Lietuvos blogybių kaltininkai surasti! Valio! Ar tikrai?

Mūsų Lietuvėlėje ir vėl verda aistros. Pagaliau! Surasti ir susemti patys pavojingiausi Lietuvos priešai. Visiškai tikėtina, jog tai jų veiklos dėka per dvidešimt penkerius, taip vadinamos nepriklausomybės metus, Lietuva neteko arti milijono gyventojų. Tai šių šalies priešų dėka Lietuva pasaulyje pirmauja savižudybių skaičiumi, o alkoholio vartojimo kiekiais, tenkančiais vienam gyventojui, lenkia net Rusiją (pagaliau, nors kažkur lenkiame Rusiją…), kurią šiaip esame pratę laikyti girtavimo etalonu.

Jei ne šie Lietuvos priešai, jau seniai mūsų keliai būtų geriausi Europoje, atlyginimai ir pensijos bent jau lygūs ES vidurkiui ir didesni, o korupcijos lygis ir nedarbas būtų žemiausi Europoje. Ką ten žemiausi. Nebūtų pas mus nei korupcijos, nei nedarbo. Ir dar daug ko gero būtų mūsų Lietuvoje, bet viskam iki šiol trukdė priešai. Tikėtina, kad būtent jie organizavo LEO aferą ir kitus stambius ir begalę smulkių, abejotiną naudą o kitąsyk užtikrintą žalą atnešusius valstybei projektus, projektėlius, projekčiukus…

Ir štai! Diena laimingoji išaušo! Priešai susemti mūsų šauniosios teisėsaugos, 25 metus dieną naktį nenuilstamai dirbusios ir galų gale atradusios, kas kaltas dėl to, kad iki šiol Lietuva deja negyvena taip, kaip JAV, Švedija, Vokietija, na, jei ne Vokietija, tai bent kaip kokia ten Čekija ar mažų mažiausiai Estija.

Pavojingieji Lietuvos priešai, jos pažangos stabdžiai pagaliau nebetrukdys Lietuvai žengti į šviesų demokratinį ir, kas svarbiausia, pasiturintį rytojų, kur kiekvienas bus visaip kaip išgirstas, pagerbtas ir visiškai aprūpintas šio pasaulio džiaugsmais ir gėrybėmis. Jau artimiausią mėnesį reikėtų tikėtis Lietuvos kaip valstybės proveržio į gerąją pusę visose šalies gyvenimo srityse, o po metų viso pasaulio akys bus nukreiptos į Lietuvą, ir kitų valstybių vadovai važiuos pas mus semtis patirties ir mokės kosminius pinigus už tai, kad tik papasakotume, ką ir kaip reikia susemti, kad šalies gyvenimas ir eilinių piliečių gerovė tiesiog akyse suklestėtų ir pasiektų iki šiol neregėtas aukštumas…

Jūs netikite tokiais dalykais?? Kaipgi čia taip?? Hmmm… reikia pripažinti, aš labai norėčiau patikėti, kad viskas bus būtent taip, tačiau deja, netikiu ir aš…

O dabar rimčiau.

Gal dauguma paprastų Lietuvos piliečių ir mažai žino, kokius gi super-svarbius darbus vardan šalies saugumo ir gerovės per 25 metus nuveikė mūsų pačių nuolat renkama, keikiama, tačiau mūsų pačių piktybiškai neprižiūrima valdžia. Gal valdžioje esantys išties žino ir supranta kažką tokio, ko geriau mums nei matyti, nei girdėti. Gal vis tik gerai, kad daug dalykų pas mus vis dar „valstybinė paslaptis“, nors kitąsyk jos turinys vargu ar vertas daugiau nei diplominio darbo plagijato kokioje nors, save vadinančia aukštąja, mokykloje. Matyt, prie tokių paslapčių dar yra ir darinys, vadinamas „antikonstitucine grupe“. Mat kol kas paskelbtuose teisės aktuose tokios sąvokos neteko aptikti…

