Rasizmas prieš baltuosius – pavojingas tikrovės neigimas

Nors 2014 metų sausį Paryžiaus apeliacinis teismas paliko sunkinančią aplinkybę ir pripažino rasizmo požymius baltaodžių prancūzų įžeidimo byloje, po metų ši sąvoka vis tiek kelia problemas. Kovo 19 dieną Paryžiaus korekcinis teismas pareiškė, jog „taip vadinami vietiniai baltaodžiai prancūzai“ nėra „grupė žmonių“ taip, kaip tai supranta Prancūzijos įstatymai, ir panaikino kaltinimus reperiui ir sociologui, kurį buvo padavę į teismą dėl rasizmo, nukreipto prieš baltuosius.

"Atlantico" žurnalistas: Ar šis sprendimas rodo, kad prancūzų visuomenė nesugeba suprasti atsiradusio rasizmo prieš baltuosius?

Vensanas Turnje: Šie prieštaringi sprendimai iš tikro atspindi esamos padėties sudėtingumą. Viena vertus, elitas jaučiasi nepatogiai dėl rasinių kategorijų, ypač kai kalbama apie daugumos apibūdinimą, todėl kad pagal respublikonus Prancūzija negali būti charakterizuojama etniniais ar rasiniais kriterijais. Tačiau šalia to egzistuoja realus socialinis fenomenas: visuomenėje stiprėja saviraiška, paremta būtent etniniais ir rasiniais kriterijais.

Tokia saviraiška iššaukia įtampą ir netgi neapykantą. O tai, beje, logiška – ši savimonė naudoja konfrontacinę logiką. Tampa aišku, kad nežiūrint į postkolonijinėje epochoje atsiradusią naivią mitologiją, prietarai ir rasinė neapykanta būdinga ne tik Europai.

Tai suprasti galima buvo dar prieš kelis metus, kai aktyvistė Urija Buteldža (Houria Bouteldja) išsakė įžeidimus vietinių prancūzų adresu. Tačiau pirmosios instancijos teismas, o vėliau ir Apeliacinis Tulūzos teismas nesutiko su prokuratūros reikalavimu ir panaikino kaltinimus dėl rasinės neapykantos kurstymo, teigdami, jog tokios sąvokos kaip „vietinis prancūzas“ iš viso nėra. Tokie pat argumentai naudojami ir dabar. O tai kelia nuostabą iš kart dėl dviejų priežasčių.

reklama

Pirmiausia, manoma, kad rasizmas gali būti nukreiptas tik prieš kažkokią moksliškai patvirtintą grupę žmonių, nors įstatyme minima „reali arba spėjama“ rasė. Antra, visiškai nekreipiamas dėmesys į tai, kad Urijos Buteldžos judėjimas tik ir kalba apie rasinį klausimą. Pakanka susipažinti su 2010 metais priimtais šios organizacijos įstatais, kuriuose kalbama apie „baltąją valdžią“ ir „baltąją Europą“. Taipogi priminsime, kad Urija Buteldža parašė atvirą laišką „žydui Erikui Zemurui“, kuris parašytas taip, jog būtų vengiama atviro antisemitizmo, tačiau daug kas tekste parodo jos tikrąją ideologiją.

Ir tai ne vienintelis atvejis. Šio rasinio apsisprendimo pagrindu formuojasi ir kiti judėjimai, kai kurie jų, vyriausybei pareikalavus, buvo uždrausti. Ar šie judėjimai marginalūs? Taip, jei kalbėtume apie jų radikalų nusiteikimą, ir ne, jei spręstume pagal tai, kokią veiklą jie vykdo. Pavyzdžiui, atsirado Prancūzijos Juodųjų asociacijų atstovų taryba, kuri neseniai bandė pravesti konkursą „Miss juodaodė“ bei pareikalavo skirti rasinėms mažumoms 10 % kvotos rinkimuose. Neįtikėtina, tačiau kai kurie elito atstovai teigiamai žiūri į tokius reikalavimus.

