JAV pasiuntiniai ir spalvotosios revoliucijos

Nepaliaujamai smunkantis pastaruoju metu JAV autoritetas tarptautinėje arenoje dėl nepopuliarios, o neretai visiškai nevykusios politikos verčia Vašingtoną kuistis skryniose su senu, kandžių apgraužtu rekvizitu, kuris kitados buvo naudojamas norint sudaryti išoriniams stebėtojams patrauklų šios šalies įvaizdį. Jau ne viena valstybė nukentėjo nuo Vašingtono suorganizuotų spalvotųjų revoliucijų ir vis mažėja norinčių stoti į eilę prie „amerikietiškos demokratijos“.

Tačiau sustabarėjusi JAV politinė mašina nemėgsta atsinaujinti ir yra linkusi naudotis, kaip kad daroma nacionalinėje teisės sistemoje, „precedento principu“, kartodama jau išbandytus „poveikio“ variantus. Ir visiškai nesvarbu, ar tie precedentai buvo teigiami, ar nelabai – visi jie naudojami iš naujo ir iš naujo.

Paimkime kad ir tą teatralizuotą šou su menzūrėlėmis, kuriose slypėjo „Huseino masinio naikinimo ginklas“, kurias pademonstravo JTO tribūnoje JAV valstybės sekretorius K. Pauelas, siekdamas pateisinti amerikiečių karinę agresiją Irake. Baltiesiems rūmams nesvarbu, kad jokio Huseino ginklo nebuvo netgi sapne, tačiau lygiai tuo pačiu keliu pasuko ir sekantis valstybės sekretorius Džonas Keris, aiškiai vildamasis gauti tarptautinį pritarimą naujai agresijai, dabar jau Sirijos atžvilgiu.

reklama

Tokia precedentų praktika jau tapo tradiciška Vašingtone ir be valstybės sekretorių ja ėmė naudotis JAV pasiuntiniai, pademonstravę savo „efektyvumą“, organizuojant betvarkes, socialinius konfliktus ir po viso to sekančias spalvotąsias revoliucijas. Kai kuriuos pasiuntinius netgi po išėjimo į pensiją sugrąžina į darbą, neatsižvelgdami į jų garbų amžių.

Tarkime, siekdamas sukurstyti revoliucijas ir panaudoti jau sukauptą asmeninę spalvotųjų revoliucijų kurstymo patirtį, Vašingtonas 2014 metais nusiuntė ambasadoriumi į Maskvą Džoną Teftą, anaiptol nesimpatizuojantį rusams diplomatą ir didelį meistrą rengti oranžines revoliucijas, tame tarpe Gruzijoje ir Ukrainoje, kur jis anksčiau darbavosi.

Kitas pavyzdys, kaip naudojama panaši precedento praktika, susijęs su Kirgizija, kur vietoje nesusidorojusios su užduotimi surengti revoliuciją ir atplėšti šalį nuo Rusijos Pamelos Spartlen Vašingtonas „laikinai“ pasiuntė ambasadoriauti 78 metų amžiaus Ričardą Mailsą, jau seniai užsitarnavusį pensiją. Paskyrimas traukia dėmesį ne tik ambasadoriaus amžiumi, bet ir tuo, kad jis jau seniai žinomas kaip Gruzijos revoliucijos architektas ir ideologas ir turi gana nevienareikšmišką reputaciją. Daugumai šalių tie laikotarpiai, kai šis „specialistas“ dirbo jose, buvo ganėtinai liūdni, o jo tikroji specializacija – vyriausybės nuvertimas jėgos keliu.

Kaip byloja oficiali Mailso biografija, 1954-1957 metais jis tarnavo jūsų pėstininku ir šį karingą potencialą jis aktyviai mėgino realizuoti netgi užsiėmęs diplomatine veikla. Gavęs universitetinį išsilavinimą, jis įstojo į JAV armijos Rusijos institutą Garmiš Partenkirchene (Vikietija), kur armijai ir žvalgybai buvo ruošiami specialistai sovietologai. Diplomatinę karjerą jis pradėjo 1967 metais, padirbėję JAV diplomatinėse atstovybėse Osle, Maskvoje, Belgrade, Berlyne, dirbo netgi generaliniu konsulu Leningrade.

