Kas tikrasis fanatikas – sodomitas ar „homofobas“?

Džordžas Orvelas rašė: „Visuotinio melo epochoje kalbėti tiesą – tai revoliucingas poelgis“. Jeigu jūs šiandien pasakysite teisybę apie homoseksualizmą, tai tapsite taikiniu pjudymui ir juodinimui – svarbiausiems apgaulės ginklams.

Neseniai vedžiau korektišką pokalbį su homoseksualistų judėjimo aktyvistu, tačiau, kai tik pateikiau argumentą, kurio tasai aktyvistas nesugebėjo paneigti, buvau tučtuojau apšauktas fanatiku.

Tada paklausiau, ką jis laiko fanatizmu.

„Baimę ir nepakantumą“. – atsakė jis.

Į tai atsakiau: „Fanatizmas reiškia ne „baimę ir nepakantumą“, o sprendimą apie kažką, padarytą, nežinant faktų. Aš parašiau knygą apie problemas, kurias kelia vienalytės santuokos ir apie baisias homoseksualizmo pasekmes sveikatai. Mano įsitikinimai šiose sferose yra pagrįsti faktais, ir tai ne fanatizmas. Su visa pagarba turiu pastebėti, kad būtent jūs esate apimtas fanatizmo, kadangi smerkiate mano poziciją, netgi neišsiaiškinęs priežasčių, dėl kurių aš tą poziciją užimu“.

Be to, jis visiškai nepagrįstai prilygino mano pasipriešinimą nusiteikimui prieš žmones, kurie elgiasi tam tikru būdu. Praktiškai bet kuriame ginče tai tampa svarbiausiu melagingu argumentu, ginančiu homoseksualizmą: jeigu nesutinkate su homoseksualistais, vadinasi, esate fanatiškas jų priešas. Tačiau priveskime tai prie logiškos pabaigos: jeigu konservatorius ir krikščionis apšaukia fanatikais už tai, kad jie reiškia nepritarimą homoseksualizmui, tai argi tada ne fanatikai yra patys homoseksualistai, kurie pasisako prieš krikščionis? Ir jeigu mes – fanatikai dėl to, kad nusistatę prieš vienalytes santuokas, tai kodėl mes negalime apšaukti fanatikais homoaktyvistų, kurie pasisako prieš heteroseksualias santuokas?

reklama

Žmonės suvaržo santuokas apribojimais. Jeigu santuoka neturės konkretaus apibūdinimo, tai ji nieko nereikš. Pripažinimas, kad tuoktis turi vyrai su moterimis – tai ne fanatizmas, o sveikas protas, pagrįstas biologiniais gamtos faktais. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybė pripažįsta santuoką – ne dėl to, kad du žmonės vienas kitą myli, o todėl, kad tik vyras ir moteris gali paleisti į pasaulį ir geriausiai išauklėti naują piliečių kartą.

Žmonės suvaržo apribojimais ir savo elgesį. Tačiau smerkti kokį nors elgesį – visiškai nereiškia smerkti ar neapkęsti žmonių. Jeigu mes išties mylime žmones, tai tuo labiau turime prieštarauti tam, ką jie daro. Tai puikiausiai supranta, pavyzdžiui, vaikus auginantys tėvai.

Pritarti elgesiui, kuris veda į ligas ir ankstyvą mirtį – tai greičiau neapykantos, o ne meilės demonstravimas. Pagal paskutinius Susirgimų kontrolės centro duomenis homoseksualistams, kurie sudaro 2% gyventojų, tenka 80% užsikrėtimo ŽIV lytiniu keliu atvejų. Produktų ir vaistų kontrolės valdyba pažymi, kad tarp vyrų, užsiimančiu vienalyčiu seksu, užsikrėtimų ŽIV atvejų yra 60 kartų daugiau nei vidutinis rodiklis visos šalies mastu. Ir kurių galų mes tada turime skatinti elgesį, kuris baigiasi tokiais tragiškais rezultatais? Jeigu aš turiu pakankamai pagrindo teigti, kad jūs einate pavojingu keliu, jeigu, tarkime, jus gali suvažinėti sunkvežimis, tai jeigu aš jus mylėsiu – netgi jėga priversiu pasitraukti nuo važiuojamos kelio dalies. O jeigu pasakysiu „Eini teisingai, varyk taip ir toliau“ – tai ar nebus tai puikiausias įrodymas, kaip aš jūsų nekenčiu?

Kartais homoseksualizmas lyginamas netgi su visiškai atskira žmonių rase. Tačiau rasė neturi nieko bendro su elgesiu, o homoseksualizmas – tai elgesys. Odos spalva nedaro niekam įtakos, o homoseksualus gyvenimo būdas daro įtaką labai daugeliui dalykų. Be to, seksualinis elgesys visada priklauso nuo pasirinkimo, o savo rasės žmogus niekad nesirenka. Esama daug buvusių homoseksualistų, tačiau jūs niekur nesutiksite buvusio juodaodžio ar buvusio europiečių rasės atstovo.

Vadinasi, jeigu jūs kreivai žvelgiate į žmogų dėl jo rasės, tai esate fanatikas, o jeigu nepritariate destruktyviam homoseksualisto elgesiui, tai demonstruojate išmintį?