Praeitų metų gegužę le Monde publikavo straipsnį apie naują „juodąjį elitą“ – vadovų asociacijas, kurios pirmiausia pristato save kaip juodaodžius. Tačiau ką visi kalbėtų, jei „baltoji rasė“ įsigeistų pareikšti apie save per MIP ir pravestų Prancūzijos baltosios miss konkursą?

– Jei nevadintumėme daiktų savais vardais, tai tik dar labiau didėtų įtampa ir būtų griaunama socialinė vienybė?

– Įtampą kelia dvigubi standartai. Viena vertus, pas mus įprasta nekalbėti apie kai kuriuos dalykus, tai aiškiai rodo pavyzdys apie vietinius prancūzus. Tačiau kita vertus, visi puikiai mato, kad dalis elito tiesiog pamišę dėl rasinio klausimo, kadangi nuolat tvirtina, jog daugelio mažumų atstovavimas yra nepakankamas. Kaip bebūtų, kalbėti apie per mažą atstovavimą galima tik tuomet, kai yra aiški mažumos ir daugumos nuostata – o tai jau savaime yra kalba apie vietinius gyventojus.

Imkime vieną įdomų pavyzdį: Vyriausiąją audiovizualinę tarybą (CSA). Ši organizacija labai rimtai žiūri į savo darbą, vertinant „įvairiapusiškumą“ audiovizualinėse MIP. Todėl 2009 metais ji įvedė statistinę sistemą. Kasmet dvi savaites ji skaičiuoja žmonių pasirodymą eteryje pagal keturis kriterijus: socialinę padėtį, lytį, individualumą ir „kilmę“. Pirmieji du kriterijai nekelia ypatingų sunkumų ir netgi duoda įdomių rezultatų – pirmiausia tai liečia platų aukščiausios socialinės kategorijos atstovavimą MIP. Su kitais kriterijais viskas gerokai sudėtingiau, ypatingai su paskutiniu. Kas iš viso yra kilmė? Jei remtumėmės principu, jog vietinių prancūzų nėra, kaip tada nustatyti mažumų atstovavimo lygį?

CSA tenkinasi skirstymu į „baltus“ ir „nebaltus“. CSA tai veidmainiškai vadina „suvokiama“ spalva, tartum šiuo klausimu apskritai kas nors galėtų abejoti (neskaitant kai kurių ypatingų atvejų). Tai ir yra problemos esmė: baltuosius faktiškai prilygina vietiniams gyventojams, nors tai ne visada yra tiesa (migrantas irgi gali būti baltaodis). Taigi, gaunasi, kad tokių, kaip vietinių prancūzų iš viso neturėtų būti, bet jų kiekis vis dėl to yra skaičiuojamas ir kritikuojamas jų per didelis skaičius. Verta pridurti, kad šis tyrimas neleidžia daryti jokių išvadų. Juk net kai rezultatai sako, jog pasirodančiųjų per MIP baltaodžių yra 85 % (ne baltųjų gaunasi 15 %), tai juk nebūtinai šie skaičiai turi atspindėti tikrą jų dalį visuomenėje. Ir nieko nesako apie per didelį ar per mažą jų atstovų skaičių.

reklama

– Gal būt šitas rasizmo prieš baltuosius nepripažinimas suteikia Nacionaliniam frontui monopoliją? Kuo pavojingas šis neigimas politinėje scenoje?

– Kalbant apie Nacionalinį frontą, taip, daliai visuomenės gali atrodyti, jog yra palikti likimo valiai: žmonėms kasdieniame gyvenime dažnai tenka stebėti kultūrų ir papročių susidūrimą. Taip pat priminsime, jog, kaip parodė Mišelė Tribala (Michele Tribalat) ir Bernaras Obry (Bernard Aubry), kai kuriose komunose dauguma gali tapti mažuma. Visgi, teritorinio separatizmo padedami, didelė visuomenės dalis dar išvengia konfrontacijos. Pirmiausia tai liečia pasiturinčiųjų sluoksnį, kurių prestižiniai rajonai atsiriboja aukštomis nekilnojamo turto kainomis.