Pirmą kartą pasiuntiniu Mailsas buvo pasiųstas į Azerbaidžaną 1992 metais ir ten tapo liudininku, kaip valdžia iš nacionalistiškos Abulfazo Elčibėjaus vyriausybės perėjo Geidarui Alijevui.

Paskui, 1996-1999 metais, valdant Miloševičiui, jis buvo pasiuntinys Jugoslavijoje, tapęs jau kitokių įvykių liudininku ir palikęs šalį tais metais, kai ją subombardavo NATO. Tolimesni įvykiai šalyje puikiai žinomi: Miloševičius pasiskelbė laimėjęs prezidento rinkimuose, tačiau dėl to, kad pergalės nepripažino opozicija, vadovaujama Koštunicos, buvo priverstas atsistatydinti ir netrukus, premjero ministro Džindžičiaus potvarkiu buvo per prievartą išsiųstas į Hagos tribunolą.

reklama

1999-2001 metais, kai Mailsas vadovavo JAV pasiuntinybei Bulgarijoje, „pagal keistai susiklosčiusias aplinkybes“ bulgarų premjeras Kostevas pralaimėjo parlamento rinkimus proamerikietiškai nusiteikusiam Simeonui Sakskoburgiečiui – Bulgarijos sosto įpėdiniui.

Nuo 2002 balandžio iki 2005 rugpjūčio Mailsas vadovavo JAV ambasadai Gruzijoje, paskui išėjo į atsargą, tačiau 2008 lapkritį jį vėl pakvietė dirbti į Valstybės departamentą. Kaip laikinasis JAV pasiuntinys jis iškeliavo į Turkmėniją, kad įvestų ten „amerikietišką tvarką“.

2004 metais jis tapo JAV valstybės departamento premijos laureatu „už taikų konflikto išsprendimą“, ir, kas įdomiausia, būtent tuo laikotarpiu visu gražumu pražydo Saakašvilio „gruziniška demokratija“ ir pati „rožių revoliucija“, kurios režisieriumi pripažįstamas būtent Mailsas. Jam taip pat priskiriamas ir „švelnusis“ gruzinų-abchazų priešpriešos scenarijus. Kaip tuomet rašė autoritetingi Amerikos leidiniai, pagal Mailso garantijas valdžios pakeitimui Gruzijoje Vašingtonas išskyrė 1,2 milijardo dolerių.

Ir štai dabar Vašingtonas siunčia vieną iš „spalvotųjų revoliucijų“ autorių į Kirgiziją. Vyksta tai 2015 pavasarį, kaip tik praėjus 5 metams nuo praeitos revoliucijos ir parlamento rinkimų išvakarėse. Be to, šių metų gegužės mėnesį prasidės lemiamas Kirgizijos stojimo į Eurazijos ekonominę erdvę etapas, o tai skaudžiai kerta per JAV geopolitinius interesus ir liguistas ambicijas Centrinėje Azijoje.

Turint galvoje trapią taiką tarp etninių mažumų šios šalies pietinėje dalyje, atsižvelgiant į ten palaikomus vachabistus (kurie, kaip mes žinome, atsirado ne be aktyvaus JAV ir Saudo Arabijos kišimosi), o taip pat į nestabilumą šalies pasieniuose, pridėjus prie to nacionalinės ekonomikos problemas ir elito nesutarimus, Baltieji rūmai jau suplanavo Kirgizijai naujus politinius ir socialinius sukrėtimus. Juos režisuoti ir pasiuntė Mailsą.

Įdomu, kad Mailsui suteiktas „laikino pasiuntinio“ statusas ir įteikinėti Kirgizijos vyriausybei skiriamųjų raštų pagal Vienos konvenciją jis neprivalo. Dėl to nesunku susiprotėti, kad Vašingtonas nori pasinaudoti šia aplinkybe, siųsdamas tokią skandalingą asmenybę kaip Mailsas tam, kad būtų realizuoti ne mažiau skandalingi Vašingtono planai Kirgizijos atžvilgiu.

Čia aprašytoje situacijoje vargu ar verta būtų laukti, kad Vašingtonas atsisakys inicijuoti naujas spalvotąsias revoliucijas, įvairias prieš Rusiją ir Eurazijos sąjungą nukreiptas provokacijas. Ir negalima atmesti, kad Baltieji rūmai pasitelks šiems tikslams ne tik jau pagarsėjusius savo priešiška pozicija pasiuntinius bei politikus, bet ir kirus, jau išbandytus praeityje instrumentus.

www