Pamąstymai apie NATO, geopolitiką ir Lietuvos padėtį

Kaip ir derėjo tikėtis, oligarchinė valdžia, kartu su dideliu ir vienbalsiu sisteminės žiniasklaidos palaikymu, atšventė 11-ąsias Lietuvos įsijungimo į NATO metines. Nenuostabu, kad postringavimai ir klyksmai apie „mūsų saugumo garantą“, „Rusijos grėsmę“ ir t. t. ne tik nenutilo, bet tik dar labiau pagarsėjo, pasileidus į paprasčiausią Amerikos kulto isteriją.

Tuo tarpu mes, būdami vienais iš tų, kurie nepasiduoda kone visuotinu tapusiam melui ir visuomenės klaidinimui per karo propagandą, jaučiame būtinybę nors lakoniškai pasidalinti keliais savo apmąstymais apie tai, ką iš tikrųjų reiškia NATO ir Lietuvos narystė šioje organizacijoje.

Visų pirma, tai reiškia priklausymą tam tikrai struktūrai, tam tikrai organizacijai. Klausimas, žinoma, turėtų būti, kokiai organizacijai? Kas tai iš viso yra NATO ir kokia šios organizacijos esmė? Tai yra Jungtinių Valstijų ir jų hegemonijai faktiškai pajungtų menkesnių imperialistinių valstybių įkurta organizacija, kuri iš pradžių buvo nukreipta kovai prieš TSRS bei jai draugiškas šalis. Nuo pat pradžių NATO, būdama iš esmės tam tikra „tarptautine“ priedanga JAV imperialistiniams išpuoliams, siekė ne tik pateisinti JAV veiksmus, bet ir sudaryti vaizdą, kad juos palaiko „tarptautinė bendruomenė“, suprask, kone visas pasaulis (nors faktiškai – tiktai kelios Europos šalys, nuo 1945-ųjų metų esančios po milžiniška JAV įtaka bei spaudimu). NATO buvo n as kita, kaip JAV kapitalistinio imperializmo įrankis kovoje ne tik prieš TSRS, bet ir prieš daugybę laisvės ir nepriklausomybės siekusių tautų, ką puikiai iliustruoja Korėjos bei Vietnamo karų atvejai.

Šitaip su cheminiais ginklais Vietnamą “laisvino” ir jam “demokratiją” nešė JAV imperialistai

Žinoma, lyg ir gražiai naivuolio ausiai turėtų skambėti „pasaulio policininko“ titulas, kurį NATO, o kartais net ir JAV, pati sau priskiria: girdi, juk mes esame „taikdariai“, ginantys taiką bei visuotinę rimtį pasaulyje, o, reikalui esant, dar ir atnešantys „demokratiją“ jos stokojantiems kraštams… Ar bent jau tokia yra oficialioji interpretacija. Joje, vis dėlto, yra tam tikras krislelis tiesos: NATO, bent jau tam tikra, kad ir labai subtilia ir netgi paradoksalia prasme, savo laiku iš tiesų ėmėsi „palaikyti rimties“… Bet kokia ta „rimtis“?

Štai ir dalyko esmė, kurią vargu ar galėtų paneigti bet kas, turintis elementarų supratimą apie ekonominius ir geopolitinius procesus: pakeitusios Didžiąją Britaniją kaip imperialistinio pasaulio hegemoną, JAV įgijo viešpatavimą ištisų šalių, nepatekusių į socialistinį bloką ir tiesiog neturėjusių jėgų atsilaikyti, atžvilgiu. Tai, žinoma, reiškė ir jų išteklių pajungimą saviems ekonominiams interesams aptarnauti ir savajai galiai didinti.

Dvipolė pasaulio tvarka

reklama

Vakarų Europa tapo faktine JAV imperijos marionete, kad ir ganėtinai turtinga bei „patenkinta“ savuoju statusu, kol, tuo tarpu, kolonijinį statusą tik formaliai nusimetusios šalys tapo tikrų tikriausiais Amerikos kapitalo vergais, kurių gamtiniais bei žmogiškaisiais ištekliais ir iki šiol nevaržomai disponuoja imperialistinis Vakarų kapitalas.

