimerio mirtis 1703 metais sukėlė rimtą finansinę krizę tiek valstybėje, tiek imperatoriaus rūmuose. Openheimeris padarė tokia puikią karjerą, kad jam ėmė tarnauti kone visi Vokietijos karališkieji žydai. Nebuvo nė vienos rūmų faktorių šeimos, kuri nebūtų paminėta jo aktuose kaip subrangovai ar padėjėjai.

Liūdnai pagarsėjo Foichtvangerio romano herojus Jozefas Ziusas Openheimeris, Viurtembergo hercogo Karlo Aleksandro pirmasis patikėtinis. Prasimušęs į valdžios viršūnes, jis ėmė varyti radikalią personalo parinkimo politiką, pakeisdamas hercogo patarėjus savais žmonėmis, kurie padėjo jam sukoncentruoti savo rankose monopoliją prekiaujant druska, oda ir alkoholiu. 1738 metais, hercogo mirties naktį jis buvo tučtuojau nuteistas ir pakartas narve, uždraudžiant išimti iš ten kūną dar ištisus šešis metus. Štai tokį įspūdį piliečiams padarė jo radikalios ekonomikos reformos.

Iš šios istorijos buvo padaryta visiškai logiška išvada, kad pati geriausia valdžia – tai slapta valdžia, nes valdant iš už kulisų, ant tavęs nekrenta atsakomybė. Kuriant istoriją, kur kas saugiau veikti monarchų ir politikų rankomis, pasiliekant šešėlyje ir ramiai susižeriant honorarus. Jau 1868 metais Abraomas Openheimeris vėl pateko į artimąjį karaliaus Vilhelmo I ratą.

Hanos Arendt nuomone, „XVIII amžiaus pabaigoje 400 žydų šeimų suformavo vieną iš turtingiausių grupių Berlyne“, jų padėtis buvo tokia krintanti į akis, kad Kristianas Vilhelmas Domas „skundėsi Fridricho Vilhelmo I laikais įsitvirtinusia praktika, kai turtingiems žydams buvo teikiami įvairiausi pagarbos ženklai ir parama, neretai darant žalą ir nepaisant paprastų piliečių (ne žydų) interesų. Privilegijuoti žydai lyg niekur nieko gaudavo bajoriškus titulus, taip kad netgi pagal šiuos išorinius požymius jie tapo kažkuo daugiau nei tiesiog turtingi žmonės.

(bus daugiau)