Šių žmonių supratimu, rasizmas prieš baltuosius – niekuo neparemtas ideologinė sąvoka. Apskritai, jie visiškai nepastebi realybės: pavyzdžiui, jie net nėra girdėję apie mažumų konfliktus, kurie socialinių būstų valdybas verčia imtis priemonių jiems malšinti. Toks gyvenimiškų situacijų įvairumas leidžia suprasti tą ribą, į kurią atsirėmė Nacionalinis frontas rinkimuose, kai jam nepavyko išplėsti rinkiminės bazės pirmame ture. Politologas Pjeras Martenas (Pierre Martin) puikiai tai aprašė dar 1996 metais: Nacionalinis frontas taip ir liko „bejėge jėga“. Rinkimų rezultatai tai patvirtino dar kartą. Taip, Nacionalinis frontas gali išpešti naudos iš socialinio neapibrėžtumo, tačiau vargu ar verta jam tikėtis kažko daugiau, nei 25-30 proc. Tai, žinoma nėra mažai, tačiau nepakanka, kad patektum į valdžią.

Todėl rasinio apsisprendimo, kaip ir religinio, klausimas yra viena iš svarbiausių rytojaus problemų. Kol kas Prancūzijos vyriausybė atsisako analizuoti šią situaciją. „Etninė“ statistika vis dar draudžiama, o valstybė užmerkia akis prieš bet kokius rasinius skirtumus. Savo priešrinkiminėje programoje Fransua Olandas (François Hollande) netgi siūlė panaikinti iš Konstitucijos žodį „rasė“, kadangi ši sąvoka yra neapibrėžta. Dabar apie tai niekas nebekalba, dėl ko, manau, verta pasiginčyti, kadangi šiandien toks žingsnis galėtų būti pateisinamas nors simboliškai ir patvirtintų tai, kad, nežiūrint į visus reikalavimus (pavyzdžiui tokius, kaip etninės statistikos įvedimas ar kvotos rinkimuose), Respublika niekada nepripažins rasinio apsisprendimo.

Bet kokiu atveju, siekis nenusileisti šiems reikalavimams yra pagirtinas, kadangi jis patvirtina respublikonišką nacijos idealą kaip piliečių, kurie susiję bendru likimu ir paklusta tiems patiems įstatymams, visuomenę. Problemos esmė yra ta, kad šiandien šiuo idealu abejojama, ką rodo auganti visuomenės diversifikacija. Turbūt tai liūdina, tačiau rasė ir religija daliai gyventojų tampa vis svarbesniu savimonės kriterijumi, kuris darosi vis labiau įtakingas dėl didėjančio išsilavinusių ir politizuotų žmonių skaičiaus. Šiandien bręsta radikalūs pokyčiai. Ir mums nepavyks išvengti kalbų apie tai, kaip į tai privalo reaguoti valstybė. Pavyzdžiui, ar verta kas kart pabrėžti kultūrinę įvairovę, jei tai tik dar labiau stiprina indentiteto dinamiką?

Ar reikia ir toliau švietimo ir kultūros politikoje į pirmą vietą statyti žmonių kilmę? Vyriausybė, beje, užima dviprasmę poziciją. Viena vertus, ji pabrėžia pasišventimą respublikoniškam idealui, kuriame egzistuoja tik piliečiai. Kita vertus, jai vis knieti sulošti religinėmis ir etninėmis kortomis, ypač artėjant rinkimams. Kodėl Fransua Olandas pareiškė, jog „Respublika pripažįsta visas religijas“, jeigu pagal 1905 metų įstatymą, valstybė nepripažįsta nė vienos? Ar tai jo klaida, ar priešingai – sąmoningas žingsnis? Bet kuriuo atveju, pasaulietinės visuomenės sargams yra dėl ko nerimauti.

Vensanas Turnje (Vincent Tournier), Grenoblio Politinių tyrimų instituto dėstytojas

Parengė Darius Dimbelis pagal „Atlantico“, Prancūzija