Straipsnis užgimė iš atsakymų viename forume, kur teko diskutuoti su „teisių į abortą“ gynėjais. Dėl to pateikiami faktai, paimti iš pačių įvairiausių atvirų interneto šaltinių be nuorodų ir autorystės nurodymo. Nesu aptikęs nė vieno tyrimo, kur būtų nagrinėjamas pagrindinis abortų šalininkų argumentas – ką daryti, jei 12-15 mergaitė pastojo nuo išprotėjusio maniako, kuris išprievartavo ją vėlai naktį laiptinėje. Būtent pateikdami tokį argumentą, abortų šalininkai reikalauja oficialiai įteisinti vaikžudystę.
Kai tokiems pseudo gydytojams užduodamas konkretus klausimas – o kiek gi konkrečiai priskaičiuojama tokių nėštumų mūsų šalyje, atsakymas susiveda į tai, kad „netgi pavienių atvejų likimas mums svarbus“ ir panašiai. Tuo tarpu kalba eina apie kraštutinai retas išimtis, nes kaip liudija ginekologai, būtent per išprievartavimus pastojimo rizika susiveda vos ne iki nulio. Jau nekalbant apie tai, kad nežiūrint į ne per geriausią kriminalinę šalies situaciją, išprotėję maniakai prievartautojai siautėja anaiptol ne kiekvieną dieną.
Pamėginkime panagrinėti šitą „triuškinantį“ abortų šalininkų argumentą. Rusijos medicinos mokslų akademijos tyrimai liudija, kad gimdyti galinčių moterų mūsų šalyje ne tiek jau ir daug – ne daugiau kaip 39 milijonai. Išprievartavimų procentas bendrame nusikalstamumo fone – apie 1-1,3%. Išprievartavimų Rusijoje kiekvienus metus priskaičiuojama nuo 14 iki 15 tūkstančių. Išprievartautų moterų amžius toks: 0−12 metų — 16%, 13−18 metų — 32%, 19−25 metų — 26%, 26−30 metų — 7%, vyresnės kaip 40 — 4%.
reklama
Gaila, kad pas mus negalima išskirti iš bendro skaičiaus išprievartautų vyrų kiekio, bet galima daryti prielaidą, kad jų yra visgi mažiau nei išprievartautų moterų.
Paskaičiuokime išprievartautas moteris (remdamiesi maksimaliu 15 000 išprievartavimų skaičiumi):
0−12 metų — 16% – 2400,
13−18 metų — 32% – 4800,
19−25 metų — 26% – 3900,
26−30 metų — 7% – 1050
Vėlgi mes darome prielaidą, kad amžiaus kategorija nuo 0 iki 12 metų nėra laikytina galinčia pastoti ir gimdyti. Taigi, išprievartavimo aukų su mus dominančiu amžiumi skaičius pas mus siekia 7200 moteris.
Dabar pereikime prie, atleiskite, fiziologijos. Kaip žinia, ne bet kuriuo momentu moteris gali pastoti. Ji nepastos, jeigu jau laukiasi ir dar tam tikrą laiką po gimdymo. Ji negali pastoti per menstruacijas ir tam tikrą laiką prieš jas ir po jų. Bet ir tai dar ne viskas. Pastojimo po išprievartavimo tikimybė laikotarpiu tarp menstruacijų, t.y. kai moteris vaisingiausia, siekia, vienais duomenimis – iki 20%, kitais – iki 30%. Apskritai po lytinio kontakto pastoja ne daugiau kaip 2-4% moterų.
Dauginame 7200 iš 2-4% ir gauname skaičių 144-288 moteris per metus, kurios teoriškai gali pastoti po išprievartavimo.
Būtent dėl šitų 300 moterų ir vyksta griausmingi dialogai apie legalių abortų būtinumą.
Dabar pažvelkime į pačių abortų statistiką. Kiekvienais metais įvairiais vertinimais Rusijoje padaroma nuo pustrečio iki trijų milijonų abortų. Čia, beje, neskaičiuojami taip vadinami medikamentiniai abortai, kuriuos sukelia specialios priemonės, ir abortai, atliekami privačiose klinikose ir tie, kuriuos ne visai legaliai daro valstybinės gydymo įstaigos. Kokį gauname santykį? 300 moterų prieš tris milijonus padaromų abortų – 10 000 kartų skirtumas. Vardan hipotetinio 300 vaikų išgelbėjimo sunaikinama 10 000 kartų daugiau kūdikių.
Hipotetinio todėl, kad niekas iki galo visgi nežino statistikos, kiek iš tų kūdikių išties yra tiek pavojingi motinoms, kad juos reikėtų tučtuojau šalinti iš gimdos.