Tad pakartokime klausimą: kas tai per rimtis, kurią taip jau „herojiškai“ ėmėsi saugoti NATO? Tai – vergijos ir išnaudojimo rimtis. Tai – tautų pažeminimas prieš okupantus i pavergėjus, jų privertimas nusilenkti prieš išnaudotojų įvedamą tvarką. Tai – bet kokio žymesnio pasipriešinimo užgniaužimas.

Be abejo, tuometinis socialistinio bloko, kaip tam tikros galios atsvaros JAV egzistavimas, ir iš šito kilusi vadinamoji dvipolė pasaulio tvarka žymiai didino galimybes pavergtosioms šalims priešintis, organizuotis ir kautis prieš savo pavergėjus, nes juk, kaip taikliai yra pažymėjęs korėjiečių revoliucionierius ir vadas Kim Ir Senas, „vergišku nusileidimu įtvirtinta taika – tai ne taika“.

Tautų kova prieš JAV imperializmą.

Būtent prieš tokią „taiką“ ir „rimtį“ tautos ir kilo, ir toliau kyla į kovą. Tuo metu tą puikiai pademonstravo Egipto, Irako, Libijos bei kitų arabų šalių nacionalinio išsivadavimo kovos bei revoliucijos; Kubos ir Vietnamo istorijos; 1979-ųjų Islamo revoliucija Irane ir Zimbabvės bei daugybės kitų Afrikos šalių nacionalinio išsivadavimo kovos.

Tačiau TSRS žlugimą sekęs absoliutus JAV įsigalėjimas iš esmės pakeitė situaciją imperialistų naudai. NATO, prisidengusi isteriškais kliedesiais apie anuometę „komunizmo grėsmę“ (norėtųsi paklausti: grėsmę kam?), teigė neva ginanti „laisvąjį“ pasaulį nuo šios „bacilos“, bet, žlugus TSRS ir griuvus socialistiniam blokui, NATO niekur nedingo, bet tiktai dar labiau išsiplėtė ir sustiprino savo galią pasaulyje.

Žinoma, tai nenuostabu tiems, kurie suvokia tikrąją šios organizacijos esmę, kuri, švelniai pasakius, su jokiu „laisvės“ ar „žmogaus teisių“ gynimu neturi ir neturėjo nieko bendro – netgi priešingai.

Gal tada paklausite: kur tada šuo pakastas? Atsakome: jis yra pakastas pačioje reikalo esmėje, kuri buvo ir yra JAV, kaip vedančios kapitalistinio pasaulio valstybės ir ją valdančio buržuazinio oligarchato ekonominiai interesai, kurie reikalauja be perstojo plėstis užkariaujant naujas rinkas ir šluojant iš kelio bet kokias kliūtis ar konkurentus, taip žengiant arba link visiško pasaulino viešpatavimo, arba visiško žlugimo.

Šioje kovoje dėl visiško pasaulinio įsigalėjimo, kuris reikštų visos žmonijos pajungimą vienos kapitalistinės oligarchijos interesų aptarnavimui, buvo paklota daugybė nekaltų gyvybių, sugriautos ištisos šalys, sutraiškytos bei pavergtos ištisos tautos. tuo galime įsitikinti kad ir vien tiktai į naujausius NATO „taikdarystės“ pavyzdžius, kuriuos gerai žino visas šiuolaikinis pasaulis: 1999-aisiais vykusį Jugoslavijos bombardavimą, 2001-aisiais prasidėjusią ir dar besitęsiančią invaziją Afganistane, 2003-iaisiais pradėtą karą Irake bei 2011-aisiais įvykdytą intervenciją Libijoje.