Kai viską gaubia paslaptis, galima užsimerkti. Užsikimšti ausis. Prisidengti burną. Nieko nematyti, negirdėti ir nekalbėti. Nes yra kažkas, kas žino, kaip viskas turi būti, ir belieka kantriai laukti ir tikėti, kad tik taip žmogau sulauksi gėrio ir Lietuvoje. O iš kitos pusės, ar eiliniam Lietuvos piliečiui svarbu, ką gi tokio super-svarbaus valdžia per tiek metų nuveikė? Kas jam išties svarbu?

Įdomu, gal kas ryžtųsi padaryti sąžiningą (jau juokingai skamba, argi ne?) apklausą, ko gi žmonės Lietuvoje bijo? Kad ateis rusai? Kad pasikeis klimatas? Kad Marse suras vandenį ar ateivius? O gal vis tik labiau bijo dar vienos eilinės gyvenimo dienos. Dar vienos dienos, kai tiesiog reikės vėl ir vėl kovoti už būvį. Už duonos kąsnį, už vietą vaikui darželyje, už galimybę laiku bankui sumokėti paskolą. Už daug ką, kas vadinama tiesiog gyvenimo kasdienybe.

reklama

Gal labiau bijo, kad neteks darbo, nelaiku susirgs, neįtiks viršininkui, bus pavytas pasipūtusio valdininko, neišmokės paskolos ir galų gale bus išmestas į gatvę? Ko iš tiesų bijo žmonės?

Šiandien yra labai madinga dėl daugelio dalykų kaltinti pačius žmones. Esą, patys kalti, kad nesimokė, kad mokėsi ne tą specialybę, patys kalti, kad susirgo, nes nesirūpino sveikata, patys kalti, kad tėvai nemokė elgtis su finansais, patys kalti, kad nedirba, patys kalti, kad dirba mažai apmokamą darbą, patys kalti, kad nesugeba nusipirkti būsto be paskolos, patys kalti, kad nesugeba išmaitinti ir išmokslinti vaikų.

Kiek yra tokių žmonių Lietuvoje, vidutiniokų, jau nekalbant apie ties skurdo riba ir žemiau gyvenančius, neminėsiu. Oficialios statistikos internete pakanka.

Be abejo, šnekos, jog dėl daug ko yra kalti patys žmonės, pagrindo turi. Daugybę dalykų savo gyvenime žmonės gali įtakoti patys. Ir daugelis žmonių savo esamą situaciją pagerintų, jei tik imtų patys veikti, patys tvarkyti savo gyvenimo reikalus. Daugiau judėtų, mažiau vartotų alkoholio, daugiau skaitytų, mažiau žiūrėti TV. Tęsti sąrašą galima ilgai.

Kas iš to, jei manote, kad asmeniškai jūs šiuo metu gerai gyvenate? Kuo daugiau bus aplink jus blogai gyvenančių, tik laiko klausimas, kada jie jus suės. Saugumas visuomenėje mažėja augant turtiniams ir kitokiems skirtumams.

Tačiau toks požiūris, kad esą patys žmonės dėl visko kalti, manau nėra iki galo teisingas. Tai tarsi veidrodinis atspindys tų laikų, kai dėl visko kalta buvo viena partija. Nereikėjo patiems žmonėms nieko galvoti, nieko daryti. Dabar tokią stručio poziciją užėmusi ir valdžia, ir kiti gyvenimo būdo pamokslautojai – dėl visko patys žmonės esate kalti, patys. Todėl mes darome ką norime ir už savo padarytus veiksmus neatsakome. Tiesiog išvirkščias sovietmečio vaizdas. Tuomet kalta buvo partija, dabar kalti patys žmonės.

