Imigracija ir Didysis Tautų kraustymasis - istorijos spiralė apsisuko?

Kilo noras pasidalinti mintimis apie Europos šalių ir tautų likimą, turint galvoje krizę susijusią su pabėgėlių antplūdžiu.

Dauguma mūsų mokykloje mokėmės Europos istoriją ankstyvaisiais viduramžiais ir tikriausiai dag kas pamena terminą „Didysis Tautų kraustymasis“. Šiai temai, atvirai kalbant, buvo skiriama itin mažai laiko. O veltui.

Didysis Tautų kraustymasis – vienas didingiausių cikliškų procesų planetos istorijoje, kurio esmė – IV-VII mūsų eros šimtmetyje įvykęs didžiulių klajoklių (hunai), o paskui juos ir sėslių tautų kraustymasis iš Azijos ir Šiaurės Europos į Rytų, Centrinę ir Pietų Europą.

Būtent tuo laikotarpiu pradėjo formuotis tos pačios europiečių tautos, kurios šiandien užpildė erdvę tarp Lisabonos ir Vladivostoko. Kaip viena iš kraustymosi priežasčių, minimas klimato pasikeitimas (atšalimas Šiaurės Eurazijoje ankstyvaisiais Viduramžiais) bei demografinis faktorius – barbarų, kurie supo Romos imperiją, skaičius augo kur kas greičiau nei pačių romėnų skaičius. Be to, verta paminėti demografinę, politinę, ekonominę, religinę ir ideologinę krizę pačioje Romoje. Krizė buvo susijusi su vergovinės santvarkos žlugimu, feodalizmo formavimusi, dėl ko įprasta Romos valdymo sistema su jos centralizacija palaipsniui patyrė vis didėjančią atskirų ekonominių regionų autonomizacija. Įvyko naujų religinių konfesijų kūrimosi bumas (vien krikščionys III-V amžiuose turėjo dešimtis sektų, nekalbant jau apie mitraizmą ir kitas religijas). Smarkiai smuko gimstamumas. Prisidėjo ištisa puokštė kitų faktorių, kuriuos aprašė daugybė autorių.

Ir visi šie faktoriai veikė visuotinės apatijos fone. Visuomenėje viešpatavo visuotinis bejėgiškumo jausmas, kai kolonai ir vergai pradėjo puldinėti įkyrėjusius turtuolius, o turtuoliai atiduodavo viską barbarams patys, kad tik išsaugotų privilegiją likti kolonų šeimininkais.

reklama

Kurgi dingo tie romėnai, kurie sudegino Kartaginą?

V amžiuje jau iš dalies nustoję save vadinti romėnais, jie jau numatė savo būsimą žūtį, užsiimdami savo paprastais asmeniniais reikalais. Stebėdami, kaip barbarų minios veržiasi į jų miestus, išlaisvindamos iš vergijos (šiandieniniai kreditai!) vergus, įvesdamos savo tvarką ir kurdamos naujas valstybes, romėnai gyveno sau įprastą gyvenimą, pamažu pamiršo visus pažangos stebuklus ir, kas tapo mįsle ateities istorikams, periminėjo atplūdusių tautų papročius.

Ir skaitydami literatūros veikalus, mes regime minias germanų bei hunų, užtvindžiusias Romą, deginančias jos gyventojus ir apsigyvenančias jų namuose. Tačiau realybėje persikėlimo procesas buvo panašus į potvynį tik nuo V amžiaus.

Penkis šimtmečius iki to laiko, romėnai ir germanai žinojo vieni kitus, keitėsi prekėmis ir gyveno tai kariaudami, tai susitardami. Germanai prasiskverbdavo į imperiją kaip pirkliai, prekiautojai vergais, maišėsi su vietiniais gyventojais ir perimdavo romėniškos kultūros įgūdžius. Kai imperija buvo stipri, o gyventojų turėjo daug, germanai problemų jai nekėlė.

Romėnų problema buvo ta, kad jie nustojo gimdyti vaikus. Demografinė krizė Romoje šiandien aiškinama įvairiai: vergvaldiškos santvarkos žlugimas, dirvožemių išsekimas, masinės ligos, apsinuodijimai švininiais indais. Tačiau faktas yra tas, kad pietinės Europos gyventojų skaičius laikotarpyje nuo 100 iki 500 mūsų eros metų smarkiai sumažėjo, miestai pradėjo tuštėti, netgi milijoninė Roma, užpuolus vandalams, buvo tapusi vidutinio dydžio miestu.

Reikia pažymėti, kad krizė aprėpė ne vien Italiją, bet ir visus imperijos Vakarus, kur vergvaldystė pasiekė apogėjų ir pradėjo transformuotis į feodalizmą. Rytinėje imperijos dalyje nuosmukis, tiek demografinis, tiek ekonominis, buvo ne toks didelis. Paprasčiau kalbant, rytuose cezariai galėjo surinkti armijas, kad atsispirtų barbarams, o vakaruose – ne. Ekonominių ryšių trūkinėjimas peraugo į imperijos byrėjimą ir nesibaigiančius imperatorių bei cezarių, kuriuos rėmė vieni ar kiti regionai, karus.

