Trečias Pasaulinis karas. Bažnyčia

Mieli tėvynainiai, įvairių bažnyčių tikintieji, praeitoje laidoje bandėme švelniai pakritikuoti kai kuriuos bažnyčios tarnus, kurie dangstydamiesi sutana, iš tiesų tarnauja ne Dievui, o valdžiai, Momonai. Nes bažnyčia Lietuvoje – atskirta nuo valstybės, taigi neturėtų kištis į pasaulietinius reikalus, juolab politiką. Tačiau juk referendumo dėl žemės metu vienos bažnyčios vyskupų sinodas, paniekindamas daugybės piliečių valią, oficialiai pasisakė žemės referendumo klausimu, suplakdamas pasaulietinius reikalus su tikėjimo reikalais.

Čia ir iškyla pamatinis klausimas kiekvienam tikinčiajam: ar tu pirma lietuvis, ar savo bažnyčios tarnas? Jei atsakysi – pirma bažnyčios tarnas, gali būti, kad tavimi ir vėl pasinaudos, šįkart nukreipdami Tave ne tik išparduoti savo Lietuvos žemę, bet lieti kraują už svetimų, mums abejingų ir nedraugiškų valstybių interesus. Kadangi reikalai per daug rimti – atsisakėme idėjos laidą multiplikuoti. Bet nesame ir tikėjimo sekta, kad galėtume sakyti savo pasekėjams pamokslus. Todėl vaidinsime pastorius, kurių be galo norėtume, kad jie būtų. Nes kiekvienas žmogus, kuris širdyje nešioja Dievą – turi teisę ir į Dievo vardu išreikštą žodį. Tuo pagrįsti evangelikų tikėjimai.

reklama

Taigi, mieli tėvynainiai

Artinasi ta valanda, kai mums savo tikėjimą reiks irodyti ne žodžiais, o darbais.Kalbu apie artėjančią mobilizaciją į šauktinių kariuomenę. Šiaip jau kariuomenė būtų neblogas daiktas, jeigu ji ne pultų, bet gintųsi. Kariuomenė galėtų būti drausmės, vyriškumo mokykla, galėtų padėti efektingai spręsti šalies vidaus problemas, ją galima būtų panaudoti stichiškų padarinių likvidavimui, valstybinių miškų valymui ir panašiai.

Bet dabar, jau vykstant Trečiajam Pasauliniui karui, pagreitintas šaukimas abiturientų, kuriems net egzaminų neleidžiama išlaikyti, sako tik viena: valdžia pateko į šėtoniškas melo ir apgaulės pinkles. Saldžiais pažadais ji vilioja ir verčia jaunuolius eiti į armiją, kurios tikslas – ne gintis, bet pulti. Ne ginti mūsų Lietuvos, bet svetimų valstybių – agresorių interesus. Todėl netikėkite tais šventikais, kurie laimins tokius valdžios veiksmus. Jie tarnauja ne Dievui, o Momonai. Ne veltui valdžia išdalino beveuk 2 mln litų tradicinėms Lietuvos bažnyčioms – ji bando papirkti bažnyčios tarnus, kad tie, užmiršę savo priedermę tarnauti Dievui – taip pat padėtų tarnauti Momonai.

Ką gi daryti ir kaip elgtis, jeigu ir į Tave nukryps tas melagingas pirštas, raginantis neva “ginti Lietuvą” nuo neegzistuojančių priešų?

Prisiminkime Kristaus žodžius, kai jis sakė: “kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui.” Valdžiai – nesipriešink ir pakluski. Tačiau kada ateis valanda, kai turėsi atlikti kareivio darbą, prisimink ir Kristaus patarimus kareiviams, jis ragino juos nebūti žiauriais be reikalo, nepasiduoti žemoms emocijoms, neskriausti taikių gyventojų.

Todėl sakau tau: jei Tau lieps šauti į artimą savo svetimoje žemėje, sakydami, kad jis priešas – šauk ne į jį, o Dievui į langus.

Nes Dievui bus daug skaudesnis Tavo nuopuolis dėl žmogžudystės, artimo kraujo praliejimas, negu metalo gabalėlis, pasiųstas į Dievo langą . Kulka, kuri bus pasiųsta ne į žmogų, o pro šalį – taps šventos komunijos paplotėliu, nes tu nepadarysi didžiausios nuodėmės, kurios vardas – Žudymas. taigi – nežudyk. Valdžios – klausyk, bet savo daryk.

Amen

Pastorius Kazimieras Krūmas

(Pastorių Krūmą vaidino Kazimieras Juraitis)