Tiesa to, kaip viskas turėtų būti, bent kiek mąstančiam suprantama, jog yra kažkur per vidurį. Kiekvienas iš mūsų išties galime ir privalome tvarkyti ir įtakoti savo gyvenimą. Tačiau prisiminkime, kad rinkdami valdžią, jai suteikiame teisę nubrėžti ribas mūsų gyvenimo veiklose. Ir kokias ribas įstatymais valdantieji apibrėžia, tai būtent tose ribose ir galime kažką nuveikti. Jei kažko siekdami ir pasiekdami peržengiame nubrėžtas įstatymais ribas, tada gresia (ar bent jau turėtų grėsti) įvairi atsakomybė. Todėl atsakingi tiek patys žmonės, tiek valdžia. Žmonės – už tai, su kokiomis ribomis sutiko, valdžia – už tai, kokias ribas nubraižė ir ką leido jose žmonėms veikti siekiant savo gyvenimo tikslų.

Taigi. Žiūrim ką turim. Kasdienis daugumos žmonių gyvenimas yra sumautas ne tik dėl pačių žmonių kaltės (nors ir dėl jos), bet ir dėl per visus 25 metus vykdytos valdžioje buvusiųjų ir priėmusiųjų KONKREČIUS sprendimus politikos. Už tai tie „valstybininkai“ yra atsakingi tiesiogiai, už priimtus įstatymus ir kitas taisykles, nustačiusias gyvenimo, žaidimo taisykles šioje šalyje.

Jei paprastas šalies pilietis turi gerokai pasukti galvą, ar jis gali sau leist nueiti vakarienės su žmona į kavinę ar restoraną eilinį darbo dienos vakarą ,vietoje to, kad namie virtųsi pigiausius makaronus, jei tas pats mūsų Lietuvos pilietis skaičiuoja ir suskaičiavęs pasako, kad negali sau leisti nueiti su visa šeima bent keletą kartų metuose į teatrą, į koncertą, į kiną, jei jam pernelyg brangu iš mažesnio miestelio nuvykti papramogauti į didmiestį, jei jam vos įkandamos kuklaus ekonominio buto palūkanos bankui, o kuro kainos degalinėse kiekvieną kartą kelia siaubą, tai iš kur pas pilietį nebus baimės gyventi tokioje valstybėje?

Koks tam eiliniam piliečiui skirtumas, kad jo valstybė turi kažkur kažkokias narystes, dalyvauja kažkur kažkokiose misijose, kažkam kažkur pirmininkauja, įsivedinėja kažkokius piniginius vienetus ir žaidžia kitus atseit labai svarbius ir atseit didelius žaidimus?

Kas iš jų visų, kas iš valstybės ir jos valstybinių reikalų, jei mūsų bendrapilietis jau ne vieneri metai, vakare prieš miegą pradeda mąstyti, jog vienintelė nauda jam asmeniškai, iš visų tų globalių valstybės dalyvacijų kažkur, dėl kažko, yra nebent tai, jog jis gali (kol kas) laisvai iš čia emigruoti? Ne pakeliauti atostogaudamas, o emigruoti kad išgyventų.

Kuo tokia valstybėlė skiriasi nuo „šlovingosios“ TSRS? Savęs demonstravimui negailėjusios nieko, kad pirmieji pakiltų į kosmosą, ir kurios eiliniai gyventojai nuolat vargdavo eilėse prie būtiniausių kasdienių prekių… Taip ir pas mus – ko verti šalies mastu pakankamai dideli infrastruktūriniai projektai, ko vertas išorinio fasado dailinimas (taip vadinama „pakazūcha“) su visokiais valdoviniais rūmais, kai daugelio eilinių šalies piliečių realybė kasdien jiems alsuoja į veidą skurdo, nedarbo ir benamystės baimėmis?

Be jokios abejonės, visiems nemotyvuotiems tinginiams valstybė nei butų, nei rūbų nenupirks. To ir nereikia. Tačiau žaidimo taisyklės, kurias nustato šalį valdantys, turėtų (ir dar kartą: turėtų…) bent jau nekliudyti tai pasiekti įgyti patiems žmonėms, kurie dirba, stengiasi ir siekia.