Visi šie karai – nusikaltimai prieš žmoniją ir tautų apsisprendimo teisę. Visi jie organizuoti ir vykdyti Vakarų „laisvės ir demokratijos“ lozungų vadan, iš esmės „laisvinant“ šias šalis nuo jų pačių. Tam pražudyti netgi ne tūkstančiai, o MILIJONAI žmonių, kuriems buvo lemta tapti aukomis ant tikrojo „demokratinių“ imperialistų dievo – DOLERIO – aukuro.

Tai ir yra NATO esmė – karinė prievarta ir teroras ginant saujelės JAV ir Vakarų pasaulio kapitalą valdačių oligarchų interesus.

NATO yra ne kas kita kaip teroristinė organizacija, atsakinga už milijonus mirčių ir sudaužytų likimų. Štai į kokios struktūros sudėtį 2004-aisiais „šlovingai“ ir „didingai“ įsiliejo „nepriklausomoji“ landsberginė Lietuva.

Net neverta įrodinėti, kad bet kokiam protaujančiam ir sąžinės nepraradusiam žmogui, narystė NATO yra principiniu požiūriu nepriimtinas ir jokiomis aplinkybėmis nepateisinamas dalykas bet kuriai šaliai. Tačiau tikriausiai verta iškelti klausimą, kokia yra Lietuvos padėtis, dabar jai esant vis labiau agresyvėjančios NATO sudėtyje, ypač, jeigu tai apgalvodami nepabijosime be spalvotų akinių pasižiūrėti į esamą geopolitinę situaciją ir jos sukuriamą kontekstą.

Švelniai pasakius, mūsų šalies padėtis yra apverktina, o galimo karo atveju, tiesiog pražūtinga ir katastrofiška. Net nesigilindami į Lietuvoje vykstančią socialinę-ekonominę ir demografinę agoniją, kalbėkime būtent apie mūsų šalies padėtį tarpvalstybinių santykių ir geopolitikos kontekste.

Mums sakoma ir vis kartojama, esą NATO yra ne tik Lietuvos saugumo, bet dargi net ir suvereniteto garantas, giantis nuo vadinamosios „Rusijos grėsmės“. Tačiau reikalas yra tame, kad čia kalbėti apie „saugumą“, bent jau kiek tai liečia Lietuvos saugumą, yra mažų mažiausiai neadekvatu, jei turėsime omeny, kad mes randamės ant Rusijos-JAV fronto linijos ir sudarome Vakarams tam tikrą buferinę zoną galimo karo atveju.

Paprasčiau pasakius, mes čia esame potenciali patrankų mėsa, kuria, kaip gyvu skydu, nuo karinių smūgių būtų pridengiami kiti NATO objektai vakarų Europoje. Buvimas gyvu skydu galimos karinės konfrontacijos tarp itin didelių ir galingų, branduolinę ginkluotę turinčių užsienio valstybių atveju vargu ar gali būti laikomas „saugumu“, ypač tokios mažos šalies kaip Lietuva atveju.

Kitas dalykas, nei kiek ne mažiau svarbus, yra klausimas dėl suvereniteto. Visa bėda čia yra tame, kad Lietuva faktiškai jo neturi, tad ir šios valdančiųjų kalbos yra, jei ne blefas, tai tiesiog paprasčiausi kliedesiai. Lietuva neturi suvereniteto kurį laiką jau ne tik faktiškai, bet net, jei tik į tai sąžiningai pažvelgus, ir formaliai – juridine to prasme.

Be abejo, svarbiausia visada yra faktinė klausimo pusė, kuri šiuo atveju yra ta elementari tiesa, kad nuo pat pradžių Kovo 11-osios Lietuva buvo pajungta stambiojo Vakarų transnacionalinio kapitalo ekonominiam viešpatavimui. Na,  o tikriausiai niekas nemėgins rimtai prieštarauti teiginiui, kad ten, kur yra ekonominis viešpatavimas, neišvengiamai atsiranda ir politinis. Iš tiesų tai netgi yra vienas iš pagrindinių visuomeninio gyvenimo istorijos dėsnių.

