Atvažiavo mano giminaitė iš Amerikės (pusseserė - gabi architektė ir dizainerė, daugybė meno mačiusi), tai pakviečiau ją nueiti į Nacionalinę dailės galeriją.
Tai mes ten ir pavaikščiojome po ekspozicijas, net du Čiurlionio paveikslus mačiau. Pasižiūrėjome į krūvą sovietinių laikų žalių paveikslų, bet labiausiai sužavėjo paskutinė salė. Ten mes pamatėme smailų surūdijusį strypą, o ant sienos priklijuotą iš suglamžyto popieriaus metro dydžio raudoną žvaigždę.
Na ir klausia manęs ta žavioji moteris - kas čia per menas toks?
Sako:
- Daugybę dailės galerijų Amerikoj aplankiau ir parodų bei muziejų - bet niekur tokio meno nemačiau.
Aš ir atsakau:
- Čia pas mumis naujasis meno modernizmas per sovietinės kartos ikimodernistinę prizmę.
Anoji ir sako:
- Bet surūdijusi ir suglamžyta toji modernistinė prizmė.
Tada aš ir atsakau:
- Tiesus ir be rūdžių menas, tik sovietų laikais buvo - dabar toks menas nebe modernus, nebe ant bangos.
reklama
O tada pačioje paskutinėje salėje mes prisėdome prie kino instaliacijos. Paskutinis menas mumi abudu pritrenkė. Rodė tokį sovietinį baliuką gamykloje, stalai nukrauti tarybiniu maistu ir šnapso grafinas, darbuotojai gerokai įkaušę - o ponas žydas musėt gamyklos viršininkas pasiėmęs grafiną tik pilą, tik pilą šnapsą darbuotojams. Šnapsas ir alus liejasi laisvai.
- O kur pas jus visi geriausi dailės kūriniai, Nacionalinis paveldas? - paklausė dama.
- Pas mus menas saugomas saugyklos rūsiuose.
- Bet menas turi būti prieinamas liaudžiai - tarė.
- Menas liaudžiai būvo sovietų laikais, dabar laikai pasikeitė - atsakiau.
Vėliau aš damą nusprendžiau nesodinti į geltoną mersedeso taksi bet pavedžioti po Vilnių ir daugiau "meno" parodyti. Tai pėščiomis nuvedžiau už rankutės link žaliojo tilto. Eidama link sulptūrų tilto anoji pastebėjo grandinę kabančią po tiltu.
- Tai vis dar sovietinės skulptūros pas jus ant tilto - pakomentavo šioji.
- Jas pas mus - senai pamiršo į Grūto parką išvežti - atsakiau.
- O kodėl pas jus grandinė po tiltu kabo? - paklausė.
- Meras Zuokas ją čia pas mus "pakabino". Kad žinotų žmonės, kad yra sistemos vergai. - atsakiau.
- Aš dar tau tuoj parodysiu surūdijusi vamzdį prie upės. Didelį gera vamzdį, net 50K litų kaštavo. O vėliau eisime į Taikomosios dailės muziejų arsenalo gatvėje. - tariau.
- Kad aš jau soti jūsų surūdijusio meno, gal geriau vesk į kokį restoraną papietauti - atsakė.
Gailėjausi nenuvedęs pirma į Taikomosios dailės muziejų arsenalo gatvėje, gėda buvo dėl viso šito meno ir kas mane tąkart patraukė į tą revoliucijos muziejų. Ir jei ne tie du nemokamai gauti pakvietimai - gal ir menas labiau meniškesnis būtų buvęs.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.