Esama situacija, manau, rodo štai ką: žmonės nesiima atsakomybės visų pirma patys už save ir savo gyvenimus. Nors dalis imasi. Išvažiuoja. Ir išsiveža šalies ateitį – vaikus. Toliau. Likusiųjų dauguma, negebanti atsakomybės pareikalauti iš savęs, nesugeba pareikalauti atsakomybės ir iš išsirinktos valdžios.

Tai ko stebimės lyg nekaltos mergelės, kad per daugelį metų (25 metai ne taip ir mažai) mūsų pačių išrinkta ir mūsų pačių nekontroliuota valdžia, valdžia, iš kurios nedrįsom reikalauti nei atsakomybės, nei atskaitomybės, nei darbo REZULTATŲ, priprato elgtis kaip tinkama, ir besirūpindama savimi valstybę nustūmė į duobę.

Reiks ne mažiau laiko išlipti iš duobės nei, kad į ją kritom, su sąlyga, jog rinksime padorius žmones ir juos išrinkę dar pareikalausim iš jų atsakomybės (ir asmeninės), atskaitomybės ir rezultatų. Neradę tokių žmonių – patys eisim ir dirbsim mums suprantamose srityse ir sieksime rezultatų. Vilties tokiu atveju yra.

Na, o jei ir toliau rinksime sovietinio ar jam prijaučiančio mąstymo tipus, kuriems svarbiausia yra prasisukti sau asmeniškai, o visa kita dzin, jei užsimerksim prieš jų veiklą, nereikalausim iš išrinktos valdžios rezultatų ir atsakomybės už rezultatus, jei nekelsim klausimų, kiek naudingas šaliai vienas ar kitas projektas, ar jo nauda bus didesnė už išlaidas, tai geresnių reikalų šioje šalyje gali tikėtis tik nepataisomi optimistai. Tada tikrai telieka kaltinti tik save pačius. Stebuklų nebūna… Per pavyzdį pasakysiu – tarkim, rūkęs kelis keliolika metų turi bent keletą metų neberūkyti, kad plaučiai atsistatytų. Per dieną sveikata nepagerėja.

reklama

Matau teigiamą pusę to, kad nuolatos kalama, esą patys žmonės yra kalti dėl to, jog gyvena ne taip kaip nori. Ilgai tą patį kartojant žiūrėk vis daugiau žmonių ima tuo patikėti, imasi atsakomybės už save ir savo artimiausią aplinką. Net ir emigruojantieji. Jie bent jau už save ir savo duonos kąsnį ėmėsi atsakomybės. Tai kelia naujas grėsmes realią valdžią šalyje turintiesiems.

Viena iš grėsmių tokia, kad nuolat atsiranda dalis tų, kurie kažkokios atsakomybės sugeba pareikalauti sau, kad ir savišvietos prasme, sugeba matyti ir mąstyti daugiau nei pateikia pagrindiniai informacinių kliedesių portalai ir TV.

Tas nedaugelis (kurių vis daugėja) pradeda užduoti nepatogius klausimus valdžiai, išdrįsta pareikalauti atsakomybės ir iš aplinkos, ir iš valdžios. Atsakomybės nesibijantieji, be abejo, kol kas atrodo kaip kokie atskalūnai ir nepritapėliai, nes jie išsiskiria iš tos avių bandos, nenorinčios už nieką atsakyti, tesirūpinančios kaip gauti paėsti ir atsigerti.

Tokie žmonės žino, ką jie nori pasakyti, kodėl jie yra tokios, o ne kitokios nuomonės ir jų taip lengvai informaciniais kliedesiais nesuviliosi. Jie turi savo KITOKIĄ nuomonę ir ją išreiškia, o Konstitucija, jos 25-asis straipsnis tai leidžia (?) daryti, kad ir kaip kitokia nuomonė kam nors nepatinktų.