Argumentas „jie tokiais gimė“ irgi nieko vertas.

Įrodymų, kad „tokiais gimstama“, neegzistuoja, o jeigu ir egzistuotų, tai šis faktas neturėtų daryti poveikio įstatymams, susijusiems su santuoka.

Pirma. Daugelį metų trukę aktyvūs tyrimai, beieškant genetinės homoseksualizmo kilmės įrodymų, baigėsi nesėkme. Dvynių tyrimai rodo, kad vieno kiaušinėlio dvynių tarpe nepasireiškia pastoviai vienoda seksualinė orientacija. Faktiškai genetika gali suteikti labai nedaug informacijos apie homoseksualius troškimus. Kokiu būdu persiduoda „homoseksualizmo genas“? Juk homoseksualistai negimdo vaikų.

reklama

Antra. Jeigu savo norų kontroliuoti mes kartais negalime, tai seksualinį elgesį kontroliuojame visada. Dėl to nepriklausomai nuo seksualinių troškimų šaltinio žmonės gali kontroliuoti savo seksualinį elgesį. Jeigu tvirtinate, kad taip nėra, t.y., kad seksualinis elgesys yra kažkuriuo laipsniu nekontroliuojamas, tai jūs ginate visiškai absurdišką požiūrį, bylojantį, jog niekas negali turėti moralinės atsakomybės už bet kokį lytinį nusikaltimą, tame tarpe – išprievartavimą, incestą ar pedofiliją.

Trečia. Argumentas „tokiais gimė“ grindžiamas schema: „Jeigu Viešpats sukūrė mane su tokiais troškimais, tai juos aš turiu ir pildyti“. Tačiau taip kalbantys žmonės nepastebi gerokai akivaizdesnių ir svarbesnių dalykų – kad jie gimė su konkrečiomis anatominėmis savybėmis. Mes negalime žinoti, ar jau gimdami atsinešėme su savimi savo troškimus, kadangi neprisimename savo kūdikystės, tačiau mes galime būti visiškai tikri, kad gimėme su konkrečiais anatominiais ypatumais. Kodėl gi tada homoseksualistų aktyvistai paiso savo aistrų, o ne anatomijos? Savo aistrų ir troškimų ignoravimas gali sukelti jums nepatogumų, tačiau gamtinių savo kūno ypatumų nepaisymas neretai gali baigtis fatališkomis pasekmėmis.

Ketvirta. Jeigu gimėte su konkrečiais ypatumais, tai neturi turėti nieko bendro su įstatymais. Įstatymai reguliuoja žmonių elgesį, o ne norus, troškimus ir aistras. O aistrų, kurių negalima įveikti, atsiras pas kiekvieną iš mūsų. Faktiškai visi mes gimstame su „orientacija“ į ne visai gerus poelgius, tačiau tie įgimti ypatumai nepateisina mūsų poelgių. Jei gimdami paveldėjote polinkį į alkoholizmą, tai nereiškia, kad būtinai turite būti alkoholikas. Jeigu turite įgimtą potraukį vaikams, visiškai nebūtina gyventi kaip pedofilui. Kodėl gi homoaktyvistams pagaliau nepaaiškinus, kad fiziniai homoseksualistų užpuolimas yra nulemti kai kurių žmonių genetiškai paveldėtu priešiškumu homoseksualizmui? Tipo, aš nekaltas, aš jau gimiau su „antihomoseksualiu“ genu. Tačiau juk žmonės, pasisakantys prieš alkoholizmą, pedofiliją ir fizinį smurtą prieš homoseksualistus – tai jokie fanatikai.

Esmė slypi tame, kad standartiniai argumentai homoseksualizmo ir vienalyčių santuokų naudai neatlaiko jokios kritikos. Dėl to kai kurie homoaktyvistai ir toliau pravardžiuos konservatorius fanatikais, kad išstumtų juos iš debatų lauko. Amerikoje šiandien laimėti ginčą demagoginiais metodais yra žymiai lengviau, nei pasitelkiant faktus. Įtikink publiką, kad tavo oponentas yra fanatikas ir automatiškai laimėsi, net jeigu pats esi fanatikas, užsiimantis kitaminčių persekiojimu. Pakanka vien paskaityti apie homoaktyvistų fanatizmą ir Džerio Bjuvelio, turinčio metų mokytojo titulą, persekiojimą už jo konservatyvias pažiūras. Jis buvo nušalintas nuo dėstymo.

Ar baigsis geruoju jiems fanatizmas ir persekiojimai? Nesibaigs, jei amerikiečiai pradės galvoti. Mąstantys žmonės supranta, kad homoseksualizmo sulyginimas su atskira rase – kad ir kaip tai būtų šiandien madinga – yra tokia pati klaida, kaip vadinti santuoką, kuri pagrįsta biologija, fanatizmu. Kaip pažymėjo Čestertonas: „Klydimai nenustoja būti klydimais, netgi kai jie tampa madingi“.

***

Autorius: Frenkas Tiurekas. Apdovanojimų susilaukusių knygų „Korektiška, tačiau ne politkorektiška: kokią žalą visiems daro vienalytės santuokos“ ir „Per mažai pas mane tikėjimo, kad tapčiau ateistu“ autorius.

www