Tuo tarpu germanų ir kitų barbarų skaičius augo. Ir kuo mažiau buvo gyventojų Romos pasienio su barbarais ruožuose, tuo labiau Romos valdžia buvo suinteresuota germanų migracija į imperijos žemes. Iš pradžių ne germanai veržėsi į Romą. Tai Roma, matydama, kad jai nepakanka kareivių, pradėjo vilioti gentis į savo teritoriją. Iš pradžių priimdavo atskirus kareivius ir darbininkus, paskui – priimdavo ištisas gentis, išskirdama joms teritorijas gyventi – getus. Pavadintos federatais, šios atklydusios tautos palaipsniui ėmė kviestis savi gimines ir kontroliuoti sienas. Galiausiai Roma, davusi autonomiją ir nesuskaldžiusi genčių, prarado jų kontrolę. Vieni federatai gynė Romą nuo kitų atėjūnų, kiti gi kvietėsi giminaičius apsigyventi ištuštėjusiose žemėse. Germanai ir kiti barbarai nustojo maišytis su romėnais. Dar daugiau – romanizuoti italikai ir keltai ėmė bėgti iš tų rajonų, kurie buvo atiduoti federatams ar buvo jų užgrobti.

reklama

Kai pagaliau prasidėjo antplūdis ir hunų ordos užgriuvo imperiją, palei jos sienas gyveno nebe Romos kareiviai, o samdiniai ir atėjūnų genčių tarpo. Roma dar kažkiek laiko atsilaikė, vienų genčių pagalba atmušdama kitas, tačiau galiausiai buvo sunaikinta. Roma žlugo anksčiau už paskutinį Vakarų Romos imperatorių. Likimo ironija – Romos įkūrėjo bendravardis Romulas buvo jau viso labo marionetė barbarų vadų rankose. Šie valdė Vakarų imperijos likučius, iki V amžiaus pabaigos čia dar galiojo Romos valiuta, teismai, o gyventojai mokėjo mokesčius. Tačiau pati imperija buvo jau mirusi.

Žvelgiant į išreklamuotus pabėgėlių į Europą srautus, kyla mintis – štai, antplūdis prasidėjo! Tačiau taip teigiantys ekspertai pamiršta, kad atėjūnai vietinius Europos gyventojus pakeisti pradėjo ne dabar, o prieš dešimtmečius. Šiuo metu Europoje vien musulmonai sudaro 6% gyventojų, atskiruose regionuose jų dar daugiau. Ir problema glūdi netgi ne pačiuose migrantuose, o tose sąlygose, kuriomis vyksta naujas Europos apgyvendinimas.

Šiandien mes turime kelis tiesioginius požymius, kurie visiškai sutampa su Didžiojo Tautų kraustymosi laikais.

– Demografinė krizė Europoje.

– Dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo, ištuštėjusias darbo vietas užima migrantai.

– Darbo migrantai, padidinę savo skaičių iki konkrečios ribos, nustoja maišytis su europiečiais ir pradeda kurti getus.

– Getai legalizuojami Europos įstatymais.

– Sukūrę anklavus, migrantai išsaugo ryšius su savo tėvyne ir kviečiasi giminaičius.

– Regionuose, iš kur atkeliauja migrantai, viešpatauja pilietiniai karai, demografinis sprogimas bei ekologinės katastrofos. Pavyzdžiui, Egiptas su 80-čia milijonų gyventojų ir dydžiu sulig Indija jau dūsta nuo vandens ir maisto stygiaus. O kitados jis buvo antikinio pasaulio aruodas.

– Regionų, iš kurių bėgama į Europą, gyventojai susiję su Europa darbo, prekybos bei istoriniais santykiais (kolonializmo paveldas).

– Demografinė krizė plėtojasi drauge su bendra kapitalizmo krize. Pereinama prie sekančios eros – technologinės. Trumpiau tariant, gamyklas pakeičia ofisai, o išlikusiose gamyklose – robotizacija. Atliekami Europos miestų gyventojai neranda sau vietos ir palaipsniui praranda stimulą gyventi.

– Masinės apatijos apimtoje Europoje naujieji atvykėliai priklauso ne industrinei, o kaimo kultūrai – jie niekad gamyklose nedirbo ir jokios apatijos nejaučia. Dar daugiau, europietiškos gyvenimo sąlygos jiems primena rojų, tačiau Europos kultūra jiems yra visiškai nepriimtina.

– Nacionalinės Europos valstybių idėjos palaipsniui nyksta. Žmonės, neturintys ideologijos, nesigina nuo migrantų, jie nuo jų bėga – į Ameriką ar į kaimyninį regioną, kol ten dar neapsigyveno migrantai.

Rezultatas: mes atsidūrėme toje Didžiojo Kraustymosi stadijoje, kurią išgyveno Roma IV amžiuje. Iki pabaigos dar toloka, tačiau tiesioginis ryšys matosi akivaizdžiai. Panašios situacijos baigiasi panašiais rezultatais. Šimtmečio pabaigoje Europos valstybės pavirs arba tautų lydymosi katilu, arba, kas labiau tikėtina, atsiras bendra amorfiška ES valstybė su daugybe nepaklusnių arabiškų anklavų, kurie, jei išliks dabartiniai gimstamumo rodikliai, galiausiai suės visą Europą. Kitas variantas – su nacistais – neįmanomas ir jis nepakeis bendros demografinės situacijos. Net jeigu nacistai ateis į valdžią ir uždarys sienas bei išskers migrantus, jų šalys, su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi, vis tiek galiausiai taps lengvu grobiu.

Kas bus su Rytų Europa? Rytų Romos imperija išgyveno po Romos žlugimo dar tūkstantį metų.