Ir ne pačiai valstybei kaip tokiai tokie klausinėtojai kelia grėsmę. Tikrai bus labai įdomu išgirsti argumentus, kaip, kokiais būdais žmogaus, turinčio ir viešai išsakančio savo nuomonę, nebūtinai teisingą, kad pavyzdžiui todėl ir todėl NATO yra blogis mūsų šaliai, elgesys yra antikonstituciškas, nukreiptas prieš valstybę, kviečiantis atšaukti Konstituciją, kviečiantis naikinti esamą valstybės tvarką, kelti kitas grėsmes valstybės išlikimui.

Taip, jo nuomonė daug kam nepatiks. Tačiau jau buvome šalyje, kur buvo pavojinga turėti kitokią, nei partijos nuomonę. Tai nejaugi vėl daromės kopija šalies, iš kurios laimingai išsprukome prieš 25 metus? To tikrai norime ir siekiame? Jei taip, tai kaip toli dar mums iki suvokimo, kas yra nuomonių įvairovė ir teisė tai išreikšti… Iš kitos pusės, tokia situacija nestebina, nes liustracija Lietuvoje, kaip žinia, taip ir neįvyko, o aukščiausiuose tiek politinės, tiek kitų rūšių valdžios įtakinguose postuose ir šiandien užtenka žmonių, kurie patys ar jų vyresnės kartos artimieji ištikimai ir atsidavusiai savo laiku tarnavo sovietinei santvarkai.

Peršasi išvada, jog kitokios nuomonės turėjimas ir jos viešas skleidimas iš tiesų yra pavojingas esamai valdžiai, realią įtaką valstybės gyvenime turinčioms žmonių grupėms bei jų vykdomai valstybės politikai, bei gresiančiai atsakomybei. Jei žmonės vis garsiau ir garsiau ims klausti, o tai ką, mūsų išrinktieji, nuveikėte? Kodėl tą ir aną padarėte taip? Kiek kainavo tas ir tas? Kodėl tiek kainavo? Kodėl nepasirinktas naudingesnis variantas?

Tokie ir panašūs klausimai su laiku gresia turimo posto ir jį lydinčio gerbūvio praradimu, atsakomybe už neaiškius nešvarius darbelius, už valstybės vardu vykdytą vidaus ir užsienio politiką, už priimtus įstatymus ir kitas gyvenimą reguliuojančias taisykles, už kyšininkavimo „kultūrą“ nuo žemiausių valdžios sluoksnių iki pat viršaus ir t.t. Pradėjus uždavinėti tokius klausimus valdančiajam elitui bei jų parankiniams, žmonėms gali paaiškėti, kad valstybės priešai iš tiesų yra tie, – turį galią įtakoti valstybės gyvenimą. Tarp jų yra ir keistai atrodančių dėl garsaus šaukimo, kokie jie patriotai ir kokia bloga anuomet juos maitinusi sovietinė ranka.

Tam, kad ir toliau būtų galimas ramus ir patogus sėdėjimas garantuotose šiltose vietose, yra kur kas naudingiau surasti „priešų“, juos rodyti žmonėms per pagrindinius informacinių kliedesių portalus ir TV ir rėkti, kad štai, tai jie griauna šalį, tai jie yra, kartu su Putinu, Rusija ir dar ufonautais iš Andromedos Ūko galaktikos, kalti dėl visko, kas blogo dedasi Lietuvoje. Taip patyliukais nukreipiamas daugelio žmonių žvilgsnis nuo savo pačių skambiai besivadinančio „elitu“ nekompetencijos, aplaidumo ir savanaudiškų interesų valstybės kišenės sąskaita.

