Aš jau 200 dienų neperku naujų daiktų ir štai ką supratau

Prieš kelis mėnesius patyriau blogiausią savo gyvenime – mirė tėvas. Nuo vėžio.

Tačiau mūsų visuomenėje nepriimta ilgai gedėti artimo žmogaus: reikia dirbti. O dar reikia surinkti krūvą popierių ir informuoti apie įvykį begalę įvairiausių instancijų. Kai visa tai užbaigiau, nutariau pašalinti iš tėvo buto jau niekam nebereikalingus daiktus. O tai – itin nedėkingas užsiėmimas. Rūšiuodama krūvas daiktų, jaučiau, tarytum dūstu. Beveik kiekvienas daiktas buvo susijęs su kokiais nors prisiminimais. Nusimatė daug darbo. Prireikė savaičių, kad atsikratyčiau viso to šlamšto, kuris susikaupė vienišo tėvo urve. Kažką reikėjo parduoti, kažką pavyko padovanoti, o kažką teko paprasčiausiai išmesti. Dėžes su indais, drabužiais, kanceliariniais daiktais ir dar tonas viso kito…

Iš esmės aš išmečiau viską, ką jis sukaupė per kelis dešimtmečius. Kad nusipirktų tuos daiktus, tėvas kitados išeikvojo begalę laiko, pinigų ir pastangų. O dabar man dar didesnėmis pastangomis teko visa tai utilizuoti. Mes naikiname planetą, esame pasirengę nieko nepalikti ateities kartoms – ir visa tai tik tam, kad pirktume daiktus, kurių dauguma naudosimės labai retai, o gal ir niekada. Kažką iš jų pamiršime vos ne tą pačią dieną, kai nusipirkome.

reklama

Šita istorija mane prablaivė. Nutariau padaryti eksperimentą, norėjau pabandyti nepirkti nė vieno naujo daikto 200 dienų iš eilės. Kaip ir daugumą tų, kurie turi stabilias pajamas, niekad nebuvau labai disciplinuota vartotoja. Kaip ir visi, pirkau daiktus, kurių negalėjau sau leisti. Ir dažnai galvojau: „O kodėl ne?“ Dėl to buvo labai įdomu, ar sugebėsiu visą tą laiką išsiversti be prekybos centrų. Man gavosi. Neskaitant maisto produktų, vaistų ir pagrindinių tualeto reikmenų, nieko daugiau parduotuvėse nepirkau. Viską, ko man reikėjo, arba skolinausi, arba pirkau internete naudotų daiktų tinklapiuose. Tai buvo puiki patirtis. Ir štai 7 pamokos, kurias išmokau per šį eksperimentą.

PASAULYJE IR TAIP PERNELYG DAUG DAIKTŲ

Kol išpardavinėjau tėvo turtą, aplankiau daugybę labdaros parduotuvių ir skelbimų tinklapių. Netgi Facebook’e žmonės parduoda vieni kitiems milijonus daiktų. Atvirai kalbant, mane šokiravo tokia gausybė daiktų, kuriuos mes gaminame. Kalnai drabužių, tonos baldų, indų – okeanas daiktų, kurių net įsivaizduoti neįmanoma. Vargu ar mums reikia dar daugiau daiktų.

ESAME PRIKLAUSOMI NUO PIRKIMO. TAI REIKIA GYDYTI

Kai pamėginau patenkinti savo poreikius padėvėtais daiktais, kai pradėjau lankytis labdaros parduotuvėse, mane sukrėtė, kiek visko nereikalingo mus supa. Šiose parduotuvėse pilna daiktų įpakavimuose, kurių niekas niekada neatidarė. Žodžiu, pats savaime pirkimo aktas – tai greičiau manipuliavimo mumis, o ne sąmoningo pasirinkimo rezultatas.