Kaip tik tokių tikslių duomenų apie pavojų motinoms ir nėra. Sekamų nėštumų statistikos analizė, kurią savo disertacijoje pateikia T. Kovaliova, neišryškino kokio nors reikšmingesnio būtent paties vaisiaus nepilnavertiškumo, kuris komplikuotų nėštumą, statistikos. Pavojus motinai gali kilti jei vaisius mirs įsčiose, o tai yra labai retas atvejis ir gydomas jis jau 2000 metų žinomu metodu – išprovokuojant dirbtinį gimdymą. Visa tai, žinoma, reikalauja nuolatinio moters stebėjimo, tačiau tai tik techninis klausimas. Dėl to argumentai apie moterų mirtis neturi nieko bendro su čia svarstomu klausimu. Netgi iš tų 300 išprievartautų moterų nė viena neturėtų žūti, jeigu jos kreipsis į gydytojus. O jeigu pasitaiko gydytojų aplaidumo atvejų, tai jie susiję ne konkrečiai su svarstoma nelaimingų moterų grupe, o su visais nėštumais apskritai.
reklama
Dabar apie paties vaiko sveikatą. Pradžiai pasirinkime patį blogiausią variantą – naujagimio mirtį. Mirtingumo statistika pas mus ganėtinai miglota, tačiau vidutiniškai tai 15-20 mirčių 1000-iui gimimų. Tiesa, šiuose paskaičiavimuose esama šiokių tokių pagudravimų, dalis mirčių nepaskaičiuotos, atsižvelgdami į tai padidinkime mirčių skaičių dvigubai ir laikykime, kad per pirmąsias 1-5 dienas miršta 40 vaikų iš 1000, t.y. 4%. Ar esama kokio nors protingo pagrindo teigti, kad pas išprievartautas moteris šis rodiklis bus didesnis nei pas normalias moteris? Tokios statistikos nerasime. Ir nerasime visų pirma dėl to, kad tokių išprievartavimų skaičius labai nedidelis. Tačiau padarykime prielaidą, kad išprievartautų moterų šansai 100% didesni už vidurkį. Gauname 8 procentų mirtingumą. Kitaip sakant iš mūsų jau minėtų 300 išprievartautų ir pastojusių moterų tiktai 24 rizikuoja prarasti kūdikį.
Būtent šiomis 24 moterimis ir manipuliuoja abortų šalininkai, vardan jų sveikatos sunaikindami kiekvienais metais 100 000 kartų daugiau kūdikių.
Grįždamas prie tų nelaimingų moterų, noriu pažymėti, kad niekas iš abortų priešininkų nekalba apie visišką vaisiaus sunaikinimo, kai reikia rinktis tarp motinos gyvybės ir mirties, uždraudimą. Reikalauti iš kiekvienos motinos didvyriškumo negalima. Jeigu kare žmogus žūsta nuo kito žmogaus rankos – jis didvyris. Jeigu motina žūsta, kad liktų gyventi jos kūdikis – ji irgi didvyrė. Tačiau būna, kad ir kareiviai pabėga iš mūšio lauko, ir motinos nusprendžia, kad geriau likti gyvai pačiai vardan, galbūt, kitų vaikų. Gali susiklostyti situacija, kurioje iš pat pradžių net neaišku, kad vaisius mirs ir dėl kokių priežasčių tai atsitiks.
Tačiau tokios priežastys – ypatingai retos išimtys. Ir jau tikrai ne 3 milijonai tokių išimčių kiekvienais metais. Mūsų šalyje abortas – tai ne išimtis, o visuotinai priimta taisyklė.
Pakanka apsilankyti bet kurioje moterų konsultacijoje ir eksperimento dėlei išsiaiškinti, kokį patį pirmą klausimą užduoda ten besilaukiančioms. „Gimdysite, ar…“ Ir dar gerai, jei bus apsiribota tiktai šiuo klausimu ir baisenybėmis apie įvairiausius daunus, nes juk esama principingų „gydytojų“, kurie nenusileidžia, vis aiškina besilaukiančiai, kad jai tas vaikas visai nereikalingas, kad ji dar pernelyg jauna, kad pirmiausiai reikia susitvarkyti gyvenimą ir panašiai. Ir kas gi lenda moteriai į akis su tais be galo „išmintingais“ pamokslais? Kažkoks, atleiskite, pusgalvis ar durnelė su baltais chalatais, neseniai baigę universitetus. Galima pamanyti, kad ištyrinėję tam tikrais medicininiais instrumentais atitinkamus moters organus, jie pasijunta įgiję Nostradamų talentą ir gali išpranašauti viską, kas nutiks nėščios moters gyvenime.
Galiu paliudyti, kad visoms be išimtiems mano pažįstamoms moterims buvo siūloma darytis abortą, o kelioms iš jų buvo ne tik siūloma, bet ir primygtinai rekomenduojama, remiantis tarp kitko ne kokiais nors medicininiais rodikliais, o kažkokiais išmislais apie tai, kokį gyvenimo lygį reikėtų pasiekti, kad galėtum leisti sau vaiką.
Šiais laikais moterų konsultacijos, ar bent jau ta jų dalis, kuri atsakinga už besilaukiančių priežiūrą, neatlieka savo funkcijų. Ten galima vaikščioti tiktai norint gauti nukreipimą atlikti analizėms ir gauti pažymas, reikalingas pašalpoms. Esu tikras, kad likvidavus tas aborto paslaugų reklamavimo kontoras, visuomenė nė kiek nenukentės.