Pakanka viešai prienamų duomenų kad teigti, jog valdantieji per savo nekompetenciją nuvaldė šalį taip, jog daugelis žmonių čia tiesiog nebenori gyventi. Jei norėtų – neemigruotų, bent jau ne tokiais mastais… Nesižudytų…

O dabar smagu – rasti atpirkimo ožiai, valstybės priešai, jos griovėjai… Kas turi realią vienokią ar kitokią valdžią, ir jų parankiniai, be rimtesnės atsakomybės prisišlieję šiltose vietelėse prie valdančiųjų ir juos palaikantys, puikiai supranta, kad nepasitenkinimui ir atsakomybės pareikalavimui išaugus, – šiltas vietas jie praras.

Kodėl gi valdžioje esantieji kartu su savo parankiniais taip bijo, kodėl taip dreba dėl savo kailio ir savo šiltų vietų? Manau, atsakymas paprastas. Žmogus, pripratęs prie tam tikro patogumo lygio, prie kitąsyk nežinia ko veikimo už pakankamai solidų atlyginimą, kiekvienąkart, kai pamąsto, jog vieną dieną to gali netekti, patiria didžiulę baimę.

Nes supranta, kad išlėkęs iš viršūnių ir iš gero gyvenimo į užribį, vargu ar sugebės pats pelnytis duoną savo sąžiningu ir kompetetingu darbu. O jei dar nieko doro ir naudingo būdamas valdiškame sektoriuje net negeba dirbti, jei privačiajame, o ir viešajame valstybės sektoriuje jo kompetencija, žinios ir gebėjimai tebūtų verti geriausiu atveju minimumo… Todėl ragais nagais įsikimba turimos vietos…

Valdantieji ir jų parankiniai privalo suprasti, kad valstybinis sektorius neturi būti „šilta vieta“. Ir dar plečiama saviems, draugams, partiečiams, lojaliems, nesvarbu, kad nekompetetingiems. „Šiltos vietos“ sąvokos čia netaikau didžiuliam skaičiui viešojo, administracinio valstybės sektoriaus darbuotojams, kurių daugelis sąžiningai dirba savo darbus, būtinus valstybės funkcionavimui, tačiau savo darbe neturi įtakos sprendimams dėl valstybės reikalų.

Ir, iš baimės prarasti savo gerbūvį valdantysis „elitas“ daro viską kas įmanoma, kad išliktų ten kur yra ir gyventų taip pat gerai kaip ir iki šiol. Kad niekas netrukdytų toliau parazituoti ant valstybės kūno. Sočiai ir šiltai gyventi. Ir tam, kad parazito neišrautų, reikia, kad kasymasis vyktų visai kitur, o ne ten, kur parazitai sėdi.

Todėl geriau garsiai rėkti, kad va, „priešai“ kalti dėl to kad ten niežti, dėl to, kad ten skauda, tai ne mes, ir mes įrodysim, kas dėl to kaltas. Viduramžiais tas, kas kovodavo su raganomis, negalėjo būti pats apkaltintas raganavimu. Kaip įdomiai tas sugrįžta mūsų dienomis… Gal yra naivuolių, manančių, kad apie tokius dalykus tikrai parašytų pagrindiniai portalai ir parodytų pagrindinės TV? O gal daugiau yra naivuolių, manančių, jog, jei apie tai nerašo pagrindiniai portalai ir nerodo pagrindinės TV, tai viso to ir nėra?

Todėl spėju, kad su „priešais“ bus toliau skambiai kovojama, nors istorija rodo, kad tokios kovos visados pralaimimos. Laiko klausimas, kada valdantieji, parazituojantys žmonių sąskaita ir besidangstantys valstybės vardu, pralaimės. Kalimas žmonėms, kad jie patys dėl visko kalti, neišvengiamai atsigręš prieš valdantįjį „elitą“, taip ir nesuvokusį bei neatlikusį savo pareigų valstybei, bei jos piliečių gerbūviui. Jie šiomis kratomis išsidavė, jog labai BIJO, kad yra silpni. Jie jau pralaimėjo.