ŽMONES ĮPRATINO GALVOTI, KAD TAI, KAS PADĖVĖTA YRA NEHIGIENIŠKA

Kai aprašinėjau savo patirtį tinklaraštyje, daug kas rašė komentaruose, kad pirkti padėvėtus daiktus – nehigieniška. Atseit, pirkti drabužius, baldus ir kitus daiktus – tai žema, o daiktai „apkrėsti svetimais mikrobais“. Ir tai labai keista. Atiduodantys savo daiktus labdarai žmonės daro tai su šypsena. Ir kodėl mes turime manyti, kad visa tai skirta tik skurdžiams, o ne mums?

DIDIEJI HIPERMARKETAI REIKALINGI NE JUMS, O KORPORACIJOMS

reklama

Per tas 200 dienų aš suvokiau, kad man visiškai nereikalingi hipermarketai. Visus reikalingus daiktus galiu nusipirkti palei namus, vieno-dviejų kvartalų atstumu. Pirkti tokiose krautuvėlėse netgi maloniau: jose visada švariau, čia visai kitas požiūris į daiktus ir klientus.

Kai einate į hipermarketą, būtinai nusiperkate krūvą nereikalingų daiktų, kurių nebuvo jūsų pirkinių sąraše. Taip jau ten viskas sutvarkyta. Jūs norite aplankyti didelę parduotuvę, kad apsipirktumėte ir sutaupytumėte, o rezultate išleidžiate gerokai daugiau nei išleistumėte kitur.

NIEKAS NE NAUJA IR NIEKAS NEBRANGU

Mano banko sąskaita, žinoma, pailsėjo per tą pusmetį. Aš nesinaudoju kredito kortelėmis, nejaučiu jokio finansinio spaudimo. Gyvenu lengvai (moraline prasme, nes darbo nemečiau) ir pagaliau suvokiau: kur kas geriau gyventi be nuolatinių apsipirkinėjimų, nei su juo plius su nuolatine baime likti be pinigų. Daiktai paprasčiausiai nėra to verti.

TAI NUOSTABU: MOKĖTI KONKREČIAM ŽMOGUI, O NE KORPORACIJAI

Kai perkate kažką pagal skelbimą, pastebite, kad dauguma pardavėjų – sąžiningi ir padorūs žmonės, kurie nori parduoti jums naudingą daiktą. Jie normalūs, pasirengę atiduoti jums kažką naujo už adekvačią kainą su nedidele nuolaida. Jie nusipirko tai, ko jiems nereikėjo ir džiaugiasi proga susigrąžinti savo pinigus. Jūsų sandėris sukels jiems kur kas daugiau džiaugsmo, nei hipermarketo kasininkei. Ir netgi daugiau, nei pardavimų vadybininkui, kuris trokšta įbrukti jums televizorių, kurio jūs negalite sau leisti. Ir tai yra tiesiog malonu: žinoti, kad tavo pinigai eina šito normalaus žmogaus kišenėn, o ne į beveidės, anoniminės korporacijos seifus.

MAN IŠTIES DAUGIAU NEBEREIKIA VISŲ TŲ „GĖRYBIŲ“

Yra, žinoma, daiktų, kurių nenusipirksite padėvėtų. Daug daiktų. Dažniausiai visi jie susiję su higiena. Kai man tenka juos pirkti, turiu tiesiog prisiversti tai daryti. Tačiau didžiąją laiko dalį praleidžiu kaip visada. Aš tiesiog gyvenu, einu į darbą, linksminuosi su draugais, važinėju taksi. Ir atlyginimas viršija mano išlaidas, o ne susilygina su jomis. Mano stresas beveik aprimo, grįžta ramybė ir vidinė harmonija. Dabar aš suprantu, kad absoliučios daiktų daugumos reikšmingumas yra išpūstas. Aš manau, kad minimalizmas – tai optimalus gyvenimo būdas. Suvokiau tai tik tada, kai praradau tėvą. Tačiau tikiuosi, kad jums, kad suvoktumėte šią tiesą, neteks pereiti per pragarą. Tikiuosi, kad šis straipsnis paskatins jus bent jau susimąstyti apie tai, kaip dažniausiai elgiatės didelėse parduotuvėse. Ar verta nagrinėti visas tas nuolaidas ir kreipti dėmesį į visokiausias akcijas? Galbūt jus paprasčiausiai apgaudinėja?