reklama

Tas politinis viešpatavimas, be abejo, visą laiką žymėjo potarybinės Lietuvos istoriją ir darėsi vis stipresniu ir intensyvesniu, prezidentauti pradėjus Valdui Adamkui, kurį pagrįstai galime laikyti JAV interesų agentu Lietuvoje. Pagaliau, Lietuvai įsijungus ne tikį NATO, bet ir į Europos Sąjungą (ES) – kuri tėra kitas Vakarų imperialistinio kapitalo sukurtas ir jam pavaldus tarpvalstybinis konglomeratas – Lietuvos buvimas užsienio valstybių marionete buvo ir oficialiai, teisiškai „užštampuotas“ ir, įpakavus jį nemokamo euro alaus, skalbimo miltelių bei šokolado „pakete“, daugiau ar mažiau patraukliai, bet ir itin apgaulingai, pristatytas naiviai, „duonos ir žaidimų“ užhipnotizuotai liaudžiai.

Lietuviai – tik Vakarų korporacijoms lengvai prieinama ir kilnojama, pigiai įperkama daro jėga; pati Lietuva – nuolankus ir naudingas vasalinis satelitas, ne tik teikiantis pigius žmogiškuosius išteklius, bet ir atliekantis „gerą“ geopolitinę funkciją. Tuo tarpu vadinamoji Lietuvos valstybė jau ir ant popieriaus pripažįsta ES įstatymų viršenybę Lietuvos įstatymų bei formaliai veikiančios Konstitucijos atvilgiu – kas ir yra juridinis suvereniteto paneigimas. Be to, atvirai trypiama ta pati 1992-ųjų Konstitucija, šalyje dislokuojant užsienio valstybių karines pajėgas, o dabar, dar ir statant jų karines bazes. Visi esminiai politiniai sprendimai vienaip ar kitaip lemiami susidariusios Vašingtono-Briuselio ašies, kurios kolonija ir yra dabartinė Lietuva.

Kai dėl pačios geopolitinės situacijos, tai niekam ne paslaptis, kad vis aštrėja prieštaravimai tarp JAV ir Rusijos bei viso BRICS šalių bloko, nes, jausdama aiškią konkurenciją ir vis labiau iš rankų slystantį viešpatavimą, JAV valdantys oligarchiniai elementai desperatiškai siekia išlaikyti galios monopolį, kuris buvo jų įgytas po TSRS žlugimo susidarius vadinamajai vienpolei pasaulio tvarkai, kuri jau dabar pamažu byra mūsų akivaizdoje.

Tai yra bręstanti vienokios ar kitokios formos konfrontacija tarp kol kas dar pagrindinio pasaulio imperialisto – JAV ir joms faktiškai pavaldžių valstybių – kurios sudaro vienpolės pasaulio tvarkos šalininkų stovyklą, ir šios stovyklos konkurenčių, t. y. Rusijos ir Kinijos bei jų strateginių partnerių stovyklos, kurios vienaip ar kitaip išreiškia kylančią daugiapolę pasaulio tvarką.

BRICS šalys

Verta sąžiningumo ir teisybės dėlei pažymėti, kad Rusija ir Kinija, pačios būdamos kapitalistinėmis jėgomis, jokios esminės panacėjos pasaulį slegiančiam Vakarų imperialistiniam kapitalizmui nesiūlo, o verčiau tiesiog sudaro tam tikrus su JAV konkuruojančius galios polius, siekiančius daugiapolio pasaulio pertvarkymo, kuris reikštų jau nebe vieno, bet daugybės skirtingų kapitalo centrų pagrindu sudėliotą pasaulinę geopolitiką. Tokiai padėčiai, t. y. daugiapoliškumui susiklosčius, būtų visiškai neatmestinas ir „naujos Amerikos“, naujo imperialistinio hegemono iškilimas, kurį diktuoja jau pati kapitalizmo lemiamų ekonominių interesų logika, tačiau būtent tas daugiapolis momentas, kiek ilgai jis betrūktų, sudarys pasaulyje sąlygas, žymiai palankesnes kovai dėl šalių išsivadavimo ir radikalių socialinių permainų, nei kad ligšiolinė vienpolė pasaulio tvarka.

Tame ir yra pozityvioji ir pažangioji dabar vykstančio Rusijos, Kinijos ir visų BRICS šalių kilimo pusė, tačiau jos nederėtų pervertinti ar laikyti visuotiniu išsigelbėjimu dėl viršuje minėtų priežasčių.

Šiaip ar taip, bet koks karas tarp Rytų ir Vakarų jėgų būtų abipusiškai pražūtingas, o galimai pražūtingas ir visai žmonijai arba bent didžiajai jos daliai, o pelningas ir naudingas nebent tiktai stambiajam kapitalui, kuriam tai būtų dar viena proga ne tik pasipelnyti iš karo pramonės ir valstybėms teikiamų paskolų, bet ir nuostabi galimybė atsikratyti nereikalingų gyventojų pertekliumi.

Na, o šalelei kaip Lietuvai tai tereikštų galimą susinaikinimą vardan to paties transnacionalinio kapitalo interesų, kurie neturi nieko bendro nei su tėvyne, nei su tauta, nei su bet kokiu tikru patriotizmu, skirtingai nei mus mėgina įtikinti sisteminiai „patriotai“.

Imperialistinio karo nereikia nei Lietuvai, nei lietuvių tautai, nei Lietuvos žmonėms apskritai, o nebent tik valdančiajai oligarchų klasei ir jos politiniams statytiniams, kuriems ta vadinamoji integracija į Vakarų struktūras, konkrečiai, NATO ir ES, padeda išlaikyti valdžią ir nevaržomai išnaudoti tautą, apsisaugant no bet kokio masinio protestinio judėjimo, kuris reikalautų tikrai radikalių permainų šalies gyvenime, susiformavimo. Kitaip tariant, mažesnieji vietos oligarchai „savo“ šalį pardavė didžiajam Vakarų oligarchatui, o už tai įgijo atitinkamą apsisaugojimą nuo jam neparankių vidaus bruzdėjimų ar permainų.

Tai ir yra Lietuvos buvimas NATO: savotiška apsauga vietos oligarchams, faktiškai likviduojanti bet kokį realų suverenitetą ir, tuo pačiu, statanti šalį ir tautą į nepavyėtiną padėtį, kuri, kilus karui, tikriausiai reikštų kone pražūtį mums visiems, išskyrus „elitui“, kuris, kartu su liberalkonservatorių „auksiniu jaunimu“, palikęs „runkelius“ Marijos žemelėje, pabėgtų sau į kokius nors Majamio paplūdimius, nuo kurių ramiai sau poilsiautų ir „vadovautų tėvynės gynimui“…

Pražūtį, kuri niekaip nepateisinama, išskyrus per Vakarų imperialistinio kapitalizmo prizmę. Ši prizmė aiškiai rodo, kad NATO, kaip JAV smogiamajai jėgai ir marionečių koalicijai, yra reikalinga ir ypatingai naudinga rytų Europoje turėti savą buferinę zoną, kurios dalimi mes ir esame.

Šitokių faktų šviesoje mes tegalime pasakyti, kad priklausymas NATO Lietuvai reiškia ne tik milžinišką gėdą visų laisvės ir nepriklausomybės siekiančių pasaulio tautų akivaizdoje, bet taip pat ir mirtiną pavojų bei suvereniteto palaidojimą.

Na, o bet kas, turintis veikiančią galvą ant pečių ir tikrai siekiantis Lietuvos nepriklausomybės (tikros, o ne vien tiktai žodinės) ir suklestėjimo, tegali daryti ką gali prieš plintančią karo isteriją ir aktyviai ginti bei propaguoti Lietuvos savarankiškumo ir neutraliteto idėjas bei konstruktyvaus Lietuvos dialogo su visomis kaimyninėmis